Sykį gaunu vienos tarptautinės organizacijos kvietimą dalyvauti konkurse dėl darbo. Nereikia siųsti nei CV, nei motyvacinių laiškų, o iškart prikabinta elektroninė anketa: spragteliu iš to paties smalsumo ant nuorodos, iššoka pirmas klausimas. Jis skamba „Kada ir kur pastarąjį kartą savanoriavote?“ Ai, galvoju, praleisiu. Gerai, ponia, bet jei taip, rodo man anketa, tai daugiau klausimų ir nebėra. Viskas, ačiū, Jūs mums nebeįdomi.
Lietuvoje veikia net oficialus savanoriškos veiklos įstatymas (patvirtintas LR Seimo 2011 m. birželio 22 d. Nr. XI-1500). Jis nustato savanoriškos veiklos ypatumus, savanoriškos veiklos principus, savanorio ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teises ir pareigas, savanoriškos veiklos organizavimo tvarką, savanorių draudimo, savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo atvejus. Tai jis tiems, kas mėgsta gyventi pagal raidę. O tie, kam tiesiog patinka saldus ir ramus miegas, gula ir keliasi su klausimu „Ar tikrai šiandien padėjau visiems, kam galėjau?“.
Krikščioniškame pasaulyje savanorystė skleidžiama per meilę artimui.
Savanoriais pagal minėtą įstatymą Lietuvoje gali būti vyresni kaip 14 metų Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai esantys užsieniečiai. Man jau riebokai dukart tiek. Ir turiu savęs paklausti, o per tuos metus kiek, kam ir kaip rimtai buvau tikra savanore?
Dvasios vedliai: visi iki vieno – savanoriai
Žmonių įkvėpėjai ir pavyzdžiai Jėzus, Mozė, Buda, Krišna, Motina Teresė, Jonas Paulius II ar dabartiniai Dalai Lama su Popiežiumi Pranciškumi – sąskaitų ir honorarų nerašė ir neprašo.
Krikščioniškame pasaulyje savanorystė skleidžiama per meilę artimui. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs – kuo nors prisidėkite: „Badaujančiųjų minios – vaikai, moterys, senukai, imigrantai, pabėgėliai, bedarbiai – rėkte rėkia mums apie savo kančią. Jie maldauja mus tikėdamiesi, kad išgirsime. Kaipgi galime neatverti savo ausų bei širdžių ir nepasirūpinti, kad jie gautų tuos penkis gabaliukus duonos ir dvi žuvis, kuriuos mums davė Dievas?“ („Pamokymai gyvenimui“. „Alma Littera“, 2005)
Rytų pasaulyje žinomas žodis „Seva“ – tai tarnystė. „Vargšai kovoja dėl maisto. Turtingi žmonės dalijasi savo maistu. Turtingesni yra tie, kurie dalijasi galia. Dar turtingesni – kurie dalijasi garbe. Turtingiausi yra tie, kurie dalija save. Žmogaus turtas yra matuojamas jo gebėjimu dalytis, o ne jo ištekliais“, – knygoje „Švenčiant tylą“ kalba Šri Šri Ravi Šankaras.
Medituojantys rutinoje arba, vakarietiškai kalbant, taikantys darbo terapiją, dar žino vadinamąją karma-jogą: kai šluoji svetimą kiemą ir jokio „dėkui“ nelauki.
Netgi atvirkščiai – jei kaimynas sužinos, kad tai aš padariau, tai jau nebebus grynoji savanorystė. Lygiai taip pat gali pasisiūlyti kareivinėse, vaikų darželyje ar šeimų vasaros stovykloje penkiolika kibirų bulvių nuskusti, kopūstų ar morkų pritarkuoti, paskui iki pažastų į tuos puodus sulindus, juos išmazgoti. Šveisi kempinėm aliuminio milžinus ir nebežinosi, ar čia tu puodą, ar puodas tave plauna. Šveisi ir šviesi. Galų gale nereikia net tokių žygdarbių, nes pakelti šiukšlę, kurios pirštu niekas neparodė, irgi yra ta pati savanorystė. Nes savanoris – tai tas, kas savo noru, neverčiamas imasi kokio darbo.
Taip skautai riša mazgelius. Taip vaikai renka akmenėlius į gerų darbų maišelį. O Jūs kaip?
Verslo ir pinigų pasaulyje – labdaros ir paramos eilutė privaloma
Visi pažįstame žmonių, kurie, tegu ir išrašydami dideles sąskaitas už savo didelius darbus, kiekvieną mėnesį atlieka ir darbų „pro bono“ – neatlygintinai. Tai irgi savanorystės forma.
Nebūtina eiti maitinti prie upės balandžių, kad jaustumeisi padaręs gerą darbą. Daryki tuos darbus pagal savo išsilavinimą, pareigas, talentus: jei esi teisininkas, padėk sodybos kaimynui teisingai paruošti dokumentus į Registrų centrą, jei esi ūkininkas, nuo kiekvieno derliaus skirk dešimtąją dalį uogų ir medaus neįperkantiems, jei esi žurnalistas, padėk kam nors dykai parašyti gražų laišką, jei geras gero restorano šefas – pavaišink pyrago gabalu į pirmą pasimatymą atėjusią porą, o jei turtinga mama, surink kas sezoną išaugtus drabužius ir pasiūlyk tiems, kas dar ir šiandien vaikų basutėms pirštus prakerpa.
Dar staiga prisiminiau: aną savaitę kolegos iš ekspertų ir analitikų komandos įsteigė universitete jų organizacijos vardo doktorantūros stipendiją. Ir pagal raštą ir ne iš rašto – puikiausias profesinės savanorystės pavyzdys. Lenkiu galvą.
Rytų pasaulyje žinomas žodis „Seva“ – tai tarnystė.
Bet gal vis dėlto bijote, kad lašas po lašo taip į kairę į dešinę besitaškant ir taip nekoks mažųjų įmonių mažasis pelnas dar labiau sulieknės?
Tada skaitykime e.savaitraštį „Success” ir Tomo Corley straipsnį apie 16 įpročių, kurie daro žmones turtingus. Autorius teigia, kad metų metus studijavo ir analizavo, kas lemia mūsų finansinę padėtį ir dabar pateikia rezultatus.
Šeštoji jo taisyklė sako: „Užmegzk ryšius ir reguliariai savanoriauk. Mažiausiai trys ketvirtadaliai pasiturinčių žmonių savanoriauja mažiausiai penkias valandas per mėnesį, kai tuo tarpu taip elgiasi tik kas dešimtas iš tų, kurie iki šiol jaučia nepriteklių”. Jis taip pat pataria prisijungti prie labdaros organizacijų, mat daugumos jų valdybos narių juk irgi turtingi ir labai daug pasiekę profesionalai. O tai vieną dieną gal gali duoti naudos ir patiems savanoriams.
Taigi jei esi geras lektorius, kodėl nepasiėmus kelių ekstra valandų su tais, kuriems sekasi sunkiau, o jei esi puikus buhalteris, tai gal kažkas ničnieko nesuvokia tose pelno-nuostolių ataskaitose? Per sudėtinga? Gerai, o išleisti kolegę į kiną ar vakarienės į miestą ir pasisiūlyti pažaisti su jos vaikais – irgi aukštasis pilotažas?
Dirvonai margi ir nearti ir jie taip arti mūsų. Gal paklausti, kaip galiu padėti tiems, kurie už sienos? Dabar? Jei žmogus sveikos savivertės, jis tikrai ras, kaip savo vargu ar vargeliu pasidalinti. O jei atskries žodžiai „oi ką tu, ką tu, nieko, ne, neverta“, tai belsitės į kitas duris.
Bet gal vis dėlto bijote, kad lašas po lašo taip į kairę į dešinę besitaškant ir taip nekoks mažųjų įmonių mažasis pelnas dar labiau sulieknės?
Tas jausmas, kai pilnėji, tapdamas tuštesnis, užtvindys visą krūtinę. Žmogus, kai pykčiais spjaudosi, keiksmus ir šlykštynes rašo ar kalba, tai iškalbos ir drąsos kažkaip nepritrūksta. O kai gerumas užlies, tai tik tylom apsikabins ir baltu žodžiu ar malda minės. Bet savanoriui ir to bus per daug, nes pagrindinė savanorystės taisyklė – pamiršk.
Jei duodi – tai pamiršk
Tai galioja ir tėvams, mokantis, kaip elgtis su savo jau suaugusiais vaikais – mėgsta kartoti žydai: užsisiūk burną ir atidaryk piniginę. Eiliškumą susidėliokite, kaip labiau patinka.
Garsusis filantropas George’as Sorosas, kai kalbama apie rėmimą (duoti tiems, be perstojo prašantiems, pinigų ar ne) sako: remkite tik tuos žmones ir tik tas jų iniciatyvas, už kurias galėtumėte pasakyti – ačiū, kad leidai prisidėti ir būti šalia, man didelė garbė, kad mano pinigai čia davė naudos.
Kitu atveju, jei vadinamasis rėmėjas prašys plano, kuriame tiksliai plakato kampe įdėsite jo logotipą, kiek kartų paspausite ant jo virtualaus skelbimo ir kiek naujų klientų jam atves festivaliui jo duoti du šimtai eurų, bėkite ir rėkite. Tolyn ir neatsigręždami. Nes tai ne apie savanorystę, ne apie rėmimą, ne apie pagalbą – tai apie kitą tos pačios šaknies žodį – saunorį. Nes esmių esmė savanorystės pasaulyje – nereikalauti (netgi nesitikėti) net „ačiū“.
Žmogus, kai pykčiais spjaudosi, keiksmus ir šlykštynes rašo ar kalba, tai iškalbos ir drąsos kažkaip nepritrūksta.
Kitaip tapsite nebe savanoriu, o saunoriu, tai prisiminsite galvas kraipančias kaimo moterėles: „Ana nieko nieko kitam neduoda – teip savanõrė“. Arba, kaip sakė Dalai Lama, „kai žmogus rūpinasi vien savimi, tokia nuostata jau savaime sukelia baimę ir nerimą, sukuria daugiau nesaugumo, sutrikdo kūno pusiausvyrą“ (Jeffrey Hopkins. „Kelias į nušvitimą“. „Aukso pieva“, 2012). Pagailėkite savo kūno galiausiai! Kūno pusiausvyros! Pats Dalai Lama prašo!
Jei šnektelėjome apie milijonierius, tai užsukime ir į elgetų pasaulį: sako, kad jei jau prašo, tai turi duoti. Nesvarbu, kad čia pat per gerklę ar venas paleis – duok. Tavęs prašo duoti, o ne moralo. Duok ir pamiršk.
Bet jei jau ką perdėm įkyriai siūlo ir matai, kad melagis ar šiaip ne prie širdies, visada gali atsakyti: „Aš kas sekmadienį aukoju bažnyčiai“. Žinoma, jei tai tiesa.
Svarbiausia, kaip vėl mums žinią siunčia Jonas Paulius II, „nebijokite susipainioti ir pasimesti: kuo labiau atiduodame save, tuo daugiau atrandame“.
Vaikų savanorystė: silpnesnių ir mažesnių visada yra ir bus
Man gal labiau prie širdies mintis, kad pasaulio nereikia pakeisti, bet padaryti jį šiek tiek gražesnį – galima.
Išmokti padėti kitam be atlygio pradėti reiktų nuo vaikystės. Jei tėvai uždirba pinigus, jei tvarko buitį ir rūpinasi fizine ir emocine šeimos darna, tai mažieji nariai turi žinoti, kad jie irgi turi būti už kažką, kas už juos jaunesnis ir silpnesnis, atsakingi.
Taip pirmadieniais vyresnioji sesė gali mažajai sutvarkyti spintą, mažiukė – palaistyti gėles, o studentas sūnus – sykį per savaitę nupjauti žolę ar nukasti sniegą. Sistema, akylai prižiūrima, veikia, paskui vėl nutrūksta, paskui vėl pasipila klausimų lavina, o kodėl aš, o kodėl ne kitas, bet įgūdžiai, nuosekliai formuojami, palengva sėda į smegenis.
Jei ir nesitikėsime, kad iš jų išaugs didieji filantropai (betgi o gal?), tai bent jau būsime ramūs, kad toks subrendęs jaunas vyras neįsmeigs akių į mobilųjį, autobuse užmatęs senolę ar besilaukiančiąją.
Kiek gilios mūsų pėdos?
Ir, tiesa, balandžius palesinti irgi labai gerai veikia. Pabandykite, kai eisite pasivaikščioti. Juk kodėl vaikai tuo taip džiaugiasi, atitraukti gi negali? Gal, kaip prieš 11 metų dainavo nesustodamas ponas Mekas, daryti gera yra normalu?
Pamenate? Prisiminkime – tai kąsnis iš seno gero LNK „Gerumo dienos” pranešimo: „Jonas Mekas atsiuntė televizijai vaizdo įrašą, kuriame jis sėdi prie stalo su armonika ir pusantros minutės dainuoja tokius žodžius: „Daryti gera yra normalu. Daryti bloga yra nenormalu.“
Arba užsakykite picą ir ledų į namus – tik ne savo adresu, o tiems, kas to sau leisti negali. Ir – kas svarbu – tegu tai bus ne vienkartinis veiksmas. Nusipirkite nuolatinį „Aš darau gerą mažą darbą“ bilietą ir nuolat jį papildykite.
Vakare prisiminkite tėvuką Victorą Hugo ir jo pamąstymus, kad „visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas“ arba dar sykį Dalai Lamos išmintį, kad „kiekvienas gimėme šiame pasaulyje ir kiekvienam iš mūsų suteikta galimybė padėti kitiems. Širdingo rūpesčio kitais žmonėmis nuostata kiekvieno mūsų darbo bare veiks ir mus. Nesvarbu, kad tai tebus dešimt žmonių, bet jiems suteiksime daugiau ramybės, palengvinsime įtampą. Jei kiekvienas iš jų savo ruožtu taip elgsis su savo bendradarbiais, tai net jei poveikį jie pajus pamažu, per ilgėlesnį laiką įvyks permainų. Taip mes ir pakeistume pasaulį“.
Man gal labiau prie širdies mintis, kad pasaulio nereikia keisti, bet padaryti jį šiek tiek gražesnį – galima.
Tada nereikės kalendoriuje pasižymėti gruodžio 5 dienos. Tai tarptautinė savanorių diena (pilnas pavadinimas – Tarptautinė savanorių diena už ekonominę ir socialinę plėtrą, kartais dar vadinama Tarptautine savanorystės diena). Iniciatyvą tokiai dienai minėti 1985 m. iškėlė Jungtinių Tautų Organizacija.
Mes gi ją minėti galime kasdien. Minėti – tai švęsti mažąsias Kalėdas. Vasarą ir kasdien. Tai kur ta pusseserė, draugė ar kolegė, kuri leistų šįvakar pažiūrėti jos vaikus?
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Pasveikinkime save, karaliai ir karalienės!
