– Kokį pirmą žaislą atsimenate savo gyvenime?
– Kada pirmą kartą įsimylėjote?
– Kada gavote pirmą dvejetą?
– Kada pirmą kartą pamelavote tėvams?
– Koks kelias vedė iki mokyklos?
– Koks buvo mokytojas, kurio laukdavote?
– Koks buvo mokytojas, kurio pamokų vengdavote?
– Kur buvo ta erdvė, kurioje mokyklos metais leisdavote daugiausia laiko?
Kai galvosite, kaip, kur ir su kuo tai nutiko, prisiminsite ir tai, kaip ir kas į tuos nutikimus reagavo, kuo viena ar kita vieta Jus traukė, kodėl tam tikri dalykai arba veidai pykino arba slėgė. Tuoj išaiškės, kam to reikia.
Šią praktiką galite taikyti ir savo rate. Susėskite, užsimerkite ir tegu vienas ramiai klausinėja. Aktorius Justas Tertelis, iš kurio jos pirmą kartą, dirbdama mokyklų projekte „Kūrybinės partnerystės“, paragavau, sako: „Nuoširdžiai prisimindami tai, kaip gyvenome tuos dvylika metų, suvokiame – mokykloje yra ne tik pamokos ir matematika, o ir istorijos, ir žmonės, ir svarbios vietos, ir susitikimai. Jei mokytojas gali pasidalinti su savo klase, kad ir jam kažkas paliko įspaudus ne tik apie formules ir lygiagretes, tai mokinys tampa žmogumi – jis gali užeiti, paklausti, pasidalinti ir taip sužinoti. Ne apie namų darbus, o apie gyvenimą. Nes mokytojas – tai ne tas, kuriam svarbiausia išmokyti dalyką, o tas, kuriam labiausiai rūpi padėti susivokti, susiformuoti, užaugti. Žinoma, kad geras pedagogas puikiai derina abu tikslus. Bet tas, kuris susisiaurina iki lazerio spindulio tik ties vienu – jis, mano galva, sakykime... daug praranda.“
Nuoširdžiai prisimindami tai, kaip gyvenome tuos dvylika metų, suvokiame – mokykloje yra ne tik pamokos ir matematika, o ir istorijos, ir žmonės, ir svarbios vietos, ir susitikimai.
Štai ir pirmas apibrėžimas, kas yra mokytojas. Bus daugiau. Tik dar pasakau, kad šis paprastas žaidimas turi ir kitą kozirį.
Kodėl taip svarbu prisiminti, kaip mes jautėmės mums svarbių jaunatviškų gyvenimo įvykių metu? Nes kažkas į juos atsakė taip, kad mes iki šiol tai atsimename. Mes užaugome ir dabar pirmą dūmą, pirmą naktį, pirmą pamoką ir pirmą gėlę mokytojui skina tie, kam jau MES darome įtaką. Pagalvokime apie tai, kiek nežmoniškai daug tai lemia ir visą gyvenimą lems.
Kadangi visi mintinai žinome, kad kasdien esame vieni kitų mokytojai arba mokiniai, nepaisant to, kiek metų jau švenčiame vis žilesnių klasiokų susitikimus (kurių metu pamatai, o siaube, kokios klasiokės tapo raukšlėtos, o klasiokai – kokie pilvoti), tai pažaisti šį klausimyną su garsiai pasidalintomis nuomonėmis galite ne tik mokytojų kambaryje, bet ir biure, ir namuose. Nustebsite, pažadu.
Ką mato pirmokas? Šnerves ir pilvus!
Dabar paprašysiu prisiminti… laidotuves. Pašarvotas velionis tykiai guli ir laukia savo paskutinės kelionės. Jūs prieinate, atiduodate pagarbą. Kol kas stovėdami, netrukus prisėsite.
Bet nesvarbu, iš kurio kampo bežvelgsite, tas sielą iškvėpusio artimo veidas kažkoks ne toks. Ir čia ne dėl to, kad jis jau nebepulsuojantis, bekraujis. Jis matomas mums tiesiog iš kito, neįprasto, rakurso. Niekada paprastai į žmogų taip, kaip dabar, nežiūrime. Taigi lyg iš apačios, lyg iš pusšonio.
Tikrai atsimenate, kaip tai atrodo: padidėjęs pagurklis, neįprastai atviros nosies šnervės, sumažėjusi kakta ir labai išdidėję batai. Bet kuri TV žvaigždė neleis savęs fotografuoti „iš apačios“ (kai, tarkime, ji stovi ant laiptelių, o fotografai nusitaiko objektyvus į viršų) – nes žino, kad atrodys daug baisiau, negu realybėje.
Ar kada pagalvojote, kaip mes atrodome mažiesiems žmonėms (vaikams), kai jie žiūri iš apačios į viršų? Paklauskite, atsakys: kaip numirėliai karste – matyti tik šnervės, tik dvigubai didesni pilvai ir riebalingi pagurkliai.
Apie ką mes čia? Apie tai, kad sutikę vaiką, pritūpkite. Ar kada pagalvojote, kaip mes atrodome mažiesiems žmonėms (vaikams), kai jie žiūri iš apačios į viršų? Paklauskite, atsakys: kaip numirėliai karste – matyti tik šnervės, tik dvigubai didesni pilvai ir riebalingi pagurkliai.
Žinau mokytojų, kurie gyvenime nėra pritūpę vaiko akių lygyje, nors yra vertinami už pasiekimus dienynuose ir olimpiadose.
Jiems dar prie viso kostiumo dera rodomasis pirštas, bausmių ar minusų sistema ir pakeltas tonas, nes kaip kitaip su 30 neklaužadų susikalbėsi?
Bet žinau ir Mokytoją, kuri mažame Lietuvos miestelyje moko vaikus muzikos, bet įkalbėta nusifilmuoti negali per daug pasipuošti, nes reikės nateles ant grindų išdėlioti, ir kartu su mokinuku ant kilimėlio klauptis, ir pagirti vaiką, žiūrint ne iš aukšto, o tiesiai į akis. Jos augintiniai irgi skina laurus tarptautiniuose konkursuose.
Dar pamenu, kai universitete pernai rudenį jau kaip lektorė, nebe studentė, atvilkau už save tris kartus didesnių popieriaus lakštų ir kilogramą flomasterių ir paprašiau antrakursių kelias rimtas užduotis atlikti laisvai piešiant ant grindų. Tik viena studentė nepuolė prie darbo. Nusišypsojo ir atvirai priežastį įvardijo – šįkart džinsai per siauri.
Žiūrėti akių lygyje – vadinasi, patiems būti lygiems, pripažinti kitą kaip patį save, gerti kaip didingiems, bet lygiaverčiams riteriams iš tos pačios Gralio taurės ir tik ratu, prie visus statusus ir kaukes ištrynusio tik apvalaus stalo. Vadinasi, pritūpti. Ar daug prašau? Kaip toj dainoj – tik meilės.
Amerikos profesoriai, pavasarį konferencijoje „Kūrybinės jungtys“ pristatę pūdus tyrimų, sako: kuo mažesni vaikai, tuo didesnis jų kūrybiškumas. Tai kas prisiimsime atsakomybę už tai, kad po 12 metų mokykloje užgyja ne tik šašai ant nubrozdintų kelių ar jausmų, bet ir į gyvenimą jaunos širdys paleidžiamos su nutarkuotais netradicinio mąstymo, drąsos klausti, nesistengti patikti-įtikti ir be baimės būti savimi daigais?
Grįžkime prie reikalo. Kaip paprasta, bet ne prasta – pritūpsite ir visas Jūsų abiejų (mokytojo ir mokinuko) gyvenimas apsivers. Jūs tapsite lygūs, jie Jus priims kaip savą ir už tą pritūpimą atiduos daugiau, negu Jūs abu tikėjotės ir galėjote planuoti.
Be pastangų, be naujoviškų teorijų ir pasidabruotų sertifikatų. Dykai. Ir kai Jūsų mokinys užaugs, tiksliau, Jus peraugs, didžiuositės, kaip tai daro tikrieji mokytojai – nes tik toks yra jų tikslas: užauginti didesnį, geresnį, šviesesnį už save. Tik tokia yra gyvenimo prasmė ir esmė. Tada galėsite žiūrėti jau į jo šnerves ir juoktis per visą pilvą. Todėl, kartoju, pritūpkite.
Kaip paprasta, bet ne prasta – pritūpsite ir visas Jūsų abiejų (mokytojo ir mokinuko) gyvenimas apsivers. Jūs tapsite lygūs, jie Jus priims kaip savą ir už tą pritūpimą atiduos daugiau, negu Jūs abu tikėjotės ir galėjote planuoti.
O jei nesutinkate, mielas mokytojau, tai tada dar ir… prigulkite.
Kaip geologas mokytoją paguldė
Nuostabi istorija. Įsimintina, visa keičianti. Ją sukūrė ir įgyvendino aistringas ir multitalentingas geologas ir netradicinio ugdymo projekto „Kūrybinės partnerystės“ profesionalas Simonas Saarmanas.
Labai juo didžiuojuosi ir todėl prie jo paties aprašymo beveik nekišu nagų. Žinau, kad ir vėl neturite laiko, bet ir vėl prašau ne veltui: pažiūrėkite paskui tą vienos minutės videoįrašą. Čia irgi istorija apie „Būti viename akių lygyje“:
„2013 metais vienoje pradinėje mokykloje vykdėme projektą su antrokais.
Buvo labai jauki klasė – mokiniai gudrūs, iš gerų tvarkingų šeimų. Projektas buvo sumanytas į ugdymo turinį pažvelgti gamtamoksliškai. Daugiau sužinoti per pasaulio pažinimo pamokas apie žemę ir atlikti daug praktiškų eksperimentų.
Projekto pradžioje, kaip tyrinėjimo sritis, buvo suformuluota tokia problema, kad klasės auklėtoja nesuranda gero santykio su savo klase. Pradėjusi šioje mokykloje dirbti prieš kelerius metus mokytoja, lygindama savo darbą su ankstesne mokykla ir senesniais mokiniais, ilgėjosi draugiškesnio kontakto. Ypač klasėje buvo sunku sutarti su dviem berniukais. Tikėjomės, kad per gamtamokslinius eksperimentus klasė ir mokytoja įsitrauks į pasaulio pažinimą, išbandys naujas veiklas ir naujus vaidmenis, bei atsiras galimybė klasės mokiniams suartėti su mokytoja.
Taigi auginome svogūnus ir lyginome juos su negyvąja gamta – kristalais. Gaminome kalnų modelius iš plastilino ir stebėjome, kaip raukšlėjosi slenkant tektoninėms plokštėms sluoksniai ir dar darėme daug kitokių dalykų. Viena įdomiausių ir geriausiai atskleidusių mokytojos ir mokinių tarpusavio santykį veiklų buvo susijusi su žmogaus kūno tyrinėjimo tema.
Kiekviena grupė turėjo „Laboratorinį stalą“, ant kurio guldė kažkurią mokytoją ir tyrinėjo jos kūną.
Sujungėme net kelias temas: „Rūbų įvairovė“, „Kaulai“, „Žmogus kūno dalys“ ir „Vidaus organai bei jų funkcijos“ (temas surašiau iš atminties). Kadangi buvo svarbu dirbti komandomis, pasidalinome į keturias grupes.
Kiekviena grupė turėjo „Laboratorinį stalą“, ant kurio guldė kažkurią mokytoją ir tyrinėjo jos kūną. Reikėjo ant didelio popieriaus lapo nusibrėžti jos siluetą ir išsiklausinėjus, bei išmatavus, suklijuoti iš anksto mokytojos paruoštus lapelius tose popieriaus lapo vietose, kur jie turėtų būti.
Taigi viena komanda suklijavo kaulus, kita komanda ant savo lapo klijavo vidaus organus (čia daugiausia mokiniai klydo), treti – kūno dalis ir paskutinieji – rūbus. Galiausiai visi lapai turėjo būti sudėti vienas ant kito ir tokiu būdu žmogus atgydavo (tad ir pamoką pavadinome „Frankenšteino laboratorija“).
Kadangi dirbome ne su viena klasės mokytoja, bet ir kitais suaugusiais žmonėmis, kurie gulėsi ant stalų, labai ryškiai pasimatė, kad klasės mokytoja jautėsi nejaukiausiai gulėdama. Refleksijos metu išsiaiškinome, kad ji niekada nebuvo tokioje pozicijoje, kad mokinių galvos būtų virš jos ir mokiniai ją tiek daug liestų.
Kelis kartus mokytoja buvo iš gulamosios pozicijos atsisėdusi, bandė padėti mokiniams, juos taisė, nors to buvo prašoma nedaryti. Tuo tarpu ant kitų stalų „tiriamieji“ gulėjo ramiai ir šypsojosi susidomėję, stebėjo, kaip įsijautę mokiniai dirba, varto knygas ir ieško teisingų atsakymų, matuoja liniuotėmis ir t. t.
Tokiu būdu refleksijos metu išsiaiškinome, kad ne tie du berniukai „gadindavo“ pamokas klasėje, bet mokytoja neturėjo pasitikėjimo mokiniais ir juos „reguliavo“, o šie berniukai tiesiog drąsiau į tai reaguodavo ir atsirado konfliktų.
Šio projekto metu mes nepakeitėme padėties klasėje, bet užčiuopėme giją, kur toliau reikėtų ieškoti tokio pamokas apsunkinančio santykio priežasties. Galbūt ji net ne klasėje, o nueina į asmenines žmonių erdves ir panašiai, o jų nesuprantant kaltinami ir baudžiami mokiniai.
Čia pridedu video iš pamokos:
Tokių projektų viena iš būtinybių – projekto tęstinumas. Kartą užčiuopta gija neturi būti paleista, prie jos reikia dirbti ir toliau tokių panašių kūrybiškesnių veiklų būdu.“
Ačiū, Simonai. Gerų Tau naujų mokslo metų. Mes kol kas prigulsime, kol Tu vėl ką nors įspūdinga sugalvosi.
Mokytojai jau paguldyti (vos ne ant menčių). Vadinasi, metas likti teisingiems ir pakutenti antrą pusę. O ką mokiniai dabar daro, be to, kad vien tik visko iš tų mokytojų reikalauja? Vien teisės, bet kur pareigos? Vien teismai ir advokatai, bet kur padėkos ir įvertinimai? Jei jau kalbėjome apie laidotuves, tai skirkime laiko ir vėžiui.
Nes vėžys – nemirtinas
Kaip ir Jūsų geriausia mokytoja, manoji buvo griežta, bet teisinga, labai protinga, bet tų žinių negailėjusi ir jas skleidusi visiems ir visur, susiejusi teoriją su praktika, žinias su pramogomis, pasiekimus ir medaliais ir idėjas su pažymiais.
Ji sakydavo: „Viena protinga ir negirdėta mintis ir trimestre bus dešimt.“ Ir pažadą tesėdavo. Taip išmokome daug ko – ir drąsos, ir palaikymo, ir mąstyti, ir kitaip. Taip išmokau Vokietijoje nebereaguoti į komplimentus dėl puikios vokiečių kalbos.
Ji sakydavo: „Viena protinga ir negirdėta mintis ir trimestre bus dešimt.“ Ir pažadą tesėdavo. Taip išmokome daug ko – ir drąsos, ir palaikymo, ir mąstyti, ir kitaip.
Ši mokytoja, iš pradžių formavusi, o paskui keitusi mano pačios gyvenimą, mirė nuo vėžio. Bet ar tai ką keičia? Nieko.
Nes tikri mokytojai nemiršta, nes vėžiai jų neįkanda, nes jie apsigyvena savo vaikuose amžiams ir šie pasaulį jau mato per jo išmintį, meilę ir atsidavimą. Ir tik kai pats pradedi rūpintis savo vaikais ir žilais plaukais, supranti, kad nepadėkojai.
Už ką? Už tai, kad tikras mokytojas visada stovėjo tau už nugaros, kad stumtų tave į priekį. Už tai, kad visada turėjai ir turėsi jo pastogę ir visą gyvenimą iki pat jo galo susidūręs su kliūtimi, klausi savęs, o kaip elgtųsi mokytojas: „Mokytojas yra durys. Įsivaizduok žmones gatvėje per lietų su perkūnija. Žmonėms reikia pastogės. Jie apsidairo, išvysta duris ir prieina prie jų. <...> Būdamas namie girdėsi griaustinį, žiūrėsi į audrą ir lietų, į skaisčią saulę. Viduje turi oro kondicionierių, – čia vėsu ir malonu. Lauke karšta ir nepatogu, tačiau tau tai nerūpi, nes nėra nieko, kas tave blaškytų, trikdytų ar atimtų iš tavęs pilnatvės jausmą. Štai kodėl tikslinga turėti mokytoją“ („Švenčiant tylą“. Šri Šri Ravi Šankaras. Shankara Europe, 2011).
Štai kodėl vėžys yra nenuodingas, jei jis ir apsigyveno mokytojo kūne. Nes tikras mokytojas nemarus ir amžiams lieka gyvas mokinio širdy. Ir vokiškai su visomis kalbos grožybėmis, frazeologizmais ir anekdotais po šiai dienai kalba jis, juk ne aš.
Gana netikėtai išsprūdo ir dar vienas apibrėžimas. Kas tas mokytojas ir kokia jo priedermė, pasisakyti labai patiko ir genijui Albertui Einsteinui.
Jam augti – iki dangaus
Meilė geresnė mokytoja nei pareiga.
Didžiausias mokytojo talentas – atradimo ir mokymosi procese sužadinti atradimo džiaugsmą.
Logika tave nuves nuo A iki B. Vaizduotė nuves tave bet kur.
Informacijos žinojimas dar nėra išmanymas.
Dauguma mokytojų švaisto savo laiką klausdami klausimų, kurių tikslas – rasti tai, ko vaikas nežino. Tikrasis menas yra rasti, ką jis žino ir ką dar gali sužinoti.
Šioms Einsteino mintims jau daugiau kaip šimtas metų. Tačiau paskutinė, matyt, švenčiant dar vienus naujus ir modernius mokslo metus, svarbiausia.
Juk žinote, kaip žydas tėvas, ilgai klasės tėvų susirinkime klausęs, kas nesiseka jo vaikui, ir kad jau būtų metas samdyti papildomų pamokų su korepetitoriais, paklausė? Jis pasidomėjo, o kas jo sūnui sekasi? Mokytoja lėtokai pavardino menus, literatūrą, dar kūno kultūrą. Puiku, atsakė tėvas, va šitiems dalykams mes tuos pagalbininkus ir samdysime, va į tai mes ir investuosime – stiprinsime tai, kas jam sekasi.
O ar žinote, kaip indas, paklaustas, kokio ūgio yra jo vaikas, rodo? Mes, kaip ir jis, apytiksliai ūgį irgi rodome delnu. Tik mūsiškis būna nukreiptas žemyn, plaštaka į viršų, o indo delnas atvirkščiai – atviras į dangų. Nes vaiko fizinis kūnas, pasibaigęs viršugalviu, nėra tikrasis vaiko ūgis. Nes jam augti – iki dangaus, ne iki 182 cm.
Ir augti vienareikšmiškai – tik su mokytojų pagalba. Ir jokių žodžių Jiems, tikriesiems, už tai padėkoti, nėra. Nes prieš tikrai didžius dalykus žmogus yra bežadis.
Tai tą Simono videoįrašą su paguldyta mokytoja tikrai pažiūrėjote?
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Leiskime sau… būti