Per pastarąjį dešimtmetį televizorių rinka kardinaliai pasikeitė: lempinius televizorius pakeitė plazminiai, LCD, LED, dabar kelią skinasi OLED... Keičiantis ir tobulėjant technologijoms, ekrano raiškai toks didelis dėmesys nebuvo skiriamas. Tik pastaraisiais metais nusistovėjęs „Full HD“ standartas sulaukė naujų konkurentų – keturis kartus raiškesnio 4K ir už ją dar keturis kartus daugiau taškų turinčio 8K (manantiems, kad raiška skiriasi tik du kartus, siūlau panagrinėti šį piešinėlį).
Visgi besigirdami pasiekimais televizorių gamintojai nutyli keletą svarbių dalykų, kurie gali turėti lemiamą įtaką pirkėjų sprendimui.
Pirmas, ir svarbiausias, faktorius yra žmogaus akies skiriamoji geba (taip, ji turi ribą – savąją galite sužinoti apsilankę pas akių daktarą). Todėl galite skaičiuoti plaukus ant savo rankos, bet nematysite pavienių plaukų ant rankos žmogaus, sėdinčio už kelių metrų. Todėl galite matyti smėlio grūdelius rankoje, bet ne ant kopos. Kitaip sakant, kuo objektas toliau, tuo blyškesnį jį matome.
Nesivelsiu į teorinius skaičiavimus (jų galite rasti internete, pavyzdžiui, čia) ar pavienių atvejų aptarimus – vietoje to siūlau patiems atlikti paprastą bandymą. Prijunkite kompiuterį prie savo televizoriaus ir piešimo programoje nubrėžkite dvi lygiagrečias vieno pikselio pločio juodas linijas, kurias skirtų viena balta pikselio pločio linija (arba jei jūsų televizoriaus raiška yra „Full HD“, atsisiųskite šį paveikslėlį). Būdami prie pat televizoriaus baltą tarpinę liniją puikiai matysite, tačiau juk televizorių žiūrite ne tokiu atstumu? Pasitraukę už kelių metrų tarpinės linijos nebematysite. Nebent turite erelio akis – tokiu atveju sveikinu!
Sakote, žiūrėsite televizorių iš arčiau? O ar pritraukėte fotelį arčiau pakeitę lempinį televizorių nauju?
Atlikau šį testą namuose su projektoriumi, kuris „Full HD“ vaizdą rodo 3 metrų įstrižainės ekrane. Stovėdamas už poros metrų tarpinę liniją dar mačiau, bet atsitraukus per maždaug 5 metrus, iš kur žiūriu filmus, ji susiliejo į vieną pilką liniją. Na, pasilenkus, įtempus akis ir kurį laiką įsistebeilijus, baltą tarpelį galima įžvelgti, bet juk niekas taip televizoriaus nežiūri. Be to, tai yra 3 metrų įstrižainės ekranas, o remiantis pardavėjų ataskaitomis, šiuo metu populiariausi yra 1–1,5 metro įstrižainės televizoriai. Net 2 metrų įstrižainės televizoriui, jei jį žiūrite bent trijų metrų atstumu, visiškai užtenka „Full HD“ raiškos – smulkesnių detalių tiesiog neįžiūrėsite ir esminio skirtumo nematysite. Ir kad ir kaip technologijos tobulėtų, jūsų akis liks tokia pati.
Sakote, žiūrėsite televizorių iš arčiau? O ar pritraukėte fotelį arčiau pakeitę lempinį televizorių nauju?
Žinoma, jei norite įsirengti namų kiną ir svarstote apie 3 metrų ar didesnės įstrižainės ekraną, 4K raiška nepamaišys. Bet tokių – vienetai, ir abejoju, ar jų artimiausiu metu smarkiai padaugės. Nebent tolimoje ateityje (linkėjimai anūkams!), kai televizoriai (jei jie dar taip vadinsis) taps kartono plonumo ekranais, pakabinamais ant sienos tarsi plakatas ir kainuojančiais kokio mėnesio-dviejų algą.
Prasmę 4K raiška įgaus ir tokio dydžio ekranuose žiūrint 3D filmus, mat tokiu atveju raišką reikia dalinti perpus. Arba tame pačiame ekrane žiūrint skirtingus TV kanalus – vėlgi, su papildomais akiniais. Tik ar daug bus tokių žiūrovų?
Tad kodėl techniką gaminančios kompanijos taip perša 4K televizorius? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, jos gali tokius pagaminti – juose naudojamos tos pačios technologijos, kaip ir mažesnės raiškos televizoriuose, tik didesniu mastu. T.y., tai vis dar tie patys LED, LCD ar plazminiai televizoriai, tik jų ekranai didesni, o taškai – smulkesni. Iš principo nieko naujo juose nėra. O kadangi daiktas didesnis, jį galima parduoti brangiau ir gauti didesnį pelną. Tačiau kitos problemos (kontrastas, spalvų tikslumas, judesio išblukimas, dėl duomenų suspaudimo atsirandančios vaizdo šiukšlės ir t.t.) lieka neišspręstos.
 |
| Štai taip technologijų parodose apžiūrinėjami 4K televizoriai. Nes atsitraukus toliau įvertinti jų raišką yra praktiškai neįmanoma. |
Be to, šiais televizoriais lengva sužavėti. Tūlam pirkėjui, mažai nutuokiančiam apie techniką, užtenka pasakyti, kad 4K yra keturis kartus daugiau nei „Full HD“, kurį turi kaimynas. Daugiau, vadinasi geriau – paprasta ir aišku. Panaši taktika puikiai veikia fotoaparatų rinkoje: 13 mln. tšk. raiškos „akis“ telefone neužfiksuos tokių kokybiškų vaizdų, kaip 8 mln. tšk. raiškos veidrodinis fotoaparatas, bet kam tai rūpi – juk daugiau! Taip ir su televizoriais: pastatai šalia 4K, parodai taškų smulkumą, žmogus prikišęs nosį stebisi, o kad namuose į jį žiūrės iš mažiausiai trijų metrų atstumo ir skirtumo nematys – nepagalvoja.
Vargu, ar potencialiems pirkėjams pasakoma ir tai, kad 4K turinio (filmų, serialų ir kt.) šiuo metu tiesiog nėra. Taip, laikui bėgant jo atsiras, kaip atsirado ir „Full HD“ atveju, bet masiškai jis pradėtas naudoti tik tuomet, kai įranga tapo įperkama. Tikėtis, kad filmų ar serialų leidėjai pasirūpins 4K kopijomis jau artimiausiu metu, būtų tiesiog naivu. Jų net įrašyti nėra kur – viena pilnametražio 4K raiškos filmo kopija užima per 100 GB. Ką jau kalbėti apie televizijas, kurios neskuba pereiti net prie „Full HD“ standarto.
Be to, kas žino, kokie standartai bus pritaikyti atėjus 4K erai? Dabartinis „HDMI 1.4“ standartas leidžia perduoti maksimalią 4096 x 2160 tšk. raišką 24 kadrų per sekundę dažniu. Jokio 4K raiškos trimačio vaizdo, jokių standartinių 60 kadrų per sekundę. O patvirtinus „HDMI 2.0“ standartą, kuris, tikimasi, visa tai jau leis, dabartiniams 4K televizorių pirkėjams beliks skėsčioti rankomis, arba galvoti, kaip atnaujinti įrenginio techninę dalį.
Kad ir ką besakyčiau, 4K era neišvengiamai išauš. Ir kai kas jos išties laukia (pavyzdžiui, reklamos sektorius). Tačiau *kol televizoriai namuose neužima visos sienos, o žmonės jų nežiūri įsitaisę už vieno metro, kalbėti apie praktinę 4K naudą yra tik tuščias burnos aušinimas.
