Tačiau mes negalime nei sustingti šoko būsenoje, nei imtis skubotų veiksmų. Dabar visi drauge turime vardan Europos Sąjungos padaryti teisingas išvadas.
Pirmiausiai sąžiningai įvertinkime situaciją: daugelis Europos piliečių šiais laikais nėra itin geros nuomonės apie Europos Sąjungą. Daugelis yra nusivylę, kai kurie netgi nusigręžia manydami, kad Europos Sąjunga netesėjo savo pagrindinio pažado užtikrinti gerovę, demokratiją ir taiką, geriausiu atveju tesėjo jį tik iš dalies.
Ekonominė ir finansų krizė atvėrė gilias žaizdas, kurios toli gražu dar neužgijusios. Šimtatūkstantinės į Europą plūstančių pabėgėlių ir migrantų minios atskleidė ne tik nuomonių skirtumus. Daugeliui europiniai sprendimai atrodo pernelyg nutolę nuo jų pačių norų, įsivaizdavimų ir pasaulėžiūros. Netgi taika ir saugumas Europoje tapo trapesni – tai patvirtina tiek konfliktas Rytų Ukrainoje, tiek ir siaubingi teroro išpuoliai Paryžiuje ir Briuselyje.
Tuo tarpu daug kas Europoje yra gerai. Ir nepaisant visos savikritikos to neturime pamiršti: mes įveikėme sunkiausią ir pavojingiausią ekonominės ir finansų krizės fazę, euro zona išliko tvirta ir netgi paaugo. Europa gali padaryti pasaulį saugesnį ir taikesnį, kas buvo pademonstruota ir vedant derybas dėl Irano branduolinės programos, kuriose dalyvavo ir Europos Sąjungos užsienio reikalų politikos atstovai.
Europa eksportuoja stabilumą ir saugumą, pavyzdžiui, į Vakarų Balkanus, kur tikėjimas Europa ir troškimas su ja suartėti tebėra išlikę. Tarptautinėje arenoje parodėme, ką ES pajėgi nuveikti kalbėdama vienu balsu. Ir netgi migracijos krizėje pasiekėme svarbią pažangą, nors tai ir truko per ilgai.
Nepaisant viso to, daugeliui Europos Sąjunga šiuo metu nebėra tokia patraukli. Tai mums negali nerūpėti. Mes žvelgiame atgal į lig šiol dar nepatirtą 70-ties taikos ir stabilumo metų laikotarpį. Prieš daugiau nei 25 metus įveikėme žemyno susiskaldymą.
Europos susivienijimo procesas – tai praeityje analogų neturinti sėkmės istorija. Jo esmė – susitarimas dėl bendrųjų politinių nuostatų, valstybes nares spręsti savo santykių ir konfliktų vedantis į Briuselyje įsikūrusios Tarybos pastatą, o ne į mūšio lauką – nė kiek neprarado savo naudos ir reikšmės. Negalime tuo rizikuoti. Esame tai skolingi po mūsų ateinančioms kartoms ir turime joms perduoti Europos taikos projektą nesutrikdytą.
Pirmiausiai sąžiningai įvertinkime situaciją: daugelis Europos piliečių šiais laikais nėra itin geros nuomonės apie Europos Sąjungą.
Daugelis kritikuoja Europą, nes jaučiasi bejėgiai ir praradę kontrolę. Net jei tai suprantama pasaulyje, kuris atrodo pakrikęs, ir laikmečiu, kuriame daugelis gyvenimo sričių globalizuotos, tačiau baimė nėra geras patarėjas. O pasitraukimas į nacionalinį kiautą nesuteiks ilgalaikės apsaugos nuo grėsmę keliančio pasaulio rizikų ir pavojų.
Tai ką daryti? Turime žmonėms parodyti, kad Europos Sąjunga nėra to jausmo priežastis, netgi priešingai, tai – geriausias mūsų rankose esantis instrumentas Europos ir savo labui aktyviai formuoti mus supantį pasaulį ir globalizaciją. Jei Europoje veiksime dinamiškai, kaip komanda ir glaudžiai bendradarbiausime, galėsime išspręsti konfliktus ir įveikti daug kliūčių. Tuo tarpu jokia valstybė narė – netgi Vokietija ar Prancūzija, ir tarp kitko ir ne Jungtinė Karalystė – negali tarptautiniu mastu taip ginti savo interesų kaip tai gali padaryti ryžtinga ir solidari Bendrija.
Šiandien akivaizdu, kad tas, kas siekia panaikinti Europą, neišspręs savo problemų, o dar labiau jas paaštrins. Tai patvirtina ir šiuo metu Didžiojoje Britanijoje vyraujanti politinė ir ekonominė suirutė. Ji taip pat rodo, kad visuomet garsiai šaukiantys „Lauk!“ arba „Šalin ES!“ kaip tik neturi atsakymo į klausimą, kas bus po išstojimo ar netgi ES panaikinimo. Tai ne tik kvaila ir neatsakinga, bet ir žaidimas su ugnimi. François Mitterrandas savo politinės patirties, išgyventų karų ir kančių kupino gyvenimo pabaigoje mums visiems priminė: „Le nationalisme, c’est la guerre!“ („Nacionalizmas – tai karas!“).
Turime demaskuoti tuos, kurie elgiasi destruktyviai ir nacionalizmą pridengia tariamu saugumo ilgesiu, ir jiems pateikti tikrus sprendimus.
Mes dedame pastangas, kad Europa taptų geresne ir labiau įsiklausytų savo piliečių poreikių. Būtent šia linkme nukreipti pasiūlymai, kuriuos praeitą savaitę pateikėme aš ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Žanas Markas Airo. Mes turime keletą konkrečių idėjų ir sąmoningai siūlome jas būtent ten, kur žmonės pagrįstai tikisi daugiau iš mūsų: siekiant geresnio vidaus ir išorės saugumo, aktyvios migracijos politikos ir augimo bei užimtumo politikos. Tikimės sulaukti daug kitų gerų ir konstruktyvių pasiūlymų.
Tačiau išgirsti pilietes ir piliečius taip pat reiškia, kad mes Europoje turime pradėti dirbti kitaip. Geresnė, lankstesnė Europos Sąjunga gerbia skirtingą požiūrį į tolesnį Europos kelią ir toleruoja skirtingus vystymosi greičius, nieko neišskirdama ir nepalikdama. Užuot ginčijęsi dėl to, koks turėtų būti galutinis Europos integracijos tikslas, turėtume jau dabar siekti apčiuopiamų rezultatų! Kiekvienas yra kviečiamas prisidėti! Ginkime Europą visi kartu padarydami ją geresnę. Tik veikdami išvien judėsime į priekį. Todėl taip svarbu tartis visoms 27 šalims, atidžiai viena kitos klausytis ir tuomet veikti drauge.
Frankas Walteris Steinmeieris yra Vokietijos užsienio reikalų ministras
