Pradėkime nuo to, kad niežtėjimas ir susierzinimas sukilo jau kelios dienos iki viskam prasidedant. Iš organizatorių jokių laiškų, kvietimo, programos, anonso. Nieko. Laukiu, laukiu, pripratusi prie išankstinio dėmesio, prie išankstinio žinojimo, grafikų, tvarkaraščių. Nieko.
Atvykus viskas paaiškėja: viskas čia taip tyčia ir specialiai. Atvykus pradeda girdėtis: leiskite sau būti.
Tas mūsų bosas Arnas Haridas sako: „Jei programos ir būna sudaromos, tai joms vis tiek paskui tenka dalia būti nuolat keičiamoms. Tai nutariau būti stiprus ten, kur esu, o ne ten, kur kiti tai moka geriau. Ir dėl to programą žinau, bet raštu dalyviams jos nedėliojau. Sąmoningai! Atsipūskite, mielieji, leiskite sau būti.“
Aš namuose tąsyk palikau mobilųjį, vadinasi, ir fotoaparatą, ir laikrodį, ir žadintuvą viename. Sąmoningai. Bet čia, pasirodo, šįkart, ir kriauklės po langais paryčiais nepūs – atsibusk pati, mieloji. Ir jei pasakė ateiti iš vienišų kambarėlių į bendrą susitikimą po trijų penkiolika, tai ir būk.
„O jei paskambinčiau varpeliu, tai ateitumėte, net jei ir būtų po trijų dešimt. Vadinasi, taip tada aš Jus valdau, o ne Jūs save. O tai jau nebėra sąmoninga, jau nesąmonė“, – ramiai sau dėsto Haridas. Ir mes visi sėdime – lygiai po trijų penkiolika. Kažkaip nepavėlavome. Kažkaip nė sykio.
Paskui po tos tokios savaitės grįžau į miestą. „Nebegeri kavos, savo įprasto espreso?“ – pastabiai klausiu vyro. „Ne, – sako, – nebenoriu, kad ji, kava, mane valdytų.“
Ir tada pradėjau galvoti, kaip mes čia visi gyvename – sąmoningai ar nesąmonėje.
Nei leisti, nei drausti – negalima nieko
Pasirodo, svarbiausia, būti sąmoningume nuolat. Tai lyg kokia kita eilėraščio apie „būti čia ir dabar“ eilutė. Jei vairuoji, tai galvoji, kad vairuoji. Jei valai grindis, tai suvoki, ką darai. Jei knygą skaitai, tai telefonas su visais feisbukais – į šalį. Jei pakvietei draugą pietų, tai ir klausai (ir girdi!), ką jis sako. Jei verdi sriubą, tai matai, kaip ji kunkuliuoja. Jei matai, tai ne žiūri – čia jau skirtybės. Jei rašai laišką, tai jauti kiekvieną raidę. Jei juokiesi, tai į veidrodį, ar šypsena stulbina, tuo metu nežiūri. Žodžiu, esi budrus. Kiekvieną akimirką. Stebi ir pastebi.
Pasirodo, svarbiausia, būti sąmoningume nuolat. Tai lyg kokia kita eilėraščio apie „būti čia ir dabar“ eilutė
Štai kaip ir nieko daug ir neprašo – tik stebėti. Bet pasaulyje, kuriame gyvename, yra arba draudimas, arba leidimas. Regis, tiek domėjausi vaikų edukacija, auklėjimo įtaka ir pasekmėmis, bet paauglei dukrai nuolat aiškinome (manėme, kad taip „kalbame“ ir „bendraujame“) apie tai, kaip tvarkytis kambarį ir gyvenimą, kokias knygas skaityti, o kokių pažinčių vengti, kelintą jai grįžti namo ir kas bus, jei bus gera mergaitė, o kas – jei pavėluos.
Įsisiūbavo bausmių ir pagyrų pasaulis. Manėme, kad tai taip vertinamas abipusis susitarimas ir aiški sutartis, o pasirodė – nesąmoningas veikimas, automatinis režimas, rodymai ir nurodymai, kitaip tariant, valdymas varpeliu: paskambinsiu ir atbėgsi, neskambinsiu ir liksi su savo lova ir mintimis. Prisiritome iki gyvenimo be sąmonės, kai patarimų, nuomonių, vertinimų ir pageidavimų milijonas, o naudos ir ramybės – beveik nulis.
O štai jei išskrendi į Stebėjimo ir sąmoningumo planetą, tai joje nieko panašaus nėra. Tik sąmoningumas. Nori, mieloji, grįžk, nenori – lik kitur. Nori – mielines bandeles pirštu į burną pasistumki, žmogau, nenori – gerk žaliuosius kokteilius. Nori, stenkis darbe ir triūski stropiai, nenori – veiklą vaidink ir imituok. Niekam nieko niekas liepti nei drausti negali, nes bet koks „geras noras, kad būtų geriau“ bus ne to kito žmogaus, o tavo. Ne išjaustas ir subrandintas, o palieptas ir nuleistas. O tai jau neteisinga. Nesąmoninga. Vadinasi, be prasmės. Nes sąmoningumo sinonimas – išmintis.
Skamba taip, lyg palik viską savieigai, esą, likimas, esą fatališka viskas. Bet jei nieko nedarysi ir tik lauksi, kol į lovą kepti karveliai (arba geriau, kepti bananai) atskris, tai taip nieko ir nesulauksi, ar ne?
Juk jei norėsi kieto kūno, o nuo ryto iki vakaro kimši pyragėlius, tai…? Juk jei norėsi apsiginti daktaro disertaciją, bet nelankysi paskaitų, tai…? Juk jei norėsi, kad pasaulyje būtų mažiau nelaimingų vaikų ir benamių gyvūnų, bet investuosi tik į batukus ir rankinukus, tai…?
O štai jei išskrendi į Stebėjimo ir sąmoningumo planetą, tai joje nieko panašaus nėra. Tik sąmoningumas. Nori, mieloji, grįžk, nenori – lik kitur
Tai kur riba tarp planavimo ir improvizacijos? Tarp žinojimo, ką privalau padaryti, o kam reikia leisti nutikti? Kur riba tarp gyvybiškai svarbaus poilsio ir nuodėmingosios tinginystės? Ar sveikas tingumas – tai sveikatingumas?
„Geriausia improvizacija – tai šimtaprocentinis pasiruošimas“
Šiuos žodžius yra pasakiusi nuostabioji Algimanta Žukauskienė. Kokia proga? Kažkada, labai seniai, ji, patyrusi eterio vilkė, eidama pro šalį, paklausė dviejų viščiukų, kuriems buvo suteikta garbė vesti laidą „Labas rytas“ – manęs ir Andriaus Tapino. „Tai ar pasiruošėte laidai, vaikai?“ – draugiškai užklausia Algimanta. O mes, jaunyste trykštančio pasitikėjimo savimi pertekę, žavūs ir drąsūs, jai atgal tik nusijuokiam: „Šiaip tai taip, bet jei ko kartais nemokėsim ar nežinosim – improvizuosim!“ Ir tada ji sustojo ir pasakė šį savo sakinį.
Ir nuo tos dienos jo aš dar nepamiršau. Juoksitės, bet net suplanuoju, kurioje vietoje pasakysiu šposą, ties kuriuo minties vingiu lyg netyčia mestelsiu bajerį, anekdotą, smagią istoriją, o kur – ir vėl lyg netyčia – reaguosiu į auditorijos nuotaiką. Viskas bus lyg čia pat pagauta, lyg atsitiktinai, bet tai nėra tiesa. Aš būsiu tai numačiusi. Jau nekalbant apie tai, kad, kai vedu tokius viešus seminarus ar paskaitas, garsiai namie repetuoju skaidres ir prašau namiškių reakcijos. Kiekvieną skaidrę kiekvieną kartą. Nes atsimenu, ką sakė Algimanta ir manęs tai dar nė karto neapvylė.
Tai kur riba tarp planavimo ir improvizacijos? Tarp žinojimo, ką privalau padaryti, o kam reikia leisti nutikti?
Bet štai aktorius Andrius Žebrauskas, kas jau pabuvojote jo mokymuose, tai žinote: moko kaip ir atvirkščiai. Jis sako, kad negali visko numatyti ir veikdamas turi leisti sau... ilsėtis. Tiesa, mėgautis poilsiu, kai dirba kiti. Jo siūlomas modelis – 90:10. Tai yra, jei Jūs kažką pasakojate, rodote, prezentuojate, demonstruojate (90 procentų, didžioji krūvio dalis dabar tenka Jums), tai tuo metu aš ilsiuosi, nieko neveikiu, neįsitempiu ir naudoju savęs tik 10 procentų – įdėmiai ir maloniai klausau. Ir tokiu atveju nežinai, kur upės (arba kokio susitikimo ir susirinkimo) srovė Jus nuneš. Pasileidžiam ir plaukiam, valio! Staigmenos, siurprizai, netikėtumai, sveikučiai! Mes atvarom!
O Lina Mieliauskienė yra aukščiausio lygio vadovų konsultantė pokyčių klausimais – ji vadovavimo strategijų, pardavimų bei komandinių procesų tobulinimo ekspertė. Po gerų penkiolikos metų versle, ji sako: „Aš vadinamuosiuose grožio konkursuose ir varžytuvėse, kas geriau pasirodys ir gaus užsakymą, nebedalyvauju, bet kai klientui pasiūlau, jog reaguosiu į auditoriją, parinksiu priemones pagal jų gebėjimus ir nuotaikas čia pat, vietoje, klausydama, stebėdama ir jausdama, tai jie nukabina nosis. Esą, o tai tikslaus pasiūlymo nebus? Man, kaip vadovei, toks darbas būtų aukščiausias kalibras. Bet suprantu ir tuos, kurie nepasitiki – matyt, nusivylę šarlatanais, kurie net programos raštu ir iš anksto pateikti negali.“
Bet štai aktorius Andrius Žebrauskas, kas jau pabuvojote jo mokymuose, tai žinote: moko kaip ir atvirkščiai
Tai aukso vidurys, matyt, laimi ir šiame kontekste. Mokytis mintinai šmaikščiųjų sakinukų gal ir neverta, bet paleisti visko pasroviui – irgi ne kiekvieno jėgoms. Juk sako, kad dažniausiai skęsta geriausi plaukikai. Užsimosi per daug, ir, žiūrėk, tekštelsi veidu į balą. Geriau nereikia. Geriau išliki budrus, išliki sau ir kitam teisingas, išliki sąmoningas. O tai pavyks, jei atsisveikinsime su dviem žiauriausiais sąmoningumo žudikais – vienu iš praeities, kitu iš ateities. Tai vertinimas ir lūkesčiai.
Kaip nužudyti pačius žudikus?
Kai nuolat vertiname save ar kitą, jo statusą ar jos suknelę, kito nuomonę ar savo elgesį, kai be perstojo aptarinėjame, kas-ką-kur-su kuo, tai tiesiog labai… pavargstame. Naudos ir vėl nulis, pasauliui anei aptariamiesiems nuo to nei šilta, nei šalta, o savikaina ir sąnaudos – mūsų sveikatos ir energijos – milžiniškos. Nuostolinga veikla. Puvimas, ne buvimas. Tai aptarinėjimas to, kas jau buvo, kas praėjo, kas praeitis. Kaip sako išminčiai, ir pyktis yra labai juokingas dalykas, nes pykstama dėl to, kas jau buvo, kas jau praėjo.
Lygiai kaip ir lūkesčiai žudikai. Skirtumas tik tas, kad čia strėlės nukreiptos į ateitį. Kam kažko iš jos viltis, tikėtis, laukti ir norėti? Kas norės, paskambins, kam reikės, atvyks, kas paprašys, tas ir gaus. Prisimename tada vėl tą savaitę iš Tylos stovyklos be to išankstinio grafiko ir atsikvepiame – leiskime sau… būti. Ne pūti. Nes kaip viskas bus, kad ir kiek mes kojytėmis ir rankytėmis makaluotume, vis tiek iki galo niekas nežino.
Mokytis mintinai šmaikščiųjų sakinukų gal ir neverta, bet paleisti visko pasroviui – irgi ne kiekvieno jėgoms
Apie du gerai gyvenančius
Finalo istorija tegu bus apie tai, kaip dviem žmonėms rūpi tas pats klausimas. Kartą vienas labai sėkmės lydimas advokatas, puikiai apsirengęs, gerų pietų metu žiūri į tolį ir sako: „Žinai, aš taip ir nesuprantu, kaip galima atsisėdus tris valandas į vieną tašką žiūrėti arba rankas iškėlus ir viską pamiršus šokti. Štai aš manau, kad gyventi galima vis geriau ir geriau, todėl reikia stengtis ir siekti, keisti pasaulį, keisti savo gyvenimą. Tą ir darau – daug dirbu, užtat ir gerai gyvenu. O dar geriau gyvensiu netrukus.“
„Viskas labai teisinga, – į tai atsakė Haridas, – tik man atrodo, kad pasaulis jau tobulas ir viskas jame pasiekta, tad man belieka juo džiaugtis, o ne keisti. Todėl aš laimingas jau dabar.“
Ir po kelerių metų ta proga padovanojo man kaip linkėjimą dar ir žodį – sveiko tingumo.
Ar teisingai išgirdau? O gal jis sakė „sveikatingumo“?
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Neturite laiko? O gal saiko?