Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Fredrikas L.Annermalmas: Ukrainos stačiatikių bažnyčia – ar pavyks ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos?

Ukrainos įstatymų leidėjai birželio 14 dieną patvirtino prezidento Petro Porošenkos iniciatyvą, pagal kurią Ukrainos stačiatikių bažnyčia taptų nepriklausoma nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios (RSB). Pagal prezidento iniciatyvos sąlygas, tai turėtų įvykti liepos mėnesį, minint 1030-ąsias Kijevo Rusios krikšto metines. Ši sukaktis primena, kad Kijevo Rusia krikštą gavo iš Konstantinopolio „Bažnyčios Motinos“, o Ukrainos ir Maskovijos bažnyčios susiliejo tik XVII amžiuje.
Fredrikas L.Annermalmas
Fredrikas L.Annermalmas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kad Ukrainos stačiatikių bažnyčia oficialiai taptų autokefaline (t.y. savarankiška), jau dabar faktiškai nepriklausomas Kijevo patriarchatas turi gauti autokefalijos tomosą (oficialų bažnyčios dokumentą) iš visuotinio ortodoksų patriarchato, Konstantinopolio arkivyskupo Baltramiejaus I.

Šventasis ir didysis ortodoksų bažnyčios susirinkimas priėmė prezidento Porošenkos prašymą dėl autokefalijos suteikimo ir pradėjo jos suteikimui reikalingą procesą.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas birželio 18 d. interviu „Channel 5 TV“ teigė, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčiai turėtų pavykti tapti oficialiai nepriklausoma artimiausioje ateityje ir kad „šį kartą mes (Ukrainos stačiatikiai, – red.) turime realų šansą“.

Ši ministro citata atskleidžia, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčios nepriklausomybės buvo siekta ir anksčiau.

Iki šiol buvo du rimti bandymai atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir abu bandymai vyko tuo metu, kai buvo siekiama sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę.

Pirmasis bandymas 1917 m. sutapo su ukrainiečių nepriklausomybės kovomis. Tais pačiais metais sušaukta Centrinė Rada palaikė bandymus kurti nepriklausomą Ukrainos stačiatikių bažnyčią, tačiau dėl savo egzistavimo kovojančiai valstybei religiniai klausimai nebuvo pirminis prioritetas.

Nepavykus užsitikrinti reikiamo politinio palaikymo, oficiali autokefalija nebuvo iškovota, nors atsirado nemažai nuo Maskvos atsiskyrusių parapijų, kurias Maskvos patriarchatas iki šiol vadina schizmatinėmis.

Kita proga atnaujinti autokefalijos statuso klausimą iškilo Antrojo pasaulio karo metu, kai Vokietija užėmė Sovietų Sąjungos okupuotas šalis.

Logiška nevienalytės Stačiatikių bažnyčios struktūros pasekmė yra ta, kad iš principo gali būti tiek pat autokefalinių bažnyčių, kiek yra tautų.

Sovietams išstūmus nacius iš Ukrainos, nepriklausomos stačiatikių bažnyčios siekę dvasininkai arba pasitraukė į Vakarus kartu su dešimtimis tūkstančių išvietintų ukrainiečių, arba vėl tapo pavaldžiais Maskvos patriarchatui.

Tai, kas praeityje motyvavo ir įgalino Ukrainos stačiatikius siekti nepriklausomybės nuo Maskvos ir leidžia apie tai kalbėti šiandien, yra santykinai nevieninga Stačiatikių bažnyčios struktūra.

Kitaip nei Katalikų bažnyčia, Stačiatikių bažnyčia nėra grindžiama monarchiniu modeliu: joks patriarchas nėra laikomas visos Bažnyčios galva, mat šis titulas priklauso tik Kristui.

Stačiatikių bažnyčiai būdinga vienybė nėra sąlygota jos organizacinės struktūros, o yra sąlyginai trapaus susitarimo tarp visų patriarchatų pasekmė. Autokefaliniai Bažnyčios vienetai pripažįsta vieni kitų sakramentus, sutaria dėl dogmos, ypatingomis progomis kartu švenčia mišias.

Logiška nevienalytės Stačiatikių bažnyčios struktūros pasekmė yra ta, kad iš principo gali būti tiek pat autokefalinių bažnyčių, kiek yra tautų.

Nemažai šalių turi autokefalines bažnyčias, kurių jurisdikcinės sienos iš esmės sutampa su valstybės sienomis, pavyzdžiui, Gruzija, Lenkija, Graikija, Rumunija, Bulgarija.

Ukrainos atveju autokefalija nėra vien teorinė galimybė, bet ir praktinė būtinybė. Jei Ukrainos stačiatikiai nebūtų priklausomi nuo patriarchato, kuris turi itin glaudžius saitus su Ukrainą smaugiančiu okupaciniu režimu, autokefalijos klausimas nebūtų toks svarbus.

Tačiau Maskvos patriarchatas yra itin artimai susijęs su Vladimiro Putino režimu: tai yra vienas iš V.Putino ginklų siekiant išlaikyti posovietines šalis Rusijos įtakos zonoje.

Per pastaruosius metus daug Ukrainos stačiatikių (kartais net ištisos parapijos) išsižadėjo Maskvos patriarchato ir prisijungė prie oficialaus pripažinimo neturinčio Kijevo patriarchato dėl Maskvos patriarchato deklaruojamos pozicijos Krymo aneksijos klausimu.

Nors sunku kalbėti apie Rusijos stačiatikių bažnyčią kaip monolitišką vienetą, kuris turi vieningą poziciją visais klausimais, jai būdingas antivakarietiškas, nacionalistinis ir didžiavalstybinis pasaulėvaizdis. 2001 m. apklausoje 37% Rusijos stačiatikių kunigų pritarė minčiai, kad „demokratija nėra tinkama Rusijai“.

Perskaičius 2000 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios išleistą Socialinį konceptą, nelieka abejonių, kad RSB palaiko stačiatikių, esančių jos jurisdikcijoje, tautinės savimonės stiprinimą nepriklausomai nuo jų tautybės.

Dokumente teigiama, kad „visuotinė Bažnyčios prigimtis nereiškia, kad krikščionys neturi teisės į tautinę tapatybę ir jos išraišką“. ir pabrėžiama, kad „Stačiatikių bažnyčia, nors ir visuotinė, bet susideda iš daugybės autokefalinių vietinių bažnyčių“.

Šiuo atveju svarbu suprasti, kad didžioji dalis RSB hierarchų, kaip ir Rusijos politinis elitas, netraktuoja tokių šalių kaip Ukraina ir Baltarusija kaip savarankiškų tautų, laiko jas vieno artimai susijusių tautų junginio, kurio centre yra Rusija („rusiško pasaulio“), dalimis.

Ideologija nėra vienintelis RSB ir Kremlių siejantis dalykas. Bažnyčios elitas, kaip ir politinis elitas, yra susijęs su KGB ir jos įpėdine Federaline saugumo tarnyba (FSB), kitomis saugumo tarnybomis.

Pasak vienos 2006 m. studijos, iš 1016 Rusijos politinio elito žmonių 26 proc. tarnavo KGB ir kitose tarnybose, o net 78 proc. priklausė su KGB susijusioms organizacijoms. Pabrėžtina, kad RSB taip pat yra glaudžiai susijusi su saugumo struktūromis.

Beveik nuo pat 1927 metų, kai Maskvos patriarchas Sergijus paskelbė, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia yra visiškai lojali Sovietų Sąjungai ir jos valdžios interesams, RSB iki šių dienų išlieka artimai susijusi su čekistinėmis struktūromis.

Iš sovietinių archyvų žinoma, kad tiek dabartinis Maskvos patriarchas Kirilas, tiek jo pirmtakas Aleksėjus II buvo KGB agentai.

Dar vienas Kremlių ir Stačiatikių bažnyčios elitą vienijantis faktorius: polinkis į kleptokratiją. Neįtikėtini korupcijos mastai Rusijos politikoje niekam nėra naujiena, tačiau verta atkreipti dėmesį, jog RSB viršūnėlė stengiasi neatsilikti nuo kitų Rusijos valdžios elito atstovų.

Pagal 2006 m. „The Moscow News“ atliktus skaičiavimus asmeninis patriarcho Kirilo turtas siekia bent 4 milijardus JAV dolerių.

Griuvus Sovietų Sąjungai, Maskvos patriarchatas gavo oficialią privilegiją, kuri leido jo atstovams importuoti alkoholį ir tabaką be muitų. 1995 m. vienuolynas, kuris yra tiesiogiai pavaldus patriarchatui, iš alkoholio pardavimų užsidirbo 350 milijonų dolerių.

Tais pačiais metais patriarchato ryšių su užsienio bažnyčiomis departamentas (kuriam vadovavo būsimasis patriarchas Kirilas) pardavė tabako už 75 milijonus JAV dolerių.

Nors patriarchatas pardavė alkoholio ir tabako už milžiniškas sumas, pagal oficialiai paskelbtus duomenis patriarchato biudžetas 1995–1996 m. sudarė tik 2 milijonus dolerių. Taigi neturėtų stebinti, kad pagal 2006 m. „The Moscow News“ atliktus skaičiavimus asmeninis patriarcho Kirilo turtas siekia bent 4 milijardus JAV dolerių.

„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas
„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas

Turint omenyje, kaip artimai Rusijos stačiatikių bažnyčia yra susijusi su Kremliumi ir kaip Kremlius nenori paleisti Ukrainos iš savo įtakos sferos, nestebina propaganda, kurią skleidžia Maskvos patriarchatas Kijevo patriarchato autokefalijos klausimu.

Dramatiškiausias Maskvos patriarchato pramanas šiuo atžvilgiu yra tezė, kad autokefalijos suteikimas Ukrainai sukels tokį skilimą tarp pasaulio stačiatikių, kurį būtų galima palyginti tik su 1054 m. Bažnyčios skilimu.

Kadangi Ekumeninis patriarchas suteiks autokefaliją Kijevo patriarchatui pagal visus kanonų teisės reikalavimus ir Ukraina prisijungs prie daugelio kitų autokefalines bažnyčias turinčių šalių, šis sprendimas niekaip negali būti lyginamas su jokia schizma, – nors Maskvos patriarchatas jam ir prieštarauja.

Priešingai, autokefalijos suteikimas suteiks progą susivienyti Ukrainos stačiatikiams, kurie šiuo metu yra priversti rinktis tarp oficialiai pripažintų prokremliškų parapijų ir nepripažintų, tačiau Kremliui nepataikaujančių parapijų.

Kaip Ukrainos parlamente kalbėjo prezidentas P. Porošenka, „vienybė yra mūsų pagrindinis ginklas kovoje su rusišku agresoriumi. Šis klausimas kur kas platesnis nei bažnytiniai reikalai. Klausimas yra apie tai, ar mums galiausiai pavyks tapti nepriklausomiems nuo Maskvos“.

Toje pačioje kalboje prezidentas palygino autokefalijos gavimą su Ukrainos ambicijomis tapti ES ir NATO nare, „nes Kremlius Rusijos bažnyčią laiko vienu pagrindinių savo įtakos Ukrainoje įrankiu“.

Matant Ukrainos politinį, socialinį ir ekonominį šuolį tolyn nuo Rusijos, religinė nepriklausomybė yra natūralus žingsnis į savarankiškesnę Ukrainos ateitį.

Autorius yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotas analitikas.

* * *

Šis straipsnis yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos