Tai laiko centrifuga, kai viskas aplink lekia, žviegia, spiegia ir sprogsta. Kai laikrodžio valandinė rodyklė varo lyg būtų atsakinga už minutes, o šios virsta sekundėmis. Kai diena vos tik išaušo, bet – o varge! – jau saulelė vakarop! O tu esi per patį tos centrifugos vidurį ir „nieko padaryti negali“. Tai metas, kai tyliai, nebyliai ar visa gerkle šauki: „Maldauju, išjunkite kas nors?!“. Bet visi lygiai taip pat lekia pro šalį – yra svarbesnių reikalų!
Ir kai vieną dieną ateis mano laikas, tada nekeiksiu nei sudužusių lėktuvų, nei užbangavusio cunamio, nei užkritusios plytos ant galvos.
Tokią vieną dieną, jau surakinta nugara, verdančia galva, pertemptu sprandu ir kietais pečiais (nes viso pasaulio našta ir atsakomybė tai man ant jų sugriuvo, negi kam kitam?) guliu pas savo daktarą Vadimą. Tas kantriai spaudo, mygia, lanksto ir klauso: „Suprantu, kad pati savo vežimą vadelioju, bet lengva Jums aiškinti, kad reikia mažiau dirbti – yra kaip yra ir kitaip šiuo metu nebus. Labai daug svarbių reikalų sukrito.“
Jis dar valandą man kaulus palaužęs, imasi smegenų: „Niekada nesakyk, kad turi daug darbo, o imkis ir pradėk. Pradėsi ir darbas pamažu, iš lėto, bet pats pasidarys.“
Rašytoja Vidmantė Jasukaitytė knygoje „Kaip mes mokėmės mirti“ labai kruopščiai ir su smulkiausiomis detalėmis aprašo savo ir vyro ligą – vėžį. Ir pirma mintis, kuri ją apsikabina, sužinojus visa keičiančią žinią, yra ši: „Visas laikas mano – tokia mintis užklupo iš karto po to, kai sužinojau, kuo sergu, – dabar visas laikas mano – beveik su palengvėjimu pajutau. Man tai buvo taip reikšminga, tarsi koks naujas atradimas. Iš tikrųjų, kaip man atrodo, beveik ir neturėjau „savo“ laiko. Nuo pat vaikystės jis buvo atiduotas kažkokiems reikšmingiems darbams, pareigoms, artimiesiems, draugėms. Taigi, kai sužinojau, kuo sergu, ši mintis man buvo pats džiugiausias atradimas – visas laikas mano!“
Baisiai nesinori kalbėti apie mūsų su Jumis dieną kiekvieną, valandą ar gyvenimą, pasiremiant tomis istorijomis su sunkiai pagydomomis ligomis. Nes, galime nuspėti, kad tai, ką patiria, pažvelgę mirčiai į akis, mes vis tiek nesuprasime, o bandyti laiko irgi nėra – gyvenimą reikia gyventi, o ne bandyti. Tai kaip taip nutinka, kad įsikabarojame į tas centrifugas ir patys paspaudžiame mygtuką „Go&Play“?
Manau, kad atsakymas į klausimą „Kur dingsta mano visas laikas?“ telpa į du žodžius. Ir tai niekaip nesusiję nei su laikrodžiu, nei su kalendoriumi. Pirma, tai elementarūs prioritetai.
Noriu ir galiu, noriu ir darau
Galite mane iškviesti į dvikovą, bet aš nuoširdžiai manau, kad nėra dalykų, kuriems mes neturime laiko. Nė vieno. Bet dalykų, kuriems nerandame noro – taip. Buvęs sveikatos apsaugos ministras ir Vilniaus miesto meras, bet iš profesijos psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna moka labai gražiai šypsotis, kai klausia: „Kai esate labai ištroškęs, ką darote?“ Sulaukia atsakymo: „Atsigeriu.“ Tada vėl: „O kai – labai norite į tualetą?“ Atsakytumėte ir Jūs: „Tai ir einu.“
Štai ir lygties sprendimas. Kai ko nors labai nori, tai neklausi, ar tam tinkamas metas, aplinkybės ir žmonės aplink – imi ir darai. Prioritetai, kitaip tariant, pirmenybė, ima viršų ir visada nugali – noriu ir darau, noriu ir galiu, noriu ir viskas vyksta. O kai nenoriu (o ne „negaliu“), tai tada ir laiko nėra. Tiesa?
Man visada patinka (pa)stebėti, kaip vaikai iki tam tikro amžiaus dar nemoka gudrauti ir meluoti. Vakar, jau saulei leidžiantis, pas keturmetę Teresę užsuko vienmečiai kaimynų berniukai. Pamažu vėso ir temo ir man jau tikrai reikėjo jų draugystės dieną baigti – laukė vaikams prileista vonia, paskui tėčio pasakos, paskui zyzimas, kad dar nesiguls, nes anksti ir visa panaši kasdienė rutina.
Tai jau sukausi link draugelių su tekstu „mielieji, metas skirstytis, nes jau laikas praustis ir gultis“, kai išgirdau, kaip broliai, besiaudami batukus, patys atsakė į mažosios draugės klausimą „Kodėl jau išeinate?“: „Todėl, kad mes jau taip norime.“
Taškas. Ne apie laiką miegoti ir praustis vaikas vynioja, o apie norą. Elementaru. Sustojau ant slenksčio, nusijuokiau iš savęs ir apsisukau. Pasakėčių ir mandagybių neprireikė.
Atsiminkite gudrią pono Aleknos šypseną arba atviruosius mažus vaikus, kai kitą kartą išgirsite save tariantį „neturiu laiko, atleisk“. Būkite nuoširdūs – „neturiu noro, dovanok“.
