Svarbiausia, kad pagaliau, tik jų ryžto ir donkichotiško tiesos troškimo dėka, Lietuvoje įvyks visuotinis nušvitimas ir teisininkai apreikš, ar „Facebook“ profilis yra privatus, ar viešas turinys, t.y. žiniasklaida.
Taigi šis tekstas nėra apie tuodu pliktelėjusius dėdes, bet taip pat nagrinėja privatumo ir viešumo problemą. Tiksliau klausia, ar neatėjo metas permąstyti šios skirties iš naujo?
Anądien per radiją girdėjau, jog Didžiosios Britanijos valdžia užsimojo išmokyti saugiai naršyti internete net mažamečius. O ir Lietuvoje nuolat rengiamos akcijos, skalambijančios apie pasauliniame voratinklyje tykančius pavojus patikliems berniukams ir mergaitėms. Iš tiesų, vaikus reikia saugoti nuo suaugusiųjų keliamų pavojų.
Tačiau jeigu gyvenime dar nesate girdėję šios frazės, leiskite man būti pirmajam – laikai keičiasi.
Skamba ne itin patraukliai ir aš pats kaip XXI a. rezidentas viliuosi, jog atsakymas bus neigiamas, bet galbūt jau metas iškelti tokį klausimą: ar tikėtis privatumo šiuolaikinėje besikeičiančioje žiniasklaidoje apskritai yra logiška?
Viešumo ir privatumo sąvokos it dykuma ir smėlis susijusios su masine komunikacija – spauda, radiju, televizija. Tačiau tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį, kad pati masinė komunikacija, ypač audiovizualinė, yra anomalinis nuokrypis nuoseklioje tarpasmeninio žmonių bendravimo raidoje.
Kai kailiu strėnas persirišęs senovės paauglys užsikirsdamas šnabždėdavo prisipažinimą meilėje, šie žodžiai būdavo skirti tik kitu kailiu prisidengusios merginos ausiai, o ne visai genčiai. Kai kunigaikštystės gyventojai laužais ant kalvų vieni kitus perspėdavo apie artėjantį priešą, jie nesiekdavo geriausių „prime-time“ reitingų, t.y. kad apie šią „breaking news“ sužinotų ir anapus Kaukazo.
Jie siuntė žinią tik tiems, kuriems ji buvo gyvybiškai svarbi – kitiems kunigaikštystės gyventojams, suinteresuotiems gintis. Kitaip tariant, vienas siųstuvas perduodavo informaciją vienam imtuvui.
Tik naujaisiais laikais atsiradus laikraščiams, auditorija ėmė pūstis ir niveliuotis, kol komunikacija tapo masine – reiškiniu, kai vienas siųstuvas daugybei nepažįstamų imtuvų siunčia tą pačią informaciją vienu metu. Arba kalbėjimu vėjams, kaip poetiškai apibūdino vienas autorius.
O ar įmanomas privatumas tarp žmonių, kurie nori viešai dalintis viskuo, net ir džiaugsmu, kad pagaliau priderino aną vienspalvę pagalvėlę prie dryžuotos sofos?
Tačiau XXI amžiuje, interneto, mobiliųjų telefonų ir socialinių tinklų laikais, kai žodis „tinklažmogis“ reiškia ne kokį nors žveją, komunikacija vėl tampa tarpasmenine. Žiniasklaidos kanalai smulkėja, skaidosi pagal temas ir auditoriją, asmeniškėja.
Dabar kiekvienas gali susikurti savo televiziją „Youtube“ svetainėje. Ir greičiausiai turėti 2 žiūrovus, kurie tik iš mandagumo peržiūri naujausią įrašą. Kai kas apie naujausius pasaulio įvykius apskritai sužino tik iš „Facebook“ draugų profilių.
Trumpai tariant, nors ir apsiginklavusi skaitmeninėmis priemonėmis, žmonija grįžta į tą kelią, iš kurio kadaise išklydo – į pirmykštę tarpasmeninę komunikaciją.
Priartėjome prie esminio klausimo: ar senaisiais tarpasmeninės komunikacijos laikais, kai po pirmosios nakties jaunavedžiai turėdavo visam kaimui išeksponuoti raudoną paklodę, egzistavo kokia nors privatumo ambicija?
O ar įmanomas privatumas tarp žmonių, kurie nori viešai dalintis viskuo, net ir džiaugsmu, kad pagaliau priderino aną vienspalvę pagalvėlę prie dryžuotos sofos?
Kurie nesijaučia ką nors išgyvenę, kol „neištaipina“ ataskaitos apie tai socialiniame tinkle? Gali būti, jog netrukus išauš metas permąstyti sąvokas. Ir ieškoti naujų būdų, kaip apsaugoti privatų atviruolių turtą nuo sukčių, besikėsinančių paversti jį vieša gėrybe.
Atidžiau ir su sąmoju pažvelgę į viešąją erdvę pamatysime, jog ką tik aptarti pokyčiai seniausiai vyksta.
Pavyzdžiui, rinkdami politikus, kurie valdys mūsų „res publica“ (lot. viešas reikalas), mes labiausiai domimės jų privačiu gyvenimu ir jie pasakojasi atlapaširdiškiau nei apie partijų programas. O kai išrenkame, gerieji turbūt iš dėkingumo bando kaip nors pareguliuoti privatų šeimos gyvenimą. Arba bent jau uoliai painioja viešuosius ir privačius interesus.
