Šitos frazės padeda parašyti 500 privalomų egzamino rašinio žodžių, bet jomis nepasakoma beveik nieko. Iš kur šitokie sakiniai? Čia mokytojos to reikalauja? Čia privaloma taip parašyti?
Ogi čia suveikia elementari vaikų ir mokytojų savisauga, kylanti iš iki šleikštumo išpreparuotų abitūros rašinio vertinimo normų. Jame 42 taškai (išties 21, kuris padauginamas iš dviejų) skiriami už turinį – temos supratimą, argumentavimą arba teksto interpretaciją, rėmimąsi kontekstu ir struktūrą, o 58 – už raišką (14 už rašybą, 15 – skyrybą, 9 – „kalbos kultūrą“, 20 – stilių). Tegu mane velniai griebia, jeigu teksto struktūra yra labiau turinys, o ne forma, kaip atrodo vertinimo normų kūrėjams; bet čia kalbame apie kur kas rimtesnę problemą.
Ji matyti ir tada, kai sėdama vertinti rašinių: užuot ramiai perskaičius tekstą, apie jį pagalvojus ir tik tada pažymėjus rašybos ir skyrybos klaidas, čiumpamas spalvotas tušinukas ir klaidos žymimos iškart. Žinoma, tai susiję su iš tiesų rimtais mokytojų įgūdžiais, kurie atsiranda skaitant labai daug rašinių, bet vis dėlto tokiu būdu matyti darbo visumą nelengva. Juolab kad taisoma apsikrovus skyrybos taisyklėmis, žodynais, specialiai vertinimui parengtais lankstukais, kur išvardijamos klaidos, ir t.t. Į juos tenka žvilgčioti – netikiu, kad mintis nenuklysta. Dar vienas momentėlis – per apeliacinę komisiją greta mokytojos sėdi mokslininkas: mokytojos taiso rašybą, skyrybą, kalbos kultūrą, stilių, o mokslininkas jas konsultuoja turinio klausimais.
Atvirai pasakius, nieko per daug neprikonsultuosi, nes literatūriniam rašiny pagal reikalavimus turi būt abiejų autorių biografiniai ar kūrybos kontekstai, ir, nors tu nusprok, negalėsi skirti taškų už puikią, bet hermetišką analizę; o vaiką, kuris rašo apie meilę remdamasis veikiausiai psichologijos ar etikos pamokų medžiaga ir kūrinius ima tik kaip pavyzdžius, vadina manipuliatoriumi, nors kitur literatūros išnaudojimas žymiai baisesnis. Kyla nepolitkorektiškas klausimas: ar jos pačios, visos tos ilgametės VBE vertintojos ir mokytojos ekspertės, parašytų rašinį pagal savo reikalavimus, kur už turinį būtų skirtas maksimumas vertinant aklai? Šio straipsnio autorės manymu, sunkiai.
Bet minėtoje situacijoje matyti dar ir tai, ko tikimasi atitinkamai iš mokytojų ir iš mokslininkų: kad pirmiesiems kažkaip sunkoka su mąstymu, o antrieji rašyt nemoka. Ir pasirodo, kad tikrai nemoka, nes kažkaip kiauliškai nepastebi „kalbos kultūros“ klaidų, o apie stilių jau net kalbėti neverta. Išties mokslininkai, kiek mačiau, stiliaus atžvilgiu žymiai nuolaidesni, jiems ten atrodo „viskas tvarkoj“.
Ar jos pačios, visos tos ilgametės VBE vertintojos ir mokytojos ekspertės, parašytų rašinį pagal savo reikalavimus, kur už turinį būtų skirtas maksimumas vertinant aklai?
Tiesiog žmonės neperėję VBE vertintojų seminarų ir jiems į galvas neprikišta, kad „niekuo nenusidėjęs senolis“ griežtai sakyti galima tik kalbant apie religiją, o visais kitais atvejais keisti „niekuo nenusikaltęs“.
Didžioji problema čia štai kokia: atskirti turinį ir formą – labai neprofesionalu filologui. Čia yra toks pirmakursiškas žinojimas, kurį dėstytojai įkala pačioje pradžioje maždaug iki gruodžio taip, kad sapnuoji naktimis. Ir gerai padaro, nes mintis čia paprasta, galiojanti, kur bepasisuksi – neįmanoma vertinti ko nors vien tik turinio aspektu, nes turinys mums, žmonėms, pasiekiamas tik per formalią raišką.
Paprastai kalbant, neįmanoma įlįsti žmogui į galvą ir perskaityti jo minčių – jis turi jas mums vienu ar kitu būdu išreikšti. Lygiai taip pat neįmanoma vertinti raiškos (išskyrus minimaliai variantiškas rašybą ir skyrybą, nors skyryboje irgi būna niuansų) neimant domėn turinio. Turinys nėra pienas, forma nėra butelis, ir vieno į kitą taip paprastai nepapilstysi: jie yra, kaip sakė dažnai cituojamas šveicarų lingvistas F.de Saussure‘as, dvi to paties popieriaus lapo pusės. Vieno nuo kito atplėšti ir vertinti atskirai kaip nesusisiekiančius indus neįmanoma.
Kitaip tariant, rašinių mėsinėjimas pagal 8 kriterijus ignoruojant visuminį vertinimą ir bandant suskaičiuoti balus iki 100 niekada nebus nei patikimas, nei efektyvus. Būtų be galo įdomu paimti Rimvydo Valatkos, Sigito Parulskio ar kt. publicistinį tekstą ir jį įvertinti kaip samprotavimo rašinį tik stiliaus požiūriu, atmetant turinį, kuris netiktų dėl kitokio žanro ir tikslo, ir tai normalu. Nekas liktų. Valatka nesiteikia net tarmybių į kabutes įdėti, o čia absoliuti anarchija VBE požiūriu. Beje, informuoju nežinančius, kad nemotyvuotas kabučių dėliojimas irgi laikomas viena skyrybos klaida visame darbe (šitą logiką, beje, suprantu).
Tad štai: jeigu Valatka savo sodrių pasakymų į kabutes nededa, vadinasi, daro oj-kiek-daug kalbos normos pažeidimų. Jeigu parašo kabutes, čia nemotyvuotas kabučių vartojimas ir skyrybos klaida. Ką jam, vargšeliui, reikėtų daryti per egzaminą? Rašyti taisyklingai, kaip visi rašo, ir neišsidirbinėti!
Žinoma, mokiniai nėra valatkos, toli gražu. Galima būtų sakyti, kad „kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“. Bet ar jie turi galimybę tokiais tapti, jeigu mokysime šablonų, kurie „neužklius“ per egzaminą? Ką toks mokymas turi bendro su mokymu rašyti argumentuotą, patrauklų, prasmingą tekstą?
Visų pirma, reikia suvokti, kad egzaminas – koncentratas ir aiškiausia apraiška to, kas vyksta mokyklose, tiksliau, koks požiūris į kalbą dominuoja mūsų švietimo sistemoje. Egzaminas čia patogus tuo, kad dalis informacijos skelbiama viešai, o vertintojai kasmet gauna lankstinukus, ką laikyti stiliaus klaida ir ko nelaikyti.
Jeigu pasidarė baisu, kodėl ne visa informacija vieša, išgąsdinsiu dar labiau: man pradėjus piktintis stiliaus vertinimu, per egzaminų taisymo sesiją buvo pasakyta aiškiai – tegul mokytojos ateina taisyti, gaus lankstinukus, sužinos ir išmoks taisyti (!) pačios, tada ir vaikus gerai išmokys, nes dabar mes čia taisom tai, ko anos netaisančios neišmokė. Čia be juoko ir ironijos, realus atvejis, parodantis, kad VBE nėra nei skaidrus, nei demokratiškas, kad ten – vidinių susitarimų rojus.
Sveikai mąstant, atrodo, kad aukštąjį išsilavinimą įgijęs žmogus turėtų būti įgalus be krūvos popierių ir specialių mokymų įvertinti abituriento darbą. Tačiau mūsų sistemoje tikimasi balažin kokių burtų. Taigi, nors visi dalyvaujantys procese yra apkraunami konfidencialumo sutartimis, egzamino vertinimą galima apčiuopti ir naudoti kaip požiūrio į žmonių raštingumą pavyzdį.
Per egzaminų taisymo sesiją buvo pasakyta aiškiai – tegul mokytojos ateina taisyti, gaus lankstinukus, sužinos ir išmoks taisyti (!) pačios, tada ir vaikus gerai išmokys, nes dabar mes čia taisom tai, ko anos netaisančios neišmokė.
Ypač problemiškas yra stiliaus vertinimas ir supratimas: čia geriausiai matyti jau minėtas turinio ir formos atskyrimas. Iš tiesų vertinimo normose, taigi, ir paskutines dvi klases mokykloje, į stiliaus kategoriją yra įkišama bet kas, kas netelpa kitur.
Su sveiku protu ir iš mokslinės pusės žiūrint (čia vienas pavyzdžių, kur šitos dvi žiūros sutampa), pagrindinis stiliaus klausimas – formalumo ir neformalumo, taigi, kaip pasirinktos kalbos priemonės tinka situacijai. Pagrindinis kiekvieno žodžio pranešimo, taigi ir rašinio, tikslas juk yra perduoti kokią nors žinutę, kuo nors įtikinti. Komunikacija visada yra kontekstuali ir individuali tuo pat metu, todėl neatrodo normalu, kai 500 žodžių rašinyje randama ir po 30 stiliaus trūkumų: taip galėtų būti tik tuo atveju, jeigu skaitai ir nesupranti, ką. Taip būna, bet tikrai retai.
Į stiliaus klaidų sąrašą pakliūva ir elementari logika – pvz., viešai prieinamoje vertintojams skirtoje metodinėje medžiagoje pateikiamas toks pavyzdys: „Maironis aukština Lietuvos upes, miškus, laukus, lietuvius.“ Matyti, kad objektai suskirstyti tikrai ne tuo pačiu pagrindu, todėl sakinys truputį komiškas.
Į kalbos logikos trūkumų kategoriją, ko gero, patenka dauguma anekdotinių internete klaidžiojančių „mokinių perliukų“. Nereikia net interneto, štai asmeninis pavyzdys: „Antano Škėmos romane daug siurrealistinių simbolių, tokių kaip kaukai, Jėzus Kristus, zoori.“ Loginiam samprotavimui mokykloje išvis skiriama mažai dėmesio, matematinis samprotavimas, kaip nuolat kartoja prof. Rimas Norvaiša, iš programų pašalintas, todėl nenuostabu, kad tokių sakinių, kaip ir nelogiškos argumentacijos, skaitant darbus pasitaiko nemažai. Būtent čia yra didžioji bėda ir rimtas signalas mokyti vaikus mąstyti, o ne kabinėtis prie frazyčių.
Apie frazytes ir pakalbėkime. Neviešose metodinėse rekomendacijose vertintojams, kurias vėliau pakeitė anksčiau nurodytos viešos, teigiama, kad stilistiškai netinkamas esą toks sakinys: „Merginos (pabraukta cituojamos medžiagos autorės – aut. past.) vyras nepagarbiai elgiasi su Džeku, neleidžia su juo bendrauti.“
Metodinės medžiagos rengėjos komentaras: „Nelogišką sąsają įžvelgiame dėl dviejų nesuderinamų sąvokų sugretinimo (sąvoka vyras įprastai sietina su moterimi, ne su mergina).“ (Ona Petrėnienė, „Pagrindiniai stilingos kalbos reikalavimai šiuolaikiniuose lietuvių kalbos vadovėliuose“. Metodinė medžiaga prieš kelerius pateikta per VBE vertintojų seminarą – aut. past.) Neverta tokio verdikto per daug komentuoti, paliekame maloniojo skaitytojo fantazijai, ar merginos gali būti susijusios su vyrais, ar ne. Suprantu, kad tai nėra grakščiausias įmanomas sakinys, bet rimtu trūkumu, ypač turint omeny, kad stilius vertinamas labai griežtai (už kiekvieną tokią klaidą vaikas neteks apytikriai 1 balo iš 100 įmanomų surinkti) sunkiai gali būti laikytina.
Kitas netinkamo sakinio pavyzdys iš tos pačios vertintojams pateiktos instrukcijos: „Maištininkai egzistuoja tam, kad sukrėstų nusistovėjusią tvarką, tam, kad pakreiptų įvykius kita linkme.“ Komentaras šįkart: „Žodis netinka dėl semantikos (pasirenkamas ne tas sinonimas ar kitoks artimareikšmis žodis) <...> galima įžvelgti ir emocinį atspalvį.“ „Sukrėsti“ čia aiškiai pavartotas savo pirma žodynine reikšme – „sudrebinti, supurtyti“, o ne „sukrėsti emociškai“; jeigu labai norisi ką nors įžvelginėti, visada galima, kodėl gi ne. Demokratinė šalis. Tik labai nesinorėtų, kad dėl tokių įžvalgų nukentėtų vaiko vertinimas arba – kas daug blogiau – jis imtų jaustis kaip savo kalbos vartoti negebantis ir net bijantis žioplys.
Vaikai retai supranta (mokytojos, kaip matysime toliau, irgi ne visada), kas ta stiliaus klaida, todėl tiesiog ima vengti tam tikrų frazių ir konstrukcijų.
Tačiau stiliaus klaida laikoma, pvz., amžiaus rašymo lotyniškais rašmenimis pabraukimas iš viršaus ir apačios. Pirmiausia, sunku suprasti, kodėl tai išvis laikoma klaida.
Bet net jeigu priimsime kaip lietuvišką duotybę, kad dalis „klaidų“, už kurias nubaudžiami vaikai, yra iškreiptų veidrodžių ir kalbonaciškų fanaberijų mišinys, o mes čia nieko negalim padaryt, vis dėlto: kuo čia dėtas stilius? Iš pradžių maniau, kad susapnavau, bet rašinėlių duomenų bazė irgi tai rodo. Vertintojai patvirtino: klaida, lygiai kaip klaida rašyti 19-ojo amžiaus, reikia būtinai XIX a. (tiesa, antruoju atveju kažkodėl kertama per rašybą).
Tai tik dar kartą iliustruoja teiginį, kad mokykloje stilius yra iškreiptas, išplaukęs, cenzūruotas tiek, kad išvis nebeaišku, kas tai yra. Jeigu susėdę metodinės medžiagos rengėjai tiesiog trenktų kumščiu į stalą ir pasakytų, kad „mums taip negražu ir nepatinka, todėl jūs taip nerašysit“, būtų sąžiningiau, negu dabartinis bandymas griežtai argumentuoti pavyzdžius ir įvedinėti šventas taisykles ten, kur turime reikalą kiekvieną kartą su vis kitaip rašančiu žmogumi.
Atsiprašau – su tokiu turėtume turėti reikalą. Tačiau taip nėra. O kaipgi bus, jeigu per vieną seminarą teko girdėti štai tokį pavyzdį. Mokytoja, ruošdama vaikus VBE, su jais pildo trijų stulpelių lentelę. Pirmasis stulpelis vadinasi „Taip rašyti negalima“ – čia kalbama apie „kalbos kultūros“ pažeidimus. Antrasis – „Taip galima“; jame ištaisomi normų pažeidimai. Trečiasis įdomiausias: „Mokytojai taip nepatinka“ ir čia vaikas išsirašo stiliaus klaidas. Geras būdas muštruoti, bet ar tinkamas ugdyti? Ar šitoks dėmesys paviršiui neužtemdo to, apie ką kalbama?
Vaikai retai supranta (mokytojos, kaip matysime toliau, irgi ne visada), kas ta stiliaus klaida, todėl tiesiog ima vengti tam tikrų frazių ir konstrukcijų. Būtent čia yra didysis kalbos susinimas, o ne tobulinimas. Visi iš nesaugumo rašo vienodai – kaip iškamšos, kaip molio motiejai.
Puikiai prisimenu save: reikėjo bent dvejų metų studijų persilaužti, kad normalu pradėti vidutiniškai formalaus, publicistinio teksto sakinį jungtuku „bet“, nes mano lituanistė tai braukdavo kaip stiliaus klaidą. Kodėl? Dievas žino. Tiesiog su mokykliniu stiliumi yra tokia košė, kad visi išsigandę sau prisikuria papildomų draudimų. O paskui kiti apeliacinėj komisijoj sėdi susiėmę už galvos, nes stiliaus vertinimas kartais skiriasi daugiau negu 10 taškų, kurie atitinkamai reiškia 11–12 egzamino balų.
Savo akimis mačiau tokių atvejų, ir tai normalu, nes stiliaus blusinėjimas netampa objektyvesnis apsikrovus krūvom popierių. Daugybę dalykų kalboje jaučiame intuityviai, ir pojūčiai čia gali skirtis – šitoj vietoj kalbu kaip žmogus, kuris bando versti poeziją. Toks tad ir egzamino vertinimo patikimumas, ir nežinau, ar yra tikimybė, kad artimiausiu metu jis pasikeis.
Prisipažinkime: kas rašėme rašinį pabaigę mokyklą?
Bėda dar ir ta, kad, kaip minėjau, iš vaikų reikalaujama publicistinio teksto, kur jie samprotautų, atskleistų savo nuomonę, parodytų minties kelią ir t.t., bet programoje – vien grožinė literatūra. Žinoma, geri mokytojai skatina vaikus skaityti įvairius tekstus, yra ir mokslo populiariuoju stiliumi parašyti vadovėliai, patys mokiniai irgi skaito.
Vis dėlto neatrodo nuoseklu, kad rašyti mokomasi vien iš nesėkmių – nenumatyta nuosekliai analizuoti publicistikos, kuri galėtų padėti pačiam parašyti tokį tekstą, o retorika, nors formaliai programose įtvirtinta, praktiškai ignoruojama ir apsiriboja viešosios kalbos sakymu per įskaitą arba projektų pristatymais per pamokas. Kitaip spėti dėl programos apimčių tiesiog neįmanoma.
Čia aš ne prieš literatūros skaitymą, nesupraskite klaidingai – vis dar tikiu geros knygos galia ir noriu, kad vaikai skaitytų bei mąstytų kiek įmanoma daugiau. Tiesiog sakau, kad ugdymo procese, programose ir egzamine trūksta suderinamumo ir kai kada – tiesiog sveiko proto.
Taigi vadinamieji „stiliaus trūkumai“ lieka pakabinti, atplėšti nuo žanro, padoriai neįkontekstinti net ir tuo atveju, jeigu pripažįstame, kad jie objektyviai egzistuoja būtent tokie, kokie aprašyti cituotuose dokumentuose. Apskritai apie stilių sunku kalbėti neskaitant daug labai skirtingų žanrų tekstų ir nebandant pačiam jų sukurti. O vyresnėse klasėse aktyviai šlifuojamas paslaptingasis žanras – rašinys, todėl žanrų įvairovė praktiškai lieka itin menka. Šitą verkiant reikėtų taisyti, o ir į patį egzaminą įtraukti kelis kitokio žanro tekstų pasirinkimus. Nes prisipažinkime: kas rašėme rašinį pabaigę mokyklą?
Šitas žanras visiškai atplėštas nuo tikrovės, visai kaip ir „stiliaus klaidos“. Manau, derėtų į tai atsižvelgti ir ruošiantis ugdymo turinio pertvarkai, kad vėl neliktume su balanos gadynės lygio „raštingumo“ (gaunamo atmetus medijų raštingumą, kompiuterinį raštingumą, mąstymą rašant ir kt.) ugdymu. Galų gale, pats rašinys – jokia blogybė, blogai, kad atkakliai ieškoma vadinamoji stiliaus muselių ir pražiopsomas teksto visumos dramblys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Loreta Vaicekauskienė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš šalies
