Tada viskas stoja į vietas, tada nebereikia būti šauniai ir dairytis, o kas čia dar kitame kieme ką švenčia? Tada nėra jokių pobūvių ant terasų, šilko suknelių, lakinių batelių, įdegusių kojų ir atsainių vyrų šypsenų, lyg niekur nieko vis švystelinčių „mes tai tik ką iš Sicilijos, o mes tai tik ką iš Tenerifės“.
Tada belieka ramuma, kurioje gali perdėlioti seną spintą, seną muziką ir senus romanus, be erzelio ir savigraužos kedenti skalbinius, pagal Beatą, Agnę, Gražiną ar Nidą plakti ir kepti virtuvėje, o svetainėje žiūrėti arba klausyti. Gali leisti sau vėl pamatyti, kaip lyja, kaip tuoj lis, kaip ir vėl lijo.
Tada vien iš neturėjimo ką veikti, gali pasukti senam draugui. Kalbėtis ilgai ir ne iš reikalo. Dar pora kažkokių tokių nereikšmingų judesių ir, apsižiūri, o jau ir temsta, vadinasi, su diena, kaip ir su reikalais, baigta. Metas poilsio. Vaikai, valytis dantų ir į lovas! Ryt bus taip pat? Taip, tai kasdienybė. Pilkoji nuvertintoji.
Kokia ji mums yra svarbi – net ne tik lapkritį ar gruodį, o visus metus – mes dažnai net nesuvokiame. Jau nekalbant apie tai, kad išvis nevertiname. Tik vis paburbame, pabarame, paspiriame, pastumiame.
Pelenė, motina ir karalienė be karūnos
Bet iš tiesų, tai ne fejerverkai ir taurių skambesys, o karšta sriuba ir kasdienybė mus gydo, ramina, stabilizuoja, grąžina harmoniją. Tą geriausiai įrodo visiems pažįstamas palengvėjimas po atostogų; pareini namo, iškrauni lagaminus, sudedi viską į lentynas ir į jas grįžta ir pats gyvenimas. Ką jau bekalbėti apie savo lovą ir būtent tą, o ne kitą jos pusę!
Kasdienybė. Pilkoji nuvertintoji. Kokia ji mums yra svarbi – net ne tik lapkritį ar gruodį, o visus metus – mes dažnai net nesuvokiame.
Gražiai sako kinų daktarai, kad apsirgti gali ne tik nuo perdėm gilaus liūdesio, pykčio ar nerimo, bet ir nuo per didelio džiaugsmo. Kad kasdienybė ir stabili tvarka apsaugo nuo vėjo galvoje, žino ir psichinės sveikatos sutrikimų daktarai: kuo daugiau tokių pačių veiksmų tuo pačiu metu, tuo pacientui ramiau.
Portugalas Fernandas Pessoa rašė: „Kasdienis gyvenimas yra lyg namai. Kasdienybė yra lyg motina“. O ir Fiodorui Dostojevskiui buvo aišku kaip dieną: „Tas yra didvyris, katras kasdienybės meistras“.
Jokio teatro, jokios pozos ar povyzos, jokio surepetuoto rakurso, jokios amžinai puikios nuotaikėlės. Maži įpročiai, smulkios detalės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dialogai, privalomosios buitiškos valandos. Atsikelk, trys ar trisdešimt pritūpimų, nusiprausk, pavalgyk, apsirenk, trupinius sušluok, gėlę pamerk. Pelenės rūpesčiai? Bet, rimčiau pagalvojus, argi ne tai ir yra visas mūsų didingas gyvenimas?
Juk kada buvome tikrai labai labai, nesuvokiamai ir kaip kažkokiam kosmose laimingi, galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų?
Vienas šitą ekstazę prisimins kaip dienas, kai gimė vaikai. Kitas – kai naujasis bosas spaudė ranką: „Jūs priimtas, pradėkime nuo pirmadienio?“. Trečias – kai jo antroji, švelnioji, moteriškoji širdis pasakė „Taip, tekėsiu“. Ketvirtas, kai sūnus pasakė eisiąs tėvo keliu.
Kiekvienas prisiminsime kažką savą, bet mintis juk viena – tokia laimė, kurios mes dažnai reikalaujame iš kasdienos (iš antros pusės, iš tėvų, iš vaikų), nutiko tik kelis kartus per gyvenimą. Dar kelissyk pradžiugins, štai tuo ir baigsim.
Bet ar galime pasakyti, kad mūsų gyvenimas nelaimingas? Ne. Jis puikus. Tik… akies nerėžiančioje kasdienoje. Ir ji, o ne kas kitas, yra mūsų laimės svertas, matuoklis, sėkmės istorija.
Todėl kaip neteisinga, kad mes tą kasdienybę patys taip nepelnytai ir pasmaugiame. Suprask, ji visko, kas blizgu, kas žėri, kas purslais trykšta, žudikė.
Suprask, anokia čia laimė sveiki, bet zyziantys vaikai, pailsėjęs, bet neromantiškas vyras, per siūles neplyštanti piniginė, ilgi pusryčiai ar visos šeimos juokas vienoje lovoje sekmadienio rytą, kasmėnesinės stabilios pajamos, druskos paskolinantys kaimynai ir tušinuką – bendradarbiai, namo stogas be skylių, zylėms sėklų pilna lesyklėlė ar 25 minutės ristele savu tempu savu maršrutu?
Juk net ir Samas pasakys – niekas neieško „Miss Kasdienybės“. Visi trokšta X faktoriaus: kažko tokio (niekas nežino, ko), kas vis labiau, daugiau, smarkiau, garsiau, kitaip negu įprasta, kitaip negu visi ir visada. Nemoki groti dantimis?! Kaip dar žemė tave nešioja?!
Kakutis – tai labai vertinga istorija
Didelių nutikimų sekėjais mes tapę ir istorikų bei sociologų dėka. Juk niekas beveik iki pat Naujųjų amžių apie žmonių kasdienį gyvenimą daug nešūkaliojo. Atvirkščiai. Pripratome sekti tik didžių mūšių, tik žygių ir tik karalių puotų pėdsakais.
Tačiau anądien su vaikais smaginomės Sigutės Chlebinskaitės knygų dirbtuvėse ir ji, visai netyčia, pristatė į parodą užsukusią savo tetą: „Tai Dalia. Ji garsi ne tik todėl, kad yra Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Kernavės istorijos ir archeologijos muziejaus archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja, bet ir tuo, kad ji viską žino apie Kernavėje rastą tryliktojo amžiaus… kakutį.“
Mes tik dėbt, kas čia per monai, kuo čia didžiuotis? O teta išdidi, galva sau linkčioja: „Taip, taip, kakutį. Ir jį ištyrę mes sužinojome, ką tada žmonės virė, ką valgė, kur keliavo ir kuo sirgo.“ Štai kur archeologų pasididžiavimas – ne aukso karūna, o aukso vertės... kakutis! Kasdieniškiau jau būti nebegali!
Štai čia pamažu ryškėja ir šventinės užstalės tema. Apie tai, kad daug (jei ne viską) gyvenime lemia ne taip ilgai lauktos ir romantizuojamos linksmybės, o rutina.
Apie šventinius lūkesčius ir liūdesius, kai tikimės, kad vyras staiga tik ilgesingai į mane žiūrės ir tik dovanas bei gerumą iš kišenių trauks (o traukia jis iš tos kišenės tik telefoną ir šventinio maratono nualintas nieko toliau jo nebemato), kad žmona tik nėrinius dėvės ir be perstojo šlapiom akim mirksės (bet iš tiesų ji rėkia, kad viena visko prikepti ir nebespėja, ir nebenori, ir šlapios jos ne akys, o pašluostė trupiniams liuobti). Sutuoktinis į tai tik pečiais patrūkčioja ir su „tai kad niekas čia tiek nieko ir neprašė“ galutinai ją užmuša. Skandalas, ne šventės. Nusivylimas, o ne meilė. Tamsa, o ne žvakės. Ašaros, o ne laimė.
Tenerifėje, sako, saulė šviečia 350 dienų per metus. Saulėta? Ir vėl? Ech, kaip kasdieniška. O Jūsų šeima ar verslas atlaikė jau 3, 5 ar 35 metus? Ir, išdrįskime suskaičiuoti, jog 350 dienų per tuos kiekvienus metus buvo visai ne švenčių. Tai gal tie lūkesčiai ir filmuose prisižiūrėta idilė buvę nebuvę? Gal jau stop toms alinančioms baltoms mišrainėms ir silkei pataluos? Gal metas „ačiū“, „dėkui“ ir „aš be tavęs – ne aš“?
Nes kasdienybė yra tikroji karalienė. Kas kad be karūnos. Kaip kokia Šv. Onos bažnyčia Vilniuje: visi lenkai ir japonai pagal miesto planus ateina tik dėl jos, bet į vidų tai pas Bernardinus traukia. Kažkaip nesąžininga. Ji, raudonoji, stebuklingoji, svečių laukia ir pasitinka, bet tie staiga kryptį pakeičia ir švęsti nueina pas kaimynus.
Gyvenimo paties savaime jau yra daugiau negu gana. Ir kasdieniškos spūstys su bulvėmis – tokia žavi mūsų reikalingumo detalė.
Arba kaip ištrauka iš „Raudonkepuraitės“. Kai vilkas jos klausė: „Mieloji, kur tu taip skubi? Ar nematai, kaip gėlytės žydi, kaip kvepia, ar negirdi, kaip paukščiukai čiulba, kaip saulės spinduliai pievą spalvina?“, ji tik apsidairė, nustebo ir atsakė: „Viską būtinai apžiūrėsiu, tik pirmiau senelei krepšelį nunešiu.“
Spūstys, eilės ir bulvės – tai laimė
Pagal tradiciją, ant Kūčių stalo turi būti 12 patiekalų. Bet tai ką daryti, jei dvi dienas dūksi prie plytos, o kai patieksi, tai vaikai suskaičiuos, bet... nieko nevalgys. Nes tai, kas skanu mums, nevalgoma jiems. Ir kaip žavingai mano draugė į šias dilemas numojo: „Privirsiu bulvių, tai visi sukapos!“ Kasdienių bulvių ant iškilmingo stalo!
Tai kai pagalvoji, kokia laimė, kad bulvių turim, kad jas visi valgys, kad nieko nespėjam, kad šventės iš proto varo, kad tose eilėse ir spūstyse mirkstam – yra dėl ko stengtis ir kuo rūpintis!
Juk visada gali nusisukti ir raudoti į sieną, kaip aš niekam nereikalingas ir niekas manęs nesupranta. Gali galvoti, kad gyvenimas toks trumpas, kad stengtis reikia vis labiau ir greičiau. O gali atsileisti ir atsipūsti: gyvenimo paties savaime jau yra daugiau negu gana. Ir kasdieniškos spūstys su bulvėmis – tokia žavi mūsų reikalingumo detalė. Bitlas Johnas Lennonas yra sakęs: „Gyvenimas yra tai, kas nutinka, kol tu kali planus.“
Vienais metais į Lietuvą atvyko garsus indų daktaras, vardu Partapas. Žmonės jo klausinėjo visko: nuo „kaip išgyti nuo vėžio“ iki „kaip sulieknėti“.
Ramus, harmoningas gydytojas į klausimus atsakė klausimu: „Sakykite, brangieji, kaip taip nutiko, kad po to, kai buvo išrasti visi technologijos stebuklai, turėję žmogui taip pagelbėti, kad jo darbai vis greičiau būtų atlikti ir jam vis daugiau savęs liktų, mes tik dar labiau į tuos kompiuterius įnikome ir nebeturime laiko ne tik darbams, bet net nusiprausti anei pavalgyti?“
Argi ne kasdienybės ritualai yra praustis, trintis kūną aliejais, daryti mankštą ir valgyti ne stačiomis? Argi šie įpročiai nėra svarbiausi net ne gyvenimo, o išgyvenimo skalėje?
Į jokią blizgią šventę aš savo nuobodaus ir ramaus gyvenimo nekeisiu, nes man labai daug tų švenčių teko atšokti, kol jį tokį susikūriau. Ir kol jį tokį pradėjau vertinti.
Betgi ne. Mes vis dar garbiname šventes, kada persimiegame, apsiryjame, svečiuose rengiamės-nusirengiame, aunamės-nusiauname, prisėdame-keliamės, kol ir nuo patiekalų, ir nuo plepalų tampa bloga.
Sakykit, ar kas nors jau šiandien drįsote pasvajoti apie sausį? Kasdienišką ir neįdomų? Sakykit, ar pamenate, kokia ramuma užlieja po karštos vasaros, rudens vėsai padvelkus? Ar pamenate, kokia skani juoda duona ar virta bulvė, visoms egzotiškiausioms degustacijoms pasibaigus?
Civilizuotų žmonių cikliškumas
Garsus porų terapeutas Oskaras Holzbergas teigia: „Pagaliau mes turime pripažinti: tu mums reikalinga. Tu sukuri mums saugumą. Tu esi pasitikėjimas ir nežinomybės užutėkis. Mes privalome išmokti tave apsikabinti, kasdienybe.“
Pasak jo, „kai tik kas pasiteisina, kai gerai veikia, tinkamai funkcionuoja, mūsų smegenys tai neįtikėtinai greitai, tiesiog tučtuojau išsaugo kaip vertingą informaciją. Ir mes vėl tai kartojame. Vėl ir vėl. Vėl ir vėl. Ir staiga kasdienybė tampa įpročiu to, kas mums geriausiai sekasi. Ir nesvarbu, ar tai yra vaisių salotos pusryčiams, ar kelias į darbą per parką, ar penktadienio vakarui vėl rezervuotas stalelis, ar draugė, kuriai skambini ištikus krizei. Tu, kasdienybe, esi mūsų sėkmė“.
Žodynai žodį „kasdienybė“ iššifruoja kaip priešpriešą šventėms, atostogoms ir staigmenoms, kaip rutininį civilizuotų žmonių dienos ir savaičių ciklą, kuriame pasikartojančiu ritmu žmogus dirba, vartoja (apsiperka ir maitinasi), ilsisi, rūpinasi savo kūnu ir dvasia ir miega.
Kuo ilgiau skaitai, tuo labiau į akis krenta vienas žodis. Kokių žmonių tai ciklas? Civilizuotų. Kitaip tariant, mąstančių. Dar kitaip – suvokiančių.
Todėl kai žėrinčių švenčių proga kelsite tostą, mieli bičiuliai, pažvelkite į tykiai ant sofutės snaudžiančią kasdienybę. Ji pratusi, kad puošniosios puotos, šventės ir išeiginės tuoj ir vėl išeis, ir nebeklausia, kas tada liks visų Jūsų žaizdų, liūdesių, persisotinimo ir nerimo laižyti.
Kam tada guosimės ir su kuo ramiai džiaugsimės? Galų gale, su kuo būsime tikruoju savimi? Ar tik ne su įpročiais ir rutina? Ar tik ne su tais, kurie 350 dienų per metus su mumis tyliai, kantriai, išmintingai būna šalia? Ne šoka, ne groja, ne kojas kilnoja, o būna. Ne per Kūčias, Kalėdas, Velykas ar atostogas, o paprastą paprastos savaitės dieną.
Kaip kokie dzenbudistai:
„Iki nušvitimo –
malkas kapoti ir vandenį semti,
po nušvitimo –
malkas kapoti ir vandenį semti“.
Taigi, ilgai lauktas Kalėdų Seneli, į jokią blizgią šventę aš savo nuobodaus ir ramaus gyvenimo nekeisiu, nes man labai daug tų švenčių teko atšokti, kol jį tokį susikūriau. Ir kol jį tokį pradėjau vertinti. Nes šiandien neįkainojama dovana man yra ramus, sveikas ir įprastas, purvino lietuviško oro rytas.
Ir iliuzija, kad kiekviena diena yra tokia pati, kaip jau buvusi, atsiranda tik todėl, kad mes patys esame neatidūs. Kiekviena nauja diena yra kitokia. Ir ji – tikrai nekasdieniška.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Dovanotam arkliui į dantis... dar ir kaip žiūrime
