Kartu patyrinėkime, kaip reagavo žmonės. Tie, kurie reagavo, išties sunkiai slėpė (jei išvis bandė) pasibaisėjimą: moteris buvo vadinama žmogysta, pabaisa, bjauriu žmogumi. Vieni komentatoriai moralizavo, liejo agresiją, retoriškai klausė, kaipgi ji pati jaustųsi, jei atsidurtų audinių vietoje ir suvoktų kitų tikslus savo atžvilgiu. Kiti tiesiog manė, jog būtų gerai, kad jai pačiai nuluptų odą ir tada ji pamatytų. Treti prašė Viešpaties jai atleisti, nes ji nežino, ką daro. Linkėjo, kad nupūtų kanopos ar, pritrūkę žodžių, tiesiog keikėsi ir keikė įrašo autorę ir jos dukrą. Kažkas pasigyrė, kad jai parašė laišką (naivu tikėtis, jog siekdamas palaikyti užgriuvus kritikos lavinai), o kiti laišką rašiusiam už tai paplojo. Įsiminė pamokymas, jog prieš darant kažką kitam reiktų pagalvoti, ar norėtumei, kad taip pasielgtų su tavimi. Atsirado matavusių, kad iš mergaitės odos išeitų bent viena tašytė, o gal ir dvi.
Žinoma, nuotraukoje įamžintas vaikas stipriai paaštrino situaciją, tarsi aiškiau leido pamatyti, kaip nesiderina kailių industrijos realybė ir atjauta, labiausiai būdinga vaikams (kol mes, tėvai, neatbukiname jų atjautos gyvūnams). Pažvelkime iš kitos pusės. Jei moteris būtų paskelbusi nuotrauką, kurioje matyti, kaip renkasi ne kailinių, o, sakykime, odinių batų ar odinės rankinės spalvą, ar ji būtų sulaukusi analogiško nepritarimo? O gal visgi daugiau patarimų, kurie batai geriau tinka prie stiliaus? O jei nuotraukoje dukra pozuotų su tėčio pagauta lydeka, ar atsirastų teisuolių, klausiančių „Tėvai, ar jums negaila vaiko?“, ar vis dėlto daugiau būtų tokių, kurie girtų žvejybinius sugebėjimus ir aukos dydį? O kaip, jei nuotraukoje būtų vaizduojama visa šeima, kepanti šašlyką, ar labiau tikėtina, kad žmonės primintų, jog „prieš darant kažką kitam, reiktų pagalvoti, ar sutiktumei, kad taip pasielgtų su tavimi“, ar visgi palinkėtų „skanaus“ ir paprašytų „atsiųsti gabalėlį“?
Dar vienas moralės kismo ženklas – pastaruoju metu pastebima vis didėjanti visuomenės abejonė medžioklės išmintimi
Moralinės normos gyvūnų atžvilgiu kinta. Prieš porą šimtmečių buvo pripažinta, kad gyvūnai turi jausmus. Dar prieš keliasdešimt metų galėjai gatvėje vėzdu užmušti šunį ir būtumei likęs nenubaustas. O šiandien šuns apykaklė su metaliniais spygliais, kaip ir šuns laikymas pririšus jį prie būdos, yra laikoma nehumanišku elgesiu su gyvūnu ir kai kur už tai jau baudžiama. Socialiniuose tinkluose taip pat apstu perspėjimų nepalikti šuns vasarą mašinoje uždarais langais, nes dėl termoreguliacinių ypatumų šilumos smūgis šunį įkaitusiame automobilyje gali ištikti per kelias ar keliolika minučių, ir neretai esti mirtinas. Ir šiandien gyvūnų teises ginančios organizacijos įvairiose šalyse tampa vis populiaresnės ir įtakingesnės, vis intensyviau bendradarbiauja su visuomene, politikais, gyvūnus išnaudojančių pramonės šakų atstovais.
Dar vienas moralės kismo ženklas – pastaruoju metu pastebima vis didėjanti visuomenės abejonė medžioklės išmintimi. Štai Lietuvoje prieš pusantro mėnesio A.Salamakinas pats asmeniškai užregistravo įstatymo pakeitimo projektą dėl naktinių taikiklių medžioklėje įteisinimo, ir (vėlgi pats asmeniškai!) jau po savaitės pateikė jį svarstyti Seimui. LRT žurnalistams pasiteiravus apie jo poelgį, A. Salamakinas gynėsi nesąs tikras dėl taikiklių reikalingumo ir kad Aplinkos apsaugos komitete bus diskutuojama su įvairių sričių atstovais. Deja, minėtas komitetas šio projekto nesvarstė, o apie Kaimo reikalų komitetą (paskirtą kaip pagalbinį) A.Salamakino žodžiai buvo tokie: „Aš manyčiau, kuo čia dėtas Kaimo reikalų komitetas? Jau Aplinkos apsaugos komitetas tam pritarė, o ką čia kaimas darys?“ (citata iš posėdžio stenogramos). A. Salamakinas pamelavo, kadangi, kaip minėta, Aplinkos apsaugos komitetas projekto nesvarstė. Bet, nepaisant to, jau kitą dieną projektas buvo apsvarstytas skubos tvarka ir jam pritarta. O, kad su panašiu užsidegimu Lietuvoje būtų pradėta vykdyti deinstitucionalizacija – procesas, kai vaikų globos įstaigos uždaromos, ir būtų pagaliau pradėta investuoti į paramą šeimoms ir šeimos aplinkoje teikiamą globą!
Taigi, Lietuvos nevyriausybinės gamtosauginės organizacijos susivienijo bendram kreipimuisi į LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, prašydamos nepritarti projektui dėl naktinių taikiklių įteisinimo. Daugybė lietuvių sureagavo: organizacija „Aš prieš medžioklę“ savo socialinio tinklo puslapyje teigia, kad vos per dvi savaites peticiją prieš naktinius taikiklius medžioklėje pasirašė net 8000 žmonių (populiarus puslapis turi beveik 20 000 sekėjų)! Džiugina, jog tai Lietuvos gamtosauginė peticija-čempionė pagal surinktų parašų skaičių! Ir dar labiau keista, kad šitokį pasipriešinimą keliantis projektas sėkmingai skinasi kelią.
Daugiau nei 50 Seimo narių pritarus projektui, aš, kaip ir dalis kitų piliečių, parašiau jiems visiems elektroninius laiškus, nepritardama jų žingsniui ir klausdama, kokiais motyvais jie rėmėsi balsuodami „už“. Deja, gavau tik vieną rišlų atsakymą, kuriame Seimo narys išreiškė norą kitame etape prieš balsuodamas „už“ ar „prieš“ išgirsti visas puses ir net pacitavo savo laiške, ką jam taikiklių tema sakė medžiotojai, gamtininkai ir t.t. Viskas, kiti Seimo nariai nesugebėjo ne tik argumentuoti savo balsavimo, bet ir atrašyti į rinkėjos laišką. Peršasi trys klausimai: pirmas – ar stovintiems prie valstybės vairo nederėtų aktyviai bendrauti su rinkėjais ir jiems atsakyti už savo veiksmus? Antras – galbūt palaikiusieji projektą galėjo būti suinteresuoti juo, jei neranda argumentų? Trečias – kodėl medžiotojai, kurių Seime yra ne vienas, išvis turi teisę dalyvauti tokio projekto svarstyme? Projekto, kuris labai pagelbėtų patiems medžiotojams, bet dar labiau apsunkintų gyvenimą jų aukoms, kurių pusėn, kaip matome, stoja vis daugiau neabejingų piliečių.