Kruvina Putino invazija į suverenią Europos tautą – panašiai kaip į Krymą – prisimenate Krymą? – buvo „neginčijamas įsiveržimas" – kaip Anšliusas. Pasipiktinimas dėl civilinio lėktuvo, susprogdinto vos prieš šešias savaites – atsimenate MH17? – išsikvėpė iki mandagios diskusijos, ar tai turėtų būti tiriama kaip nusikaltimas, ar kaip karo nusikaltimas, o gal dar kaip nors?
Pasipiktinimas dėl civilinio lėktuvo, susprogdinto vos prieš šešias savaites – atsimenate MH17? – išsikvėpė iki mandagios diskusijos, ar tai turėtų būti tiriama kaip nusikaltimas, ar kaip karo nusikaltimas, o gal dar kaip nors?
Ši bailumo retorika, sklindanti iš Berlyno ir Vašingtono, yra tokia pat gėdinga kaip ir Putino režimo gaminama juoda–yra–balta propaganda – ir net pavojingesnė.
Maskvos dūmų uždanga yra pučiama į sąmoningai pasirinktą aklą veidą. Putino melas yra akivaizdus ir lauktas.
Europos lyderiai ir Baltieji rūmai net labiau už Kremlių nori apsimesti, kad šis konfliktas yra vietinės reikšmės, todėl nereikalauja nieko daugiau, nei miglotų pažadų, laikantis labai saugaus atstumo. Prieš pradėdamas romaną „1984-ieji“ George'as Orwellas 1946 metais rašė: „Bet jei mintis gadina kalbą, kalbos taip pat gali sugadinti mintis." Nuolaidžiaujanti Vakarų retorika užveržia psichikos ir moralinės korupcijos kilpą. Juk tiesos kalbėjimas dabar reikštų daugelį mėnesių kartoto melo pripažinimą – lygiai taip pat Vakarų lyderiams prireikė daugybės metų susitaikyti, kad Putinas nebepriklauso demokratiniam G–7 klubui.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka ką tik susitiko su prezidentu B.Obama Vašingtone, tačiau vėlesnis B.Obamos pareiškimas neparodė ženklų, kad jis pasirengęs pripažinti tikrovę. Įprasti siekiai „mobilizuoti tarptautinę bendruomenę" buvo vargiai pakankami ir prieš šešis mėnesius. Klausytis jų po to, kai Rusijos kariai įsiveržė į Ukrainos miestus, yra tikra parodija. Galbūt Porošenka vietoj Obamai įprastų drabužių turėjo vilkėti marškinėlius su užrašu „Tai yra karas, kvaily.“
Kai rusų tankai ir artilerija stūmė atgal susilpnėjusias Ukrainos pajėgas, Obamos primygtinis pakartojimas, kad karinės išeities Ukrainai nėra, nuskambėjo dar arogantiškiau. Ne laikas skęstantįjį mokyti plaukti.
Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, ir net Europa reagavo į V.Putino agresiją – tai yra tiesa, bet visada keliais žingsniais atsiliekant, visada po laiko.
Griežtos sankcijos ir aiškiai išreikšta parama Ukrainos teritoriniam vientisumui (kaip aš rekomendavau tuo metu) galėjo turėti realų poveikį, kai Putinas pajudėjo į Krymą vasario ir kovo mėnesiais. Signalas, kad bus sulaukta realių pasekmių, būtų suskaldęs Putino elitą, nes jis būtų apsvarstęs savo praradimus, po patirtų turto nuostolių Niujorke ir Londone.
Galbūt Porošenka vietoj Obamai įprastų drabužių turėjo vilkėti marškinėlius su užrašu „Tai yra karas, kvaily.“
Tada balandį ir gegužę, tiekiant gynybinę karinę ginkluotę, būtų užbėgta invazijai už akių, ar bent jau smarkiai pakiltų jos kaina – skaudūs Kremliaus sprendimų padariniai Rusijos visuomenei būtų paaiškėję daug anksčiau. Tokie kaip aš, anuomet reikalavę tokios pagalbos, anuomet buvo vadinami karo kurstytojais. Politikai, spendimų priėmėjai ir vėl ieškojo dialogo su Putinu. Ir štai nepaisant visko karas jau čia – jis visada vyksta silpnumo akivaizdoje.
Mūsų laimei ar nelaimei, Putino lyginimas su Hitleriu, iš pradžių buvęs tik ironiškas pasišaipymas, dabar jau tapo skandalinga kliše: Putino arogancija ir retorika vis labiau primena Hitlerio, kad ir kaip už tai jam buvo atmokėta.
Tol, kol tai yra lengva, kol Putinas be pasipriešinimo juda nuo pergalės prie pergalės, jis įgyja daugiau paramos ir šalininkų. Krymą jis paėmė vos per vieną paleistą šūvį. Kol Europa svyruoja, su agentais ir ginkluote jis užėmė Rytų Ukrainą. Oligarchai, kurie dar galėjo paspausti Putiną jo nuotykio Ukrainoje pradžioje, dabar tapo karo nusikaltėliais, kuriems nėra kelio atgal. Spaudimo taškus dabar dar sunkiau pasiekti.
Rusijos kariuomenės vadai nėra bukapročiai. Jie puikiai supranta, kad NATO viską stebi ir galėtų nušluoti juos nuo žemės paviršiaus per akimirką. Jie remiasi tik Putino sukurta nenugalimumo aura, kuri auga kasdien vis labiau, Vakarams atsisakant Ukrainai suteikti karinę paramą.
Šie vadai turi būti priversti suprasti, kad jie susiduria su triuškinančia ir neįveikiama jėga, kad jų gyvybėms gresia didelis pavojus, kad jie gali būti ir bus suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Kad tai taptų realia grėsme, būtina nedelsiant suteikti karinę pagalbą. Jei NATO šalys atsisako tai padaryti, vadinasi, įžiebiama dar viena žalia šviesa Putinui.
Visais laikais, kai reikėdavo sustabdyti diktatorių, kiekvienas atidėliojimas turėjo savo kainą – ji vis kildavo. Neveiklumas visada kainuoja brangiau.
Sankcijos vis dar yra svarbi priemonė ir tiems, kurie tiesiogiai atsakingi už įsitraukimą į šį karą, jos turi būti kuo skubiau taikomos, pavyzdžiui, gynybos ministrui Sergejui Šoigu. Be to, sankcijos turi plėstis – galimybės jas taikyti įtakingiems asmenims ir bendrovėms dar neišsemtos – jų yra daugiau.
Rusijos žmonės gali pakeisti Putino kursą, bet dabartinėmis sąlygomis turi mažai motyvacijos priimti rizikingus sprendimus. Tik sankcijos, kurios Putino karo kainą atneš į kiekvienus namus, dabar gali turėti įtakos. Tai visada buvo paskutinė išeitis ir to nebūtų reikėję, jei Vakarų reakcija kiekviename žingsnyje nebūtų tokia drovi ir nuolanki.
Visais laikais, kai reikėdavo sustabdyti diktatorių, kiekvienas atidėliojimas turėjo savo kainą – ji vis kildavo. Neveiklumas visada kainuoja brangiau.
Dabar vienintelė išeitis yra rizikinga ir sudėtinga – bet ji turi būti išbandyta. Geriausia priežastis šiandien sustabdyti Putiną yra iki skausmo paprasta – rytoj tai padaryti bus sunkiau.
