Taip mes ir kalbame, galvojame, vadinasi, darome savo didelius – ne niekingus „buitiškus“, o rimtuosius būtiškus – darbus. Kartais mums atrodo, kad tai, kas nėra didinga, kilnu ir prasminga, tai jau ir nėra svarbu.
Tarkime, ką čia keičia, ar nusiųsiu sms šypsenėlę ar susilaikysiu, ar parašysiu feisbuke „o, kaip džiaugiuosi!“, ar oriai nutylėsiu, ar paspausiu „Congrats“ Linkedin’e, ar praskrolinsiu, ar pavarysiu „visą tiesą“ (žinoma, anonimiškai) po internetiniu straipsniu, ar vis dėlto po ja pasirašysiu? Taip, čia kalbame apie pirmą kartą Lietuvos interneto istorijoje nupraustą komentarų erdvę ir 15min komunikacinį ėjimą – higienos akciją.
Nuversti kalnus ar galvas?
Tai ar svarbu užsiimti smulkmeniškais reikalais ir, pavyzdžiui, kalbėti apie kažkokią higieną ar net tokį niekingą reikalą kaip komentarus?
Koučeriai apie tai mėgsta sakyti, kad „kaip mes darome bet ką, taip mes darome viską“. Tėvai vaikams stengiasi parodyti, kad taupyklę turtingą padaro ne viena raudona kupiūra, o kiekvienas smulkus centas, o sportininkai žino, kad pergalę dažnai lemia net ne sekundės, o jos dalelytės. Tad naujajame amžiuje ir kiekvienas menkas mano komentaras vieną dieną gali būti „suskaičiuotas“.
Kai pradedi praustis, kitaip tariant, rinktis maistą, žodžius, žmones ir mintis, tai ir tampi švarus.
Tikrai nesakau, kad skleisti savo nuomonę turime būtinai saldžiai ir paplonintu liežuviu. Diskusijos ir skirtybės praplečia mūsų ribas, o tai visada leidžia dar porą centimetrų paaugti. Tik ar neapsimokėtų prieš paleidžiant mintį pagalvoti, kada ta svarbi mano nuomonė nuvers kalnus, o kada – galvą. Kada gins ir augins, o kada – įžeis ir sužeis, įgels ir įskaudins.
Tik būtų gaila, jei nutiktų kaip viename interviu pasakojo Donaldas Kajokas:
„Kaip liepsnos dar neapimtam plote
žvėrys kad glaudžias
taip ir mes tik stipriau
nesiglaudžiam.
Taigi kartais už naikinančią ugnies stichiją baisesni būname mes patys. Mūsų nevalyvumas, puikybė, nemeilė.“
Kam atitenka nepriimtosios dovanos?
Apie tai, ar verta spjaudytis žaliais snargliais, kalbos lyg ir nebūtų verta net pradėti. Trečiasis Niutono dėsnis teigia, kad kiekvienas veiksmas sulaukia tokio pat atoveiksmio.
Dailininkai žino, kad kiekviename jų kurtame portrete visados yra kažkokia dalis pačių savęs – vadinkime tai braižu ar maniera. Bet kurios kartos lietuvių vaikai kiemuose šaukė ir šauks, kad „kas ant kito sakė, ant savęs pasisakė“, o senoliai aristokratai šypsodamiesi vis dar mėgsta užklausti apie tą negražią dovaną – jei tokią atnešei, bet jubiliatas jos nepriėmė, tai kam ji galiausiai atiteks, ką?
Viskas, ką mes sakome apie kitą, tai pasakome apie save. Viskas, ką mes kuriame dėl kito, mes sukuriame sau. Viskas, ką mes galvojame apie kitą, kitų mintimis grįžta mums. Net roko maršininkė „Antis“ tikriausiai ne veltui jau prieš 20 metų grasino zombiais ir jau tada kvietė „gyvenk kaip galima švariau“.
Nes maža to, kad būdami nevalyvi kenkiame sau, turime nepamiršti, kad nuo nešvaros atsiranda daug visokių baisybių – ligos, bacilos, epidemijos. Ir žiauru ne tai, kad gadindamas orą ar darydamas purvinus darbus nekvepi pats sau, o tai, kad smirda ir dvokia ir visiems šalia esantiems.
Nevaldoma nešvara dauginasi. Vienas nesušluotas trupinukas, būna, virsta išplitusiu ir išglitusiu pelėsiu, kuriam iškerojus reikia griauti pusę virtuvės! Liaudyje sakoma, kad „blusėtas katinas ir švarų žmogų užkrečia“, o tie, regis, pavieniai gleivėti anoniminių bailių komentarai – ir visą rimtą portalą. Juk su kuo sutapsi, toks ir…
Būti švariu kainuoja brangiau
Todėl visoms pusėms verta stengtis. O dar kai paaiškėja, kad švarus gali tapti net palaimintuoju! Štai įrodymas – stačiatikių išmintis: „Palaimintas tas, kurs myli švarą kaip šviesą“.
Kaip pradėti gyventi švariai, konkrečių patarimų negaila ir kitai Žemės rutulio pusei, tokiam Svamiui Radhanathai: „Stenkitės kalbėti kiek įmanoma mažiau. Užsiimkite savo svarbiais darbais. Nesikiškite į kitų reikalus. Su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu priimkite pastabas ir kritiką. Neieškokite svetimų klaidų. Išmokite nereaguoti į įžeidinėjimus ir neteisybes.“
Parašyti komentarą, bet prieš tai pasirašyti (vadinasi, už savo veiksmą ir atsakyti) yra stiprios ir drąsios pozicijos ženklas.
Kai pradedi praustis, kitaip tariant, rinktis maistą, žodžius, žmones ir mintis, tai ir tampi švarus. Koks skirtumas? O toks, kad kokia nors ausų higiena – tai ne sieros iškrapštymas iš būgnelio, išvalant išorinę klausos landą, naudojant sterilaus susukto binto tamponą, o atsisakymas į tas ausis priimti gandus, intrigas, gličius šnabždėjimus ar pūliuojančias šlykštynes apie kaimyną ar kolegą.
Kai pradedi praustis, tai išlendi iš užkulisių, kaip storus ir sunkius kailinius nusimeti riebią odą ir tampi nebe storžievis, o permatomas – atviras, skaidrus, nemeluojantis.
Kinai sako, kad „aukštą lengva paversti, o švarų lengva sutepti“ ir tai – tiesa. Būti švariu kainuoja brangiau – reikia ir daugiau muilo, ir daugiau drąsos. Būti švariu – tai tas pats, kaip išeiti į dieną su baltomis kelnėmis. Eisena pasikeičia, bet tampi ir labiau pažeidžiamas. Bet tampi ir labiau vertas šio nuostabaus gyvenimo. Nes gyventi dėvint baltus drabužius ir nemeluojant – vadinasi, gyventi darnoje ir su savimi, ir su visais. Vadinasi, nebijoti. Vadinasi, daryti pasaulį gražesnį. „Kai vienas draugas prausia kitą, abu tampa švarūs“, – sako olandai.
15min šūkis – „Suprasti akimirksniu“ – pasitvirtina. Per sekundę tampa aišku – švara yra etika, higiena, pagarba ir sutarimas viename. Per kitą sekundę paaiškėja ir tai, kad parašyti komentarą, bet prieš tai pasirašyti (vadinasi, už savo veiksmą ir atsakyti) yra stiprios ir drąsios pozicijos ženklas.
„Drąsa neapsimeta. Tai savybė, kuriai nebūdingas veidmainiavimas“, – sakė Napoleonas. Juk niekas nenori turėti reikalų su veidmainiais, kaip ir niekam nepatinka bendrauti su melagiais. O ar švarus žmogus meluoja? Atsakymą žinome kiekvienas – ne, nebe. Jie gyvena savo vidinę tiesą ir nuoširdžiai gerbia kito.
Pradėti šviesti ir šviesėti
Tad išsiprauskime ir brūkštelkime kam nors ką nors gražaus ir gera linkinčio. Viešai, atvirai, garsiai. Nelabai prasmingas užsiėmimas, vėl manote? „Viskas, ką darai gyvenime – nereikšminga, bet labai svarbu, kad tai darytum“, – tada teprimena mums Mahatma Gandis, į kišenę dar įsimetęs ir indų patarlę, jog „nedaug reikia laiko, kad daug gera padarytum“.
Ir jei iš tiesų, pasak Sokrato, „kiekviename žmoguje yra Saulė, tik leiskite jai šviesti“, tai 15min komanda leidimą suteikė. Išdrįsti pirmam šią elektroninę mėsmalę be gailesčio ir smarkiai rizikuojant iššveisti – tai jau tikrai absoliutaus nugalėtojo ir šviesiausio lyderio reikalai. Mums, kito gyvenimą komentuojančioms kometoms, užduotis beliko elementari – pradėti šviesti ir šviesėti. Tapti išsipraususiais ir išprususiais, o ne likti susivėlusiais ir susivėlinusiais.
Tad gero mums visiems dušo, mielieji! Nesvarbu, ar verdančio, ar ledinio, ar kontrastinio, ar raminančio. Nesvarbu, ar rytinio, ar vakarinio. Svarbu, kad dušo apskritai. Tespindi švarūs, šviesūs, laisvi ir drąsūs mūsų veidai, mintys ir, žinoma, tie (ne)reikšmingi komentarai.
