Toliau – 12 valandų tardymo, vykdyto panašiai, kaip rodo filmuose – naudojant įvairias taktikas: nuo gąsdinimo iki „draugiško“ pamokymo, kad nebūčiau kaip avis. Tada keturios dienos bendroje kameroje su geležinėm grotom ant langų ir sunkiai atveriamomis durimis, už kurių galimybė du kartus per dieną po 10 minučių pakvėpuoti grynu oru.
Vienas iš tardytojų, beprarandantis kantrybę, tėškė į akis – net nesvajok įvažiuoti į mūsų šalį ateinančius dešimt metų, o savo 41-ąjį gimtadienį jau galėsi sutikti čia. Žinoma, jis nepagalvojo, kad ne į jo šalį aš noriu ir mielai ją aplenkčiau, jei tik būtų įmanoma į jų okupuotą teritoriją įvažiuoti be Izraelio „palaiminimo“.
Sunku patikėti, jog tokia gerbtina valstybė kaip Izraelis, „vienintelė demokratija Artimuosiuose Rytuose“, – kaip klaidingai teigia populiarioji žiniasklaida ir sugundyti politikai, – gali elgtis būtent taip.
Viena vertus, geras ženklas, kad Lietuvoje žmonės nebesupranta, kaip galima sulaikyti žmogų nepateikus jokių įtarimų, tardyti, uždaryti kalėjime... Nes mes, regis, jau palikome praeityje bazinėms žmogaus teisėms prieštaraujančius valstybinės sistemos veiksmus ir atsisakome juos priimti kaip natūralius.
Antra vertus, tai taip pat reiškia, kad sunku patikėti, jog tokia gerbtina valstybė kaip Izraelis, „vienintelė demokratija Artimuosiuose Rytuose“, – kaip klaidingai teigia populiarioji žiniasklaida ir sugundyti politikai, – gali elgtis būtent taip. Net mano geriausios draugės mama klausė – bet tai gal Gabrielė išties ką nors negero padarė, juk negali būti, kad šitaip su ja elgiasi be teisinės priežasties?
Taip. Priežastis yra, buvo ir liks tokia pati – aš ginsiu laisvę. Pasisakysiu už palestiniečių teisę turėti suverenią valstybę, už jų teisę būti neokupuotiems, galėti įgyvendinti kiekvienam žmogui nuo gimimo priklausančias bazines teises ir kurti savo valstybingumą bei nepriklausomą gyvenimą. Juk, pasak tarptautinės teisės nuostatų, žmonės gali vykdyti rezistenciją prieš okupantą.
Bet, pasirodo, pasisakyti už žmogaus teises yra nusikaltimas ne tik tose šalyse, kurios Vakarų yra smerkiamos (Iranas, Šiaurės Korėja, Rusija ir pan.), bet ir Izraelyje, kurį ne vienos šalies vyriausybė prie širdies glaudžia. Gal todėl šios valstybės ministras pirmininkas (Benjaminas Netanyahu) gali atsisakyti susitikimo su Vokietijos užsienio reikalų ministru Sigmaru Gabrieliu paskutinę minutę, nes pastarasis norėtų pasikalbėti ir su Izraelio žmogaus teisių organizacijomis (B‘tselem ir Breaking the Silence)...
Dar viena, garsiai nepasakyta priežastis, kodėl Izraelyje esu persona non gratta, ta, jog dirbau su okupuoto Vakarų Kranto vaikais bei psichikos sveikatos specialistais. Pasitelkę modernias technologijas (sukurtas Palestinoje) dirbome su negalią turinčiais, traumas išgyvenusiais vaikais. Tai, matyt, baisus nusikaltimas, nes kai kuriems izraeliečiams tai ne palestiniečių vaikai, o teroristai, nenusipelnantys nė menkiausio gėrio, ramybės, paramos ar džiaugsmo.
Ar žinote, kas yra puikus lakmuso popierėlis, norint suprasti, kokios yra žmogaus giluminės, internalizuotos vertybės? Paklausti nuomonės apie Palestiną ir Izraelį, ypač, jei žmogus nėra tiesiogiai susijęs nei su viena teritorija ar žmonėmis. Nesu atradusi nei vienos kitos temos, kuri taip universaliai isukeltų tokį radikalumą ir ypač, turint itin mažai faktinės informacijos. Pasitikrinkite ir save. Ką sakytumėte?
Dažnai atsakymas prasideda nuo: „aš mažai žinau.., bet manau, kad...“, na ir tada jau rinkitės variantą – kartais sakoma nuosaikiau, pvz., „Izraelis turi teisę gintis ir ką mes darytume jų vietoj?“, o kartais leidžiama sau paskelbti, jog „visi jie ten (arabai, musulmonai, palestiniečiai) yra teroristai ir tik naikint juos reikia“... Įdomu ir tai, kad dažnai vaikai, kaip įprasta kalbant apie kitas pasaulio tautas ir vietas, nėra išskiriami kaip aukos. Puikiai išlaužtas Izraelio naratyvas, tapęs nekvestionuojamu pagrindinėje pasaulio žiniasklaidos ar politikos arenoje, kad palestiniečių vaikai – tai tik būsimi (kartais ir jau esami) teroristai, kad visi jie vienodi ir visi nusipelno viso ko negeriausio.
Pirmas mano atsakomasis klausimas būna: „Jei mažai žinai, tai iš kur tokia griežta ir visažinė nuomonė, smerkianti vieną tautą ir šlovinanti kitą?“ Dar būna įdomu, kai Vakarų Krante niekuomet nebuvę žmonės ima pasakoti, kaip ten yra baisu ir pavojinga... Tokie svarstytojai savęs nepaklausia, ar netyčia jiems neišplovė smegenų Izraelio hasbara? (Hasbara yra oficiali Izraelio vykdoma propagandos politika, bandanti formuoti viešąją pasaulio nuomonę apie tai, jog Izraelis yra puikus ir daro viską labai teisingai, žr. hasbaros instrukcijas, išleistas Franko Lutzo ir jo projekto „The Israeli Project“.
Taigi, jau „išsiaiškinome“, kad dirbti su „būsimais teroristais“ yra didelis nusikaltimas, už kurį galima neįleisti į šalį. O dabar įsivaizduokite, kad tokia didi ir galinga valstybė tam tikrose grandyse yra tarsi išsiderinęs akordeonas. Vėlgi sunku patikėti? Juk „žinome“, kaip puikiai jie iš dykumos pastatė valstybę. Ir vėl – jei taip manome, galime sau rašyti dvejetą iš istorijos ir imti kritiškai vertinti savo „žinias“, nes jie valstybę „pastatė“ sugriovę 500 palestiniečių kaimų ir išvarę 700 000 ten gyvenusių žmonių...
Kalbėdama telefonu, paklausiau dviejų klausimų: ar galima atsakymą gauti raštu ir ar yra paaiškintos priežastys. Į abu klausimus gavau neigiamą atsakymą.
Bet ne apie tai šis mano pasakojimas. Minėjau, kad po ilgo tardymo buvo švystelta frazė apie dešimtį draudimo metų, vėliau, išdavus pusės puslapio „pagrindimą“, kuriame nurodė, jog keliu grėsmę valstybiniam saugumui ir tautai, teparašė, jog norint kitą kartą įvažiuoti į šalį turiu leidimo prašyti Vidaus reikalų ministerijos. Žinoma, jokio apeliacinio proceso neįvardino – ar per ambasadą, ar tiesiogiai, ar yra kokia pildymo forma, o gal net specialus skyrius? O kiek metų draudžiama? Žinoma, irgi nėra nurodyta.
Praėjus beveik metams, suprasdama, kad nieko nesužinosiu, jei neieškosiu atsakymų, užklausiau Lietuvoje esančios Izraelio ambasados – ką ir kam rašyti, prašant „leidimo“ įvažiuoti į šalį? Įsivaizduokite, jokios formos nėra! Savo nuožiūra rašau prašymą, neaišku, ar kokius argumentus ar dokumentus pateikti privaloma, ar ne ir tuomet sėdžiu kaip ant žirnių krūvos ir laukiu (neaišku kiek laiko) atsakymo.
Matyt, nieko nenustebins, kad atsakymas iš Izraelio VRM, kurį man telefonu (tikrai ne raštu) perdavė ambasados darbuotoja (beje, neįtikėtinai maloniai bendraujanti lietuvė) buvo neigiamas ir net tiksliai nenurodantis datos, tik įvardinantis, kad iki 2021 metų negalėsiu įvažiuoti į šalį. Kalbėdama telefonu, paklausiau dviejų klausimų: ar galima atsakymą gauti raštu ir ar yra paaiškintos priežastys. Į abu klausimus gavau neigiamą atsakymą. Neva, kažkokia sistema neleidžia suformuoti spausdintino dokumento. Matai, galvoju, kokia įdomi sistema...
Taigi, grasino dešimčia, davė penkerius, pranešė žodžiu tik po metų ir tik nusiuntus formalų paklausimą. Štai kokia puiki teisinė valstybė tas mūsų Izraelis, kuris ir giraites Lietuvoje sodina, ir festivalius remia, ir krepšinį gelbsti ir dar daro daug dalykų, kurių, mums mirtingiesiems, niekas nepasakoja.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie Izraelį, Palestiną ir G.Tervidytę
