Apie tas kekšes – lukterėkime. Kelionę pradėkime tuo, be ko jokios žvaigždės širdis neplaka. Tai pagrindinės jos (iš)gyvenimo savybės.
Charizma
Kodėl tai, ką daro vienas politikas ar politikė, priimama besąlygiškai, be konflikto, be jokios konfrontacijos? Tauta jį ar ją myli, ir viskas, nesvarbu, ką bepadarytų – viskas yra puiku. Bet nesunku įsivaizduoti kitą, kuris, kad ir kaip besistengdamas gyventi pagal moralės normas, yra linčiuojamas, ketvirčiuojamas ir nukryžiuojamas.
Žmonėms reikia spinduliuojančio, gyvybės energija užkrečiančio vulkano. Jei esi anemiškas ir pasyvus, publika nusisuks.
Mes kalbame apie sunkiai įvardijamą žmogaus charizmą. Tai gali būti: įtaiga, nepaaiškinama trauka ar žavesys, komunikabilumas, stiprus savęs teigimas, autentiškumas, originalumas, spinduliuojama jėga, vidinė laisvė.
Ar atpažįstate save? Iš tiesų charizmą turi nedaugelis – ją reikia arba užsitarnauti, arba su ja gimti. Iš graikų kalbos žodis charisma verčiamas kaip „Dievo malonė, dovana“. Tarptautinių žodžių žodynas nurodo, kad tai „individo ypatybės, išskiriančios jį iš kitų, gebėjimas įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą“.
Jei žmogus projektuoji save į tą žvaigždę (pasirinktą pagal siunčiamus ir gaunamus signalus), vadinasi, ir nori būti panašus į ją. Todėl dar šalia visų charizmos apibrėžimų reikia nepamiršti ir vitalumo. Objektas, į kurį kreipiame savo akis ir mintis, turi būti gyvybiškas, judrus ir trykštąs energija – tai ir yra vitalus. Žmonėms reikia spinduliuojančio, gyvybės energija užkrečiančio vulkano. Jei esi anemiškas ir pasyvus, publika nusisuks.
Seksualumas
Pramogų versle seksualumas trykšta purslais. Kodėl šiuolaikiniame pramogų versle karaliauja nuogo ar pusnuogio kūno kultas ir kodėl be jo neįmanoma apsieiti? Kaip viena iš skaudžiausių rykščių, nušluojančių visą kūrybą ar (tegu ir menkas, bet protines ar materialines) investicijas – tai frazė „viskas tik per tą galą!“
Jei rimtajame teatre ar kine nuogas kūnas turi kažkokius rimtus kodus ar simbolius, tai kasdieniame pramogų versle – tai tik privalomas seksualumo imanentiškumas. Ir tokį ėjimą „sekso šachmatais“ lengva paaiškinti: seksas, paprastai ir aiškiai kalbant, – tai stipriausia energija Žemėje. Seksualumas, atviras arba koduotas, yra vadinamas kontaktas, kai žmogų tiesiog priimi arba ne. Seksualumo kodų tikslas – suvilioti. Belieka klausimas – kaip?
Scenos senbuviai sako, kad scenoje reikia visko daugiau nei gyvenime. Aktoriai neleis meluoti, jų mokykla moko kalbėti paskutinei eilei. Tam, kad mes, publika, rankos „mostelėjimą“ perskaitytume teisingai, reikia daugiau garso, emocijų, reikia ne silpno, o tikrai gilaus rankos mosto. Vadinasi, ir vienas nuogas petys scenoje naudos neduos.
Labai siauri ir aptempti drabužiai, ryškus makiažas, daug apnuoginto kūno ir tokiu būdu tam tikro tipažo sukūrimas – tai ir bus atviras seksualumas ir mes jį taip ir priimsime. Arba atmesime. Bet nenuneigsime. Kaip kažkada įvardijo psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė, „seksualumas – tai gyvybė, energija ir agresyvumas. Rodo kūną – vadinasi, pabrėžia gyvybę. Būtų juk nonsensas, jei negyvybingas žmogus į sceną užliptų nuogas“.
Jis, tikėtina, net ir neužliptų. Tik reikia dar nepamiršti, kad kuo siunčiamas kodinis signalas bus subtilesnis, tuo daugiau auditorijos jis užgriebs. Ir nereikia vaidinti, kad ne to čia susirinkome.
Juk net Volteras sakė: „Moteris – tai padaras, kuris apsirengia, paplepa ir nusirengia“. O apie vyrus čia kas tiktų? Gal pirmojo profesionaliai Lietuvoje veikusio muzikos prodiuserio Gintaro Bendžiaus mintys: „Moteriai nusirengti visada yra privalumas, vyrui – minusas“. Bet Juozas Statkevičius jau dabar apie nuogumą ir viešumą (jo paties trumpikės paplūdimyje stambiu planu) turėtų vėl ką kitaip pasakyti, matyt.
Bet ar kas lyginsis su šių laikų filosofijos guru Jeanu Baudrillard'u: „Seksas ir darbas dar ne taip seniai buvo nesutaikomai priešingi terminai, o šiandien jie abu ištirpsta tos pačios paklausos bangoje“ („Simuliakrai ir simuliacija“. „Baltos lankos“, 2002).
Nepasiekiamumas
Prisiminkime LNK „Auksinius svogūnus“. Tai balandžio pirmosios proga rengiama humoristinio pobūdžio TV laida, kur apdovanojami žymūs šalies politikai. 2003 metais renginyje koncertuoja ir popdiva Džordana Butkutė. Vidury dainos „Aš tave myliu galbūt labiau...“, ji nulipa nuo scenos ir klesteli ant kelių vienam iš tuometinių valstybės vadovų. Veiksmą stebi ir šalia sėdinti jo žmona, jau nekalbant apie vos ne visą Lietuvą per TV ekranus.
Tai situacija, puikiai iliustruojanti savybę – būk nepasiekiama, žvaigžde. Jei Džordana būtų buvusi Grande – Mega – Super Star arba turėtų stipraus prodiuserio užnugarį, taip pasielgusi nebūtų. Tiesiog jai nebūtų leista.
Svarbu nenusileisti iki mirtingųjų lygio – negalima žinoti, kad žvaigždės vaikšto į tualetą, kad skalbiasi, karposi nagus ir serga sloga.
„Svarbu nenusileisti iki mirtingųjų lygio – negalima žinoti, kad žvaigždės vaikšto į tualetą, kad skalbiasi, karposi nagus ir serga sloga. Reikia tikslingai riboti informacijos sklaidą ir kurti įvaizdį, kuo mažiau panašų į paprastojo mirtingojo. Reikia sąmoningai suvokti šias taisykles ir niekada nedevalvuoti savęs“, – įsitikinęs radijo stoties „Radiocentras“ programų direktorius Donatas Bučelis.
Taigi norint tapti žvaigžde, reikia nepamiršti, kad susilaikymas – dorybė. Geriau mažiau, negu daugiau, arba less is more. Tai tinka visur, bet žvaigždžių spindesy šis dėmuo turi būti dar ryškesnis. Sąmoningas paslapties ir mito kūrimas – vienas iš sėkmės garantų.
Tiesa, ar matėte kada „Daft Punk“ vyrukų iš Paryžiaus veidus? Jei neklystu, elektroninės muzikos versle jie nuo... 1993 metų. Kaip jiems vis dar sekasi? Stulbinančiai gerai!
Atpažįstamumas
Jei esate žvaigždė, tai bet kuriuo atveju kuriate savo įvaizdį. Slėpimasis po kaukėmis irgi yra atpažįstamumas per tą „neatpažįstamumą“. Žmonėms svarbu išoriškai pažinoti savo herojus – tada jie jaučiasi esantys įvykių sūkuryje. Atpažįstamas žmogus žvaigžde gali tapti ir visai be jokių nuopelnų ar ilgalaikio darbo.
Pirmajame lietuviškame TV realybės šou „Akvariumas“ (TV3, 2002 m.) šešias savaites tik gyvenę ir valgę, bet kasdien per TV rodyti žmonės tapo populiarūs. Vėliau, šou pasibaigus, kai kurie iš jų dar ilgą laiką buvo kviečiami į renginius, dalyvavo kitose laidose, netgi gavo pasiūlymų dirbti. Iš esmės vien todėl, kad jie žinomi.
„Garsenybė, nes garsus (angl. Famous for being famous), 7-ąjį XX a. dešimtmetį atsiradęs apibūdinimas, taikomas žiniasklaidos liaupsinamiems asmenims, nors sunku išsiaiškinti, kuo jie nusipelnė dėmesio, kodėl vis rodomi per televizorių, dalija interviu ir patarimus, lankosi teatrą premjerose ir garsėja tuo, kad yra garsūs“, – knygoje „XX amžiaus įvykiai, sąvokos ir mitai“ (Algarvė, 2001) rašo Wladyslawas Kopalinskis.
