Kad supa tą vaiką, kad maigo tą mobilų, kad žiūri kažkur, tik ne į jo akis. Tas vaikiukas kažko paklausia, tas tėtukas kažką, nuu-nuu-numykia.
Mielieji, nebūkim juokingi. Savaitgalio tėtukai taip slepia, kad jie atbuko nuo vaikų, kad jų rankos tapo medinės ir kad jiems nuoširdžiai nebeįdomu, jog net kruopščiai parinkta programa nepaslepia jų laužyto šeštadienio. Matom kiaurai – jūs neliepiate kiekvieną rytą-vakarą šitam vaikui plautis kojų ir valytis dantų, jūs bijote jį barti, nes per retai matotės ir ką jis mamai grįžęs pasakys, jūs nemokate jo apkabinti, nes vaikai prie svetimų (susvetimėjusių) tikrai kaip pakramtyta guma prie nešvarių rankų nebeprilimpa. Ir kodėl čia viskas taip pasikeitė?
Savaitgalio tėtukai taip slepia, kad jie atbuko nuo vaikų, kad jų rankos tapo medinės ir kad jiems nuoširdžiai nebeįdomu, jog net kruopščiai parinkta programa nepaslepia jų laužyto šeštadienio.
Bet jei jau šita pastraipa nervina, kad ir vėl kažkas jums kažką aiškina, tai stop. Aišku, kad jums jau iki kaklo tų moralité! Pabandykim situaciją išversti siūlėmis į šviesą. Pabandykim ne eilinį sykį jus pamoralizuoti, o įkvėpti ir nuraminti.
Kartono dėžės kosmosas
Vilniuje dirbantis daktaras Vitalijus kartas nuo karto primena tokius man labai baisius savo kinų mokytojo žodžius: „Kuo labiau rūpinasi tėvas, tuo nelaimingesnis sūnus“. Ką?! Po to, kai viską dėl jų darom, atsisakom, aukojam, tai čia toks atlygis? Bet palaukit, sako gydytojas. Atsipūskit. Nugalėkite supermamytę ir supertėtuką savyje. Ir pamatysite, kaip vaikas pradeda... augti.
Kai galvoju apie savaitgalio tėtukus, tai baisiai jiems nepavydžiu. Jie tikrai myli savo vaikus, bet dėl to, kad meilės įgūdžių netobulina, tas jausmas atbunka. Priemonių tikslui pasiekti (nuoširdžiai smagus laikas su vaiku) vis sunkiau parinkti, paties sugalvoti bandymai vis žlunga, o paklausti nėra ko – tai sakys, visai jau, su savo paties vaiku pažaisti nemoki? Bet juk ir tai normalu – jei aš nuo muzikos mokyklos laikų natų neatsiverčiau, jei dvejus metus į paupį neišbėgau, jei dešimt metų prancūziškai nebekalbėjau ir dvidešimt – chemijos lygčių nesprendžiau, tai ar man gali taip iš karto pavykti? Ne.
Kai galvoju apie savaitgalio tėtukus, tai baisiai jiems nepavydžiu. Jie tikrai myli savo vaikus, bet dėl to, kad meilės įgūdžių netobulina, tas jausmas atbunka.
Todėl tada it ilgai miegojęs vulkanas išsiveržia pasiteisinimų lavina.
Pažįstu vyrų, kurie sako, kad „neima” vaiko, nes neturi, ką jam pasiūlyti. Esą ką su tokiu mažu-paaugusiu-suaugusiu veikti? Arba jie sako, kad geram savaitgaliui reikia pinigų. O britų leidėjas Seanas Keoghas sako, kad „tėtis yra tikras turtuolis – vaikai bėga prie jo net tada, kad jis neturi ko duoti“. Įlįsti kartu su šituo dideliu vyru į kartoninę dėžę ir išskristi šiuo „laivu“ į kosmosą, ant galinės dviračio sėdynės baladotis per žvyrkelius ir apsivarvinti skruostus jo prakaitu, rėkti „nebekutenk!“ ir viltis, kad jis niekada nesustos, gauti leidimą pavairuoti tikrą jo automobilį ir per sekundę įsiropšti jam ant kelių – ei, ar gali laimė būti brangesnė?
Dar galima imtis gaudynių, aklos vištos ar „vaski či“, bet kažin, ar beužteks jėgų? Nereikia vaidinti, kad nepavargstame, kad nenusibosta, kad neerzina ir kad kartais labai ilgu ramybės. „Man patinka žaisti su vaiku slėpynių, nors kartais norisi, taip pasislėpti, kad jis nerastų manęs, kol baigs vidurinę“, – siunčia vienas vyras laišką knygai apie mylimus tėčius. Jūs, savaitgalio tėtuk, irgi mylimas, bet bijote išsiduoti ir dėl to vaidinate. Ramiu tonu ir šaltu veidu guodžiate: nieko tokio, nukritai, neverk, praeis. Štai ir išsidavėt – naminiai tėvai tokie mandagūs nebūna. Mes, kasdieniai neromantiškieji, prie mažojo isteriškai puolam, valom, pučiam, šluostom, pabaram ir jų ašarom kaip pupom išsiskalbiam savo marškinius. Tai ką daryti, klausiat?
Nelauk skambučio, skambink pats
Dieve gink, neliesčiau kitų žmonių gyvenimų, o juolab, kovos dėl vaiko sopulių, bet žurnalistas Rimas šia labai jautria tema pats viešai kalba, galima spaudoje pamatyti jo nuotraukas teisme ir rasti jo žinučių jo feisbuke. Kaip visi tėčiai, jis kalba nedaug: „Man visi bando įrodyti, kad tėvas tėra „pagalbinė priemonė“. Nesutinku. Tik tiek.“ Gyvenimas visada yra dvipusis ir nežinia, katra jo pusė yra išvirkščia Rimo ir jo mergytės mamos istorijoje, bet jo ryžtas, siekis ir drąsa matyti savo vaiką taip dažnai, kaip tik gali, man patinka labiau, negu dažnas seilėtas mykimas „aš tai paimčiau, bet ta ragana spazmuoja“. Gal jūs ir teisūs, kas žino, bet argi melavo antropologas Ludwigas Feuerbachas, manydamas „jei nėra meilės – nėra ir teisybės“?
Jūs, savaitgalio tėtuk, irgi mylimas, bet bijote išsiduoti ir dėl to vaidinate.
Kiek pažįstu atskirai vaikus auginančių šeimų užsienyje, ten suaugusieji, net nebelikę pora, vis dėlto labiau lieka tėvais: vaikai jaučia partnerystę, jie dažnai turi dvejus lygiaverčius namus – savaitė pas tėtį, savaitė pas mamą. „Vis dėlto, nors vaikas ir neturi tos idealios aplinkos „tėvelis + mamytė“ (o ji garantuoja tam tikrą pusiausvyrą tarp vyriškumo ir moteriškumo), jis vis vien gali augti perimdamas tai, ką kiekvienas gimdytojas turi iš savo motinos ir tėvo. Ir to gali užtekti, kad jis taptų visaverčiu vyru ar moterimi“, – tikina vaikų psichiatras Maurice'as Bergeris ir žurnalistė Isabellė Gravillon knygoje „Mano tėvai skiriasi“. Patvirtins visi pasaulio psichiatrai – šiame žaidime tikrai nėra nugalėtojų, o didžiausią pralaimėjimą patiria net ne didieji kariūnai. Vaikas.
Tai gerai. Tai ką daryti? Į aukštus kalnus nuveda maži žingsniai. Pradėkime tuo, kad Tėvo dieną skambučio, savaitgalio tėtuk, nelauk. Imk ir suk pats. Savaitgalio irgi kalendoriuje nebesižymėk – skambink kasdien, nes kalbėti apie ką atsiranda tik tada, kai nuolat kalbi apie orą ir bites. Tada į klausimą „tai kaip sekasi?“ gausi nebe „gerai“, o valandos įspūdžių albumą nepertraukiamu srautu. Dar po to ir vakare paskambėk, kad tų švarių dantų jie nepamirštų. Parašyk atviruką ir išsiųsk į to paties miesto kitą kvartalą. „Netyčia“ užšok pro šalį ir užvežk šaškių dėžę, spalvinimo knygą ar kubiką rubiką – kol susitiksim, apsiuostyk, mažoji, paskui įdėmiau išsiaiškinsime.
Kiek pažįstu atskirai vaikus auginančių šeimų užsienyje, ten suaugusieji, net nebelikę pora, vis dėlto labiau lieka tėvais: vaikai jaučia partnerystę, jie dažnai turi dvejus lygiaverčius namus.
Jei šią savaitę sūnus pakviestas į trijų draugų gimtadienius, paklausk, į kurį galiu nuvežti aš. O kartą, kai jau apšilsite, priskinkite parke gėlių – kas, kad bjauri žmona teko, bet mama ji – gera. Juokai juokais, bet girdėjote posakį „tėčio man nebuvo leista pasirinkti, bet laimė, kad mama turėjo gerą skonį“? Arba prisiminkime, kaip kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis keturiolikmečiui sūnui Irenėjui Oginskiui, 1822 m. išvykstančiam studijuoti į Italiją, parašo 14 priesakų. Pirmas yra skirtas dėkoti Dievui, o iškart antras – jai: „Nė akimirką nepamiršk, už ką turi būti dėkingas savo pirmajai geradarei – Motinai, nes ji tave pagimdė ir be galo myli, nors tu jos švelnumo dar nenusipelnei, bet, jei kiekvieną dieną stengsiesi būti jos vertas, jį nusipelnysi ir pateisinsi Motinos pasitikėjimą.“
Nes tėtis – tai kitas meilės žodis
Nebūkite kunigaikštis, nebūkite įspūdingas tėtis, būkite eilinis. Juk tikrai ne kine ir ne pasakoje yra vyras, kuris nuoširdžiai ir kasdien augina vaikus ir todėl gal tos dukros ir negali pasigirti, kad jis yra Kažkas, bet ir tik ačiū Dievui! Jos užtat stabilios ir harmoningos. Juokina jis ne „Siemens“ areną, o savo žmoną. Kutena ne pupytes, o dukras jų pačių lovose. Namo pareina lygiai po darbo ir tai yra ne nuobodybės sinonimas, o pagarbos sau, savo pasirinktai moteriai ir jų vaikams ženklas. Ir vakarais jie visi, mielasis kartu nebegyvenantis tėtuk, nieko pritrenkiančio neveikia: vakarieniauja, klauso, kalba, dalies negirdi, pasijuokia, paliūdi ir eina miegoti. Tai ir tu – atsipalaiduok pagaliau.
Tavo berniukui nieko iš tavęs nereikia ir jis nieko neprašo. Tu tik būk. Nes gal ir meluoja ta tiesa, kad „tėvu tapti nesunku, o sunku juo būti“. Paprastu ir geru – nesunku.
Nes tavo berniukui nieko iš tavęs nereikia ir jis nieko neprašo. Tu tik būk. Nes gal ir meluoja ta tiesa, kad „tėvu tapti nesunku, o sunku juo būti“. Paprastu ir geru – nesunku. Kaip kvėpuoti – pavyksta savaime.
O jei jauti nuoskaudų skonį burnoj, tai prisimink, kad nėra situacijų be išeities. Kaip man sukrito mintys knygoje „Kalaharis“: „Niekada nebūna per vėlu grąžinti skolą. Jei neturi didelės sumos, nelauk, kada akmuo sužydės, o atkąsk tos skolos po gabalėlį, po dešimtinę kas sekmadienį, ir ji jau sumažės. Jei ilgai nelankei vaiko po skyrybų, pasipurtyk ir pradėk nuo šiandien, kas kad bus, kas aiškins, šaudys akimis ir moralizuos. Jei sunkumas ant širdies, kad prispjaudei į draugo gyvenimą, parašyk jam laišką (nuoširdų, o ne mandagų), ir, jei tik gali, atsakymo nelauk. Niekada ne per vėlu, visada – prestižas.“
Nes tėtis – tai tobulas jėgos ir švelnumo derinys.
Nes tėtis – tai į klausimą „ką padovanoti žmogui, kuriam nieko nereikia?“ atsakymas „nieko. Jis supras ir nesupyks“.
Nes tėtis – tai meilės kitas žodis.
Tad ir neleiski, savaitagalio tėtuk, kad tavo vaikas nukabintų nosį, kaip kad tu nuleidai rankas. Esi vertas, kad jis dar kokius gerus dešimt metų žiūrėtų į tave galvą aukštyn užvertęs. Būk jo juokas, jo tvirtybė ir jo uola, nes jau ir taip po tėvų skyrybų ant jo petukų užgriuvo pūdas gėdos, baimės, neapykantos, skausmo, ilgesio ir nepasitikėjimo. Jau ir taip sugriuvo visas jo pasaulio namas, pakriko įprastos rutinos estafetės: elementari trijulės kasdiena pakito ir jei anksčiau bendravote trise, tai dabar jis mokosi kitos užsienio kalbos: jis ir mama, jis ir tu. Jam viskas kitaip. Ir tas tėtis dabar dar toks išlygintas, nesusiglamžęs.
Tad jei jau turėsi tų eurų, tai nusivesk, tėtuk, kada pietų ar ledų į kokią „Pušų paunksnę“. Bet geriau leiski savo karalaitei Elzai ar Žmogui vorui būti ramiam jo Milžino paunksnėje. Nebe sekmadieniais. Kasdien, kaip sutarėme.
Ir tada juk ir pačiam genijaus Johano Wolfgango Goethes klausimas „Bene žinai, kas sueis į vieną gyvenimo tašką?“ taps išsyk šviesesnis. Gal tas taškas ir bus ta diena, kai supuoklėse supsi kvatoklį, visa gerkle plėšiantį „iki dangaus, tėti, iki dangaus!“? Supsi nebe „paimtą“, o savo vienintelį vaiką. Kaip paprastas, atsipūtęs, džiugus ir su situacijomis, gyvenimu ir pačiu savimi susitaikęs jo geriausias – o ne savaitgalio – tėtis.
Su Tėvo diena, mielasis. Šiandien ji – irgi tikrai tavo.