Sprintas yra trumpo nuotolio sporto šaka, kur visą distanciją reikia nubėgti kaip įmanoma greičiau. Sprinteris – tokio nuotolio bėgikas.
Maratonininkas – tai ilgos distancijos sportininkas. Jam bėgte reikia įveikti 42,195 km, bet irgi per maksimaliai trumpą laiką.
Sunkiai rasime žmogų, kuris nebūtų matęs vieno ar kito. Bet jei manote, kad čia kalbame apie stadionų takelius, tai deja. Sunkiai šiandien rasime žmogų, kuris sprinterio ar maratonininko nebūtų matęs biure, banke, leidykloje, kavinėje, netgi kelionėje, kine ar operoje. Visi mes bėgikai, pripažįstate?
Tik vieni labai greiti, o kiti – dar greitesni. Ką beveiktume, lendame arba į gylį (suprask, ištvermingas maratono mėgėjas) arba į plotį (visur daug, bet po truputį, suprask, sprinteris).
Paprastai būtis jiems laimi prieš buitį, o šeimos reikalus susitvarko auklių, tvarkytojų ar pasiaukojusios antrosios pusės rankomis. Pasaulis apsivers, žemė prasivers, o jie – savo vagą vagoja ir nors tu ką.
Vieni save drožiame, kam vis dar plaukiame paviršiumi. Bet tada iš šalies kitam atrodo, kad kaip nenuobodu ir džiaugsminga nardyti ir turkštis tokiame įvairiaspalviame gyvenime.
O kiti burbame dėl savo nuobodulio, perdėm didelės koncentracijos tik į vieną dalyką ir iki šiol neįvaldyto mokėjimo lengvai palaikyti pokalbį apie orą ir bites. Bet tada kolega paploja per petį: ei, bičiuli, užtat kiek parų tu gali pasakoti apie tą savo vieną lazerio spindulį, oho!
Maratonininkai – savo gyvenimo vagos varovai
„Specialistas – tai žmogus, kuris žino vis daugiau ir daugiau apie vis mažiau ir mažiau“, – sako amerikiečių fizikas ir chirurgas Williamas Jamesas Mayo.
„Žinovas – tai tas, kuris gurkštelėjęs vyno gali jums pasakyti ne tik jo pagaminimo metus, bet ir kas tupėjo ant vynuogių“, – įsitikinęs farmacijos profesorius Stanley Davisas.
Kad įveiktum maratono distanciją, neužteks vieną rytą gerai pasirąžius atsistoti prie linijos ir mestelti, ai, taigi ir mokykloj bėgiojom, nereikia čia įsivaizdinti! Matėm tokių: jau ties antru tiltu griebiasi už šono ir nugali ne jie, o juos – duskis.
Lygiai taip pat žavesiu nepaimsi ir teisės diplomo, daktaro laipsnio, neužsivilksi traumatologo chalato ir neužtrauksi Londono Karališkosios operos scenoje ko nors iš Puccini repertuaro.
Tokie žmonės į savo karjerą investuoja daug ir labai tiksliai. Paprastai jie jau nuo mažumės žino, kas bus užaugę ir kai kiti berniukai spardo kamuolį, jie skaito enciklopedijas arba vasaras leidžia sporto stovyklose. Paprastai būtis jiems laimi prieš buitį, o šeimos reikalus susitvarko auklių, tvarkytojų ar pasiaukojančios antrosios pusės rankomis. Pasaulis apsivers, žemė prasivers, o jie – savo vagą vagoja ir nors tu ką.
„Kad ir kas nenutikdavo, ar pasauliniai karai, ar kas, mes visada galvojome apie vieną dalyką – batus“, – pasakoja Markusas Sheeras. Jis yra 1816 metais Austrijos sostinėje Vienoje įkurtos „Rudolf Sheer & Soehne“ pagal užsakymą siuvamų batų ateljė kartos atstovas. Septintoji šį verslą valdančiosios giminės karta.
Sprinteriai dega trumpai, užtat kaip fejerverkai
1964 metais daugiau kaip 20 metų patirties sukaupęs Amerikos diplomatas Johnas L.Brownas parašo straipsnį apie kultūros atašė darbą „But What Do you Do?“, kuriame pasakoja, kaip kiekviena poniutė ar studentas gali pakraipyti galvą ir pasiteirauti „O tai kaip IŠ TIKRŲJŲ Jūs ten leidžiate mūsų pinigus?“
Straipsnis labai šarmingas, atviras, be stereotipinių, gana dažnai kitur pasitaikančių diplomatinių šablonų („mums privalu lankytis oficialiose ceremonijose, kuriose nieko nelemia, jei buvai, bet lemia nežmoniškai daug, jei nepasirodei“), bet jis tiksliai nuspalvina kultūros atašė dieną – maža to, kad turi visiems įtikti ir atsakyti į kiekvieną įvairiausio nušokimo nuo sveiko proto laišką, dar ir kiekviename susitikime pasirodyti ir labai visapusiškai išsilavinęs, giliai intelektualus visuose kontekstuose, ir kartu ypač išprusęs kokioje nors labai tikslinėje ir specifinėje diskusijoje – juk tu esi kultūros atašė!
„Visą dieną be atvangos aš kalbu su žmonėmis vis-à-vis arba atsakinėju į telefono skambučius. Darau tai angliškai arba šalies, kurioje reziduoju, kalba. Pokalbį palaikau įvairiausiomis temomis – nuo etruskų archeologijos iki pop meno, nuo ankstyvųjų Amerikos monetų iki saugumo senatvėje. Tu privalai būti ekspertas ir parodyti besidomintis visomis šiomis temomis – juk tu kultūros atašė, tiesa?“ – rašo Johnas L.Brownas.
Čia atmintin šoka dažno namuose dulkanti knyga „Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus?“. Tiksliau jos apimtis. Ji išties stora knyga.
Dar šmėsteli liūdnokoka Umberto Eco mintis iš spaudai ruošiamo romano (leidykla „Tyto alba“): „Tų, kurie pralaimi, kaip ir savamokslių, žinios visada platesnės nei tų, kurie laimi: jei nori laimėti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką, ir negaišti laiko, kad sužinotum visus: erudicijos malonumas skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko.“
Svarbiausia šiandien jau nebe žinios, o… santykiai. Vadinasi, turime investuoti nebe į dar vieną diplomą, o į tai, kaip bendraujame, užmezgame pažintis, sugebame jas išlaikyti, spręsti krizes ir konfliktus.
Tų žmonių-greitukų, žmonių-pabarstukų, žmonių-o-ką-tu-dabar-veiki kažkaip nelabai kas mėgsta. Bet sprinteriai irgi neguli lovoje. Jie daug kartų grįžta ten, nuo kur pradėjo, ir savo trumpas, bet įspūdingas distancijas kartoja, tobulina, puoselėja. Jie stengiasi viską atlikti gal ne taip efektyviai, užtat tikrai atraktyviai. Jie savo projektus šaudo kaip fejerverkus. Greitis toks, kad net nufotografuoti nespėjai, bet pasigrožėti ir aiktelti – taip.
Tai kaip bėgti, treneri?
Baisu prisiminti, kaip pati įveikinėjau savo pusmaratonį. Tada ne tik net nenujaučiau, kaip šalia jautėsi minia (!) bendraminčių (!), bet ir neatsiminčiau nė vieno iš jų veido. Bet laiką, per kurį tą pusmaratonį nukoviau, pasakyčiau pažadinta. Tiesa, dar atsimenu, kaip susigriebęs už širdies staiga pargriuvo vyriškis, o po kelių sankryžų – ir moteris, dar spėjusi sušukti „Koja! Lūžo!”
Nepamenu, ar kas sustojo, bet aš tai ne – gi atvažiuos greitoji. Kad mestelčiau ne naują savo sunaudotų kalorijų kiekį į feisbuką, o šalia ristele varvančiam – vandens kempinę arba šypseną, tai ne, nepagalvojau. Siekiau rekordo, atleiskit. Ilgai tam ruošiausi, žinot. Krūvis milžiniškas, supraskit. O kam lengva, ką? Užtat už savo „pastangas“ ir „pasiektą tikslą“ gavau labai daug ir labai didelių žmonių sveikinimų. Jaučiausi jų verta. Tik jų vardų irgi nebepamenu, o tų dviejų suklupusių iki šiol nepamiršau.
Tad greičiau, bėgikai, paskubėkim, nes nespėsim. Juk varžovai ant kulnų lipa? Į nugarą karštai alsuoja? Juk jau kokie du gyvenimo trimestrai ir taip prašuoliavo? O ką, jei ir likusieji prašvilps?
Bet vis dėlto net Harvardo universiteto tyrėjai paskelbė oficialų tyrimą – svarbiausia šiandien jau nebe žinios, o… santykiai. Vadinasi, turime investuoti nebe į dar vieną diplomą, o į tai, kaip bendraujame, užmezgame pažintis, sugebame jas išlaikyti, spręsti krizes ir konfliktus. Tyrime teigiama, kad dažnas darbdavys naujoko jau net nebeprašo CV: esą ko nemokėjai, pas mus išmoksi. Ir į darbo pokalbį kviečia ne dalyko ekspertus, o psichologus: šie žiūri, ar esi linkęs į intrigas ir kiršinimą, tai tada – ačiū, apsieisime ir be tavo rekomendacijų iš Niujorko ar Stanfordo.
Vieną dieną skaitau tą tyrimą, pilu karštą vandenį ant arbatos pakelio, o ant jo užrašyta: „Prisilietimas, žodis, žvilgsnis – juk tai, o ne visų pasaulio bibliotekų žinios atveria žmogaus širdį.“ Su tuo puodeliu suku link knygų, o ten šv. Augustinas man moja: „Žmonės keliauja – ieško stebuklų kalnuose, kurių aukštis gniaužia kvapą, jūros bangų mūšoje, grakščiose upių kilpose, beribėse vandenyno platybėse, taisyklinguose žvaigždžių keliuose. Ir tik pro save jie eina nesistebėdami.“
Pakeliu akis į tolį ir ant sienos man šypsosi Kristinos Norvilaitės naujas lino raižinys – toks moters portretas, kuriame ant plaukų užspaustas širdies raumuo. Lakšto pavadinimas „Her Head Is In Her Heart“ (liet. Jos galva – jos širdyje).
Dar kartą suprantu, kad jei per daug bus proto, tai perkais galva ir nunyks širdis. O jei plevėsuosime tik jausmais, tai išsiputosime kaip bekrantė upė ir teks išdžiūti – irgi negerai, ne tokia jos užduotis.
Kažkas tuo metu junginėja kanalus. Televizoriuje vėl prakaituoja bėgikai. Kad kelia rankas į viršų – nežinia, ar pasiduoda, ar skelbia pergalę. Vadinasi, tai tas pats?
Ir tada kažkaip viską atleidžia, paleidžia. O koks skirtumas, ar į gylį, ar į plotį? O ką keičia, kad aš jau 15 darbų pakeičiau, o kažkas 15 valandų perdien tą patį smuiką pribaiginėja? O ar ne laimė, kad kažkas moka uždegti, suburti, įkvėpti (bet idėjoms kūną suteikti jam jau nebeįdomu), o kažkas ramiai ir ištvermingai stojasi prie starto ir, sunkiai, kruopščiai ir atsakingai dirbęs, tikrai vakare atneš namo medalių (bet tik prie to starto pats niekaip nebūtų priėjęs)?
Vadinasi, nurimk, bėgiko širdie, nebeplak nepailsdama ir savęs nebeplak – kaip nori, taip bėgi. Vadinasi, reikia ir proto, ir širdies. Vadinasi, žavus ir sprinterio žaibo greitis, ir nežmoniškosios maratonininko galimybės. Visi ir kiekvienas mes šitam stadione kažkam ir kažkodėl reikalingi.
Galų gale, niekas prie to Paskutinio Finišo ar Galų Galo nepaklaus, ką rodė tavo išmanusis laikrodis, kai skaičiavai, per kiek vidutiniškų minučių nubėgai kilometrą. Vis dėlto šventam Petrui bus nusispjaut, sprinteris tu ar maratonininkas, taip greitai skuodęs To Vienintelio Gyvenimo trasa. Jis, matyt, tik paklaus, ar gerai šalia tavęs kiti Bėgikai visą tą Distanciją jautėsi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Švarus žmogus nemeluoja
