O mes sukūrę laisvą valstybę nesuvokiame, kad su ta laisve kartu gavome ir atsakomybę. Ne tik teisę, bet ir pareigą atsakyti už save, už artimą savo ir už valstybę savo. Piktindamiesi, reikalaudami iš valdžios demonstruojame tą patį elgesį kaip totalitariniame režime – mainais į savo laisvę atiduodami jai atsakomybę už savo gyvenimo gerovę, o sau pasilikdami pasyvų vaidmenį piktintis ir reikalauti o ne aktyvųjį kurti. Sakoma, brandų žmogų nuo vaiko skiria tik viena savybė – gebėjimas prisiimti atsakomybę. Nebrandžios visuomenės, negebančios prisiimti atsakomybės, permeta ją valdžiai, o paskui iš jos reikalauja. Taigi norėdami teisės: laisvės, bet nenorėdami pareigos: atsakomybės, elgiamės lygiai kaip nesubrendėliai, kokie savo amžiumi dar ir esame nuo nepriklausomybės paskelbimo. Matyt tokia atsakomybės klausimo įtampa, palikta mums totalitarinio režimo, kontroliavusio viską – nuo gyvenimų iki minčių, tačiau tada nebuvo laisvės, nebuvo atsakomybės. Gal išties reikia, kad pasikeistų karta, kad kas nors pasikeistų, bet visi pokyčiai prasideda nuo įsisąmoninimo, kad turime lygiai tokią valdžią (vėl einančią centralizacijos ir reguliavimo didinimo keliu) kiek atsakomybės norime prisiimti sau, o kiek atiduoti atsakomybę už save jai.
Įpratę ir konstituciškai vis tikimės, kad valstybė jais pasirūpins, šaukiame, kad valstybė privalo tą daryti, barame, kad nepajėgi, bet atsimerkime, ar kada nors valstybė buvo pajėgi?
Valstybės reikia nusipelnyti kasdien, o ne tik jos atkūrimo momentu. Psichologai pasakys, kad sveiki santykiai tai ne vaiko tėvo vaidmenų, o lygiavertūs partnerystės santykiai. Taigi valdžia su piliečiu yra partneriai. O jei taip apvertus ne valdžia už mus atsakinga, o mes už ją, tokią kokią turime? Taigi žiūrime ką turime. Tose šalyse kur sąmoninga, atsakinga visuomenė, nėra daug reguliuojančių svertų, aktyvios bendruomenės, ten atsakinga valdžia, gerai išplėtota ir socialinė sistema, apie kurią ir norėčiau pratęsti savo temą apie atsakomybę.
Esu žmogus, toks pats kaip ir jūs – tikintis, jautrus, matantis šalia savęs skurstantį, stokojantį, ranką ištiesusį ir regis šalia mūsų, tačiau šviesmečių finansinėje, socialinėje, švietimo ir meilės atskirty ar tremty gyvenantį labiausiai pažeidžiamą iš mūsų – seną ar mažą.
Įpratę ir konstituciškai vis tikimės, kad valstybė jais pasirūpins, šaukiame, kad valstybė privalo tą daryti, barame, kad nepajėgi, bet atsimerkime, ar kada nors valstybė buvo pajėgi? Mūsų jauna valstybė dar niekada nebuvo pajėgi – stipri, aktyvi, atsakinga bendruomenė buvo pajėgi, kaimynystė buvo pajėgi, auklėjimas ir įskiepytos tradicinės vertybės buvo pajėgios neleisti abejingai praeiti pro artimą savo.
Taigi lygiai taip pat kaip ir dauguma jūsų, aš nuėjau visą kelią, manydama, kad darau gerą darbą – nuo pavienių veiksmų pervesdama kelis eurus per televizijos pagalbos šou, įsprausdama kelis eurus į ištiestą ranką ar kepurę, nuo konkrečių žmonių, konkrečių pagalbų iki suvokimo, kad mano vidinei dvasinei ramybei reikia realizuoti nuolatinį poreikį pagal jėgas, galimybes ir laiką rūpintis tais, kurie silpnesni, kurie nesugeba. Tai regis natūralus atsakomybę pirma už save, o po to už savo aplinką prisiimančio žmogaus poreikis pasirūpinti tais, kurie šalia. Augant verslui, augant galimybėms rūpintis ir matymui nuo pavienio poreikio iki sisteminių visos srities spragų, nuo 2003 metų nuėjau ilgą draugystės, partnerystės kelią su fondais, nuo savanorio iki rėmėjo, nuo rėmėjo iki konsultanto, todėl manau, kad žinau, kokia socialinė padėtis Lietuvoje.
O ji, mano galva, apibendrinant tai, ką supratau, tokia, kad nepaisant to, kad turime sukurtą visą pagalbos infrastruktūrą savivaldybėse, seniūnijose, medicinos įstaigose, valstybiniu, įstatyminiu ir poįstatyminių aktų lygiu, tačiau mano asmeniniu įsitikinimu tokia sistema neveiksni, jei nėra pavienės žmogiškos valios ją taikyti, todėl dažnai Lietuvoje pagalba socialiai jautriems žmonėms laikosi ne ant institucinių, o ant jautrių, gerų, savanorių ir geros valios tokių kaip jūs žmonių (kaimynų, ar jų bėdas matančių, kad ir kaimo paštininkų) pečių, taigi ji neapimanti visų, net gyvybinių poreikių, nepasiekianti visų, kuriems ji būtina, nekoordinuota, neorganizuota, pavienė, ne visada kompetentinga ir įgali išspręsti net gyvybiškai būtinus poreikius.
Mano nuomone, įstatymų ir poįstatyminių aktų lygiu daugiau mažiau, bet bent jau pagrindas yra, nors taisytinų vietų yra ir su tuo reikia dirbti. Nesusidūrusiam su problema atrodo, kad tas spragas, kur valstybė neįgali, puikiausiai užkamšo privatūs fondai. Apibendrindama savo darbo su labdaros fondais patirtį, matau, kad jie nepajėgūs susidoroti organizacijų viduje su problema, kuri didesnė už juos pačius, ir jaučiasi lyg lašelis dykumoje, nors ten esu sutikusi atsidavusių asmenybių, ypač tarp vienuolių, gyvenimą pašventusių kito skausmui, tačiau esu susidūrusi ir su labdaros veikla, kuria naudojamasi asmeniniams viešiesiems ryšiams, ar asmeninei finansinei naudai gauti. Esu susidūrusi su buhalterinės ekvilibristikos, t. y., manipuliacijų siekiant kuo daugiau suaukotų lėšų pasilikti sau, kuo mažiau paliekant labdarai atvejais, esu susidūrusi su spaudimu ir grasinimais, kad tai, ką žinau pasilaikyčiau tik sau ir esama sistema nesikeistų.
Esu pasinagrinėjusi, kad nėra jokių rimtesnių labdaros paramos fondų lėšų panaudojimą reguliuojančių teisės aktų.
Esama sistema nesikeičia dar ir todėl, kad efektyviai man regis neveikia nevyriausybinių organizacijų kontrolė. Esu pasinagrinėjusi, kad nėra jokių rimtesnių labdaros paramos fondų lėšų panaudojimą reguliuojančių teisės aktų. Svarbiausia, kad vykdo mokestines prievoles valstybei o visas kitas reglamentavimas formalus, nes neatsitiktinai tiek daug prakutusių visuomenės ar politikos veikėjų turi savo VšĮ reikaliukams pasitvarkyti.
Idėja Lietuvai: įvairiapusės sąveikos socialinis modelis
Lygiai taip pat kaip kiekvienos organizacijos ilgaamžiškumo sąlyga yra jos gyvybinga vizija, misija, strategija ir planas, suteikiantis kryptingumą, skatinantis susitelkti ties tuo, kas svarbiausia, todėl neleidžiantis pasimesti ir užsižaisti detalėmis, klanų karais ar Linčo teismais, taip ir valstybė turi turėti savo idėją (viziją, misiją, strategiją, planą), pakankamai galingą ir universalią, gebančią rezonuoti absoliučiai daugumai jos piliečių, kur visi jaustųsi jo bendraautoriais ir bendrakūrėjais nuo kaimiečio iki miestiečio, nuo jauno iki seno, nuo politiko iki kiemsargio.
Visa ta sukaupta patirtis ir spragų matymas suformavo idėją, kurios labai linkiu Lietuvai, kad efektyvesnis būtų ne įprastas, tačiau niekam rimčiau neatskaitingas uždaras socialinės organizacijos formatas, tačiau atviras, interaktyvus, pavienių žmonių iniciatyvą sutelkiantis, koordinuojantis ir nukreipiantis centras.
Aš siūlau tokia organizacija iš esmės pakeisti požiūrio į problemą kryptį – lyg tol vyravusią prioritetinę kryptį eskaluojant problemą į aukštesnį lygmenį t.y. spręsti įstatymų ir ministerijų lygiu, ją leisti žemyn – iš ministerijos į bendruomenę, kaimynystę iš kietų priemonių – įstatymo ir privalomų procedūrų, naujų senelių, globos namų statybų į minkštąsias priemones į sąmoningumo, empatijos, atsakingos kaimynystės skatinimą. Tiek iš istorijos, tiek iš kitų šalių pavyzdžių aišku, kad stipri bendruomenė žino ir geba suteikti būtinąją pagalbą silpniausiems jos nariams, jos nepakantumas smurtui ir asocialumui veikia kaip savidrausmės priemonė. Taigi norėčiau organizacijos, veiklą nukreipusios dirbti bendruomenių lygiu užmegzti glaudesnį kontaktą su seniūnijomis, parapijomis, įgaliotiniais, vietos bendruomenėmis, struktūruojant ir nukreipiant jų paramą šioms socialinėms grupėms per švietimo, socialinių įgūdžių ugdymo, savanorystės, problemos aktualinimo, bendruomenių įtraukimo per komunikaciją žiniasklaidoje ir skirtingų turimų priemonių integraciją į vieną sistemą, priemones tam tikslui esančioje ir ją koordinuoti galinčioje erdvėje.
Taigi tam reikia visu mūsų – praeivių, kaimynų, profesijų, susiduriančių su stokojančiais, atstovų pagalbos. Tam realizuoti reikalinga ne valstybinė o savanorystės pagrindu veikianti tarpininko vaidmenį atliekanti organizacija kaip alternatyva dabar veikiantiems pavieniams fiziniams asmenims ir jų privačioms iniciatyvoms, kurią sudarytų atsidavę, empatiški ir norintys padėti nariai, vieni aukojantys savo laiką savanorystei, kiti prisidėdami prie pagalbos savo konkrečiu darbu pagal specialybę, treti – skirdami dalį savo lėšų samdomiems specialistams ir būtinoms ūkio, maisto ar medicinos priemonėms įsigyti. Jos veiklos stabilumą ir tęstinumą garantuotų diversifikuotos įplaukos – maistas per partneryste su Maisto banku, priemonės ir paslaugos– per rėmėjus, remiančius savo atliekama produkcija, o ne pinigais, yra vilčių finansavimui pritraukti savivaldybes, ES fondus o likusią sumą susirinkti per privačius rėmėjus. Visišką skaidrumą užtikrintų viešai periodiškai socialiniuose tinkluose skelbiamos finansinės ataskaitos, ar net įplaukos ir išlaidos atsinaujinančios realiuoju laiku arba priežiūros komitetas, sudarytas iš visuomenės palaikymą turinčių visuomenės veikėjų.
Tokia organizacija taptų trūkstamąja grandimi tarp žmogaus ir valstybės, suteikdama būtiną informaciją, pagalbą, kartu tai būtų valstybinių institucijų kontrolės ir viešinimo forma, lemianti jos efektyvumą, o tai leistų pasiekti sinerginį rezultatą nesinaudojant išskirtinai tik valstybės lėšomis.
Mano siūlymas, tokią struktūrą paleisti bandomuoju modeliu viename rajone, gavus iš seniūnijų (papildomai iš parapijų kunigų ir paštininkų, parduotuvėlių ant ratų vairuotojų, policijos įgaliotinių, vyresnių kaip 80 metų žmonių, socialinės rizikos šeimų ar specialių poreikių turinčių sąrašus), apvažiavus ir savo akimis pamačius esamo poreikio ir suteikiamų priemonių balansą.
Artimiau pabendravusi su garbaus amžiaus žmonėmis atsisakiau prieš tai ilgus metus puoselėtos svajonės įkurti senelių namus, tai yra pagalbos realizuojamos kietomis priemonėmis, nes visuomenė sensta ir nepristatysime visiems namų, o ir problemos sprendimas ne sienose, o galvose. Taigi labiau linkstu prie organizacijos, kuri galėtų būti tarpininkas tarp bendruomenės, susijusių valdžios institucijų ir seno žmogaus su ribotomis fizinėmis, finansinėmis ir socialinėmis galimybėmis. Organizacijos, kuri galėtų tapti senyvo žmogaus socialiniu partneriu, galinčiu esant reikalui būti:
Lengvesniais atvejais tarpinis variantas tarp senelių namų ir savarankiško gyvenimo savoje aplinkoje – mobili pagalbos grupė į namus. Pagalbos formatas: poreikio identifikavimas, reikalingų esamų priemonių (valstybės, savivaldybės) pasiūlymas, o joms nepakankant organizavimas iš kitų fondų (Maisto bankas, Caritas) ar savų išteklių.
Man kartą išaiškino „logiką“, kad neskiriami medicininiai tyrimai ir gydymas, nes toks žmogus, greičiau mirs be jų.
Vienas socialinis darbuotojas (galintis nustatyti poreikį, žinantis turimas socialines ir institucines priemones, padedantis supildyti reikiamus dokumentus ir tarpininkaujantis tarp organizacijų nuo poreikio identifikavimo iki jo gavimo, nuo medicinos, slaugos, maisto iki kompensacijų už mokesčius, kad ir panaikinti šiukšlių konteinerio (lyg tyčiojantis pastatyto už 2 km) mokestį nebevaikštančiam senoliui.
Čia matau erdvę realizuoti fondo ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimą sustiprinant siūlomą valstybės pagalbą, per investicijas į socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, bei supažindinant su prieinamomis pagalbos priemonėmis ir formomis.
Jokiu būdu nenoriu sumenkinti medicinos darbuotojų, atsidavusių savo misijai, tai būtų nepagarba motinos, visą gyvenimą atidavusios ligoniams, atminimui, tačiau na negaliu pamiršti skausmingų istorijų, kaip esu pati susidūrusi su visišku abejingumu, kuomet garbaus amžiaus žmogui slauga neskiriama, nes medicinos personalui reikia pildyti krūvą papildomų popierių, o tai papildomas darbo krūvis, kuris jei neturi finansinės motyvacijos, nemotyvuoja visiškai. Man kartą išaiškino „logiką“, kad neskiriami medicininiai tyrimai ir gydymas, nes toks žmogus, greičiau mirs be jų. Paprastai to išsireikalauja ligonio artimieji, tačiau neturint tokio, kuris pastovės už žmogaus gerovę, kartais jis paliekamas vienui vienas akistatoje su bejausme biurokratine sistema.
Reikalingas žmogus ir ūkio pagalbai (stogas kiauras, langai išdužę, krosnis rūksta, bet nešildo, o lauke -20 °C), trečias medicininį išsilavinimą turintis slaugai, idealiu atveju reikėtų dar ketvirto pagalbai sutvarkyti namus ar pasigaminti maistą (kruopos, makaronai ar aliejus, esantys standartiniame davinyje nesikeliančiam iš patalo žmogui, kurio virtuvėlė lauke žiemą ne ką tepadeda, tačiau galima alternatyva organizuoti šilto maisto tiekimą terminiuose induose, analogiškai kaip tiekiama vietos mokykloms ar ligoninėms arba rajonuose iš jų).
Kvalifikuotiems darbams atlikti, būtų galima įtraukti specialistus, galbūt lyg šiol demotyvuotus ir pasyvius todėl, kad aukodami pinigus, neturėjo galimybių matyti galutinio, konkrečiai savo paramos gavėjo ir nebuvę tikri ar tinkamai panaudoti pinigai. Toks projektas įgalintų aukoti dalį savo laiko pagal kvalifikaciją ir gebėjimus skiriant jį žmogui reikalingai pagalbai suteikti. Taip suteikiama galimybė suvesti konkretų žmogų, konkretų rezultatą ir konkrečią pagalbą be tarpininko su klaustukais dėl skaidrumo ir taip skatinamas aktyvus bendruomeniškumas ir įprotis dalelę laiko skirti socialinei veiklai atliekant tiesioginius savo darbus.
O kitiems darbams atlikti galima suteikti prasmingos veiklos galimybę ir užimtumą išėjusiems į pensiją ir nerandantiems alternatyvaus užsiėmimo, tačiau dar aktyviems ir sveikiems senjorams, suteikiant jiems galimybę padėti šalia esančiam silpnesniam nuo pagalbos buityje iki tiesiog pabuvimo šalia, juolab, kad tie žmonės, kurie jūsų beviltiškai laukia visai šalia – senyvi žmonės miestuose įkalinti savo daugiabučių penktuose aukštuose, priklausomi nuo kaimynų, kad ir nueiti į parduotuvę būtinų maisto produktų (laimei, jei dar sugeba pasigaminti ar senatvinė demencija nepažengusi tiek, kad nepamiršta nuolatos įjungtos dujinės). Taigi grįžtant prie kaimynų, esu susidūrusi su piktnaudžiavimo atvejais, kai pasakoma didesnė suma už maisto produktus ar vietoje naujo daikto įkišamas senas. Visgi, manau, kad niekuo tomis istorijomis nenustebinsiu, nes tokių pavyzdžių žino kiekvienas dabar skaitantis.
Toks projektas įgalintų aukoti dalį savo laiko pagal kvalifikaciją ir gebėjimus skiriant jį žmogui reikalingai pagalbai suteikti.
Tokio ar panašaus formato mobili pagalba leistų žmogui maksimaliai išlaikyti jam įprastoje aplinkoje, suteikiant pagalbą ten kur jam gyvybiškai reikia, tačiau išlaikant jo ryšį su savo aplinka su kuria susijęs emociškai ir kuria jis pagal galimybes dar nori rūpintis ir tai jam suteikia gyvenimo džiaugsmo ir jėgų, nes bendraudama su senjorais matau, kad jie su amžiumi lyg medžiai giliai šaknimis įauga į savo gyvenamąją aplinką, kruta tol kol jaučia atsakomybę už ją, rūpestį ją prižiūrėti.
Visgi yra ekstremalių situacijų, kuomet seni žmonės atokiuose vienkiemiuose, kurie žiemą tampa neprivažiuojami fiziškai, nebegali pasirūpinti savo buitimi (malkos, maistas, sena sugriuvusi krosnis, kiauras stogas, ar sveikata neleidžia keltis iš lovos), tai slaugos ar senelių namai tampa neišvengiama alternatyva, nes jų vienintelis ryšys su pasauliu yra belikęs paštininkas, kuris neturi nei kompetencijos nei galimybių suteikti reikiamą pagalbą. Tuomet atlikus pirminį poreikio nustatymo etapą, inicijuoti ir organizuoti seno žmogaus perkėlimą į tokius namus, tačiau, pasikartosiu, tai būtų kraštutinė priemonė, kuri brangi tiek valstybei, tiek labai skausminga pačiam žmogui, su kuria jis taip ir nesusitaiko, nes tą matau savo akimis lankydamasi senelių namuose, kaip perkeltas į kitą aplinką, kur nėra dėl ko krutėti ir jausti atsakomybę, jis dažniausiai užvaldomas apatijos ir neilgai trukus suserga ir miršta.
Analogišką modelį ant sukurtos infrastuktūros galima būtų paleisti su vaikais, identifikavus poreikį (daugiavaikės, asocialios, žemiau skurdo ribos gyvenančios šeimos, praauditavus koks reikalingas poreikis ir ką skiria valstybė sukurti individualizuotus sprendimus). Nors kiekviena situacija unikali, tačiau vis tiek tų individualizuotų sprendimų sąrašas yra baigtinis: maitinimas, ugdymas, užimtumas, saugi aplinka (fiziškai ir psichologiškai: vieno skambučio sistema), globa, priežiūra, socialinių įgūdžių ugdymas vaikams, kurie nemato tokio pavyzdžio šeimose, ir užaugę tęsia „pašalpinį-pilstukinį“ tėvų gyvenimo būdą, „vyresniojo brolio“ modelis (galima būtų į mentorystę įtraukti skautus ar ateitininkus, arba tos pačios mokyklos bendruomenę per įvairiausius socialinius projektus, kad ir „angelų“ globą, ne tik orientuojantis į fizinius, finansinius pagalbos aspektus, bet į kitokio sprendimo nei smurtas, vengimas, ar neigimas pavyzdį ir įrankius sudėtingose situacijose.
Galutinė mano svajonė ne organizacija ir jos auginimas, nors tikiuosi, kad tas modelis pasiteisins ir išplis, tačiau visos Lietuvos į organizaciją juk nesujungsi. Mano svajonė atsakinga, empatiška, sąmoninga, artimą savo matanti bendruomenė, nepakanti ir nenutylinti problemų, o suvokianti, kad tai nėra norma, tai yra spręstina situacija ir turinti priemones ir svarbiausia motyvaciją jas spręsti. Turintiems gerų ketinimų tokia organizacija gali suteikti galimybes juos realizuoti lengvai ir paprastai suvedant tuos, kuriems reikia pagalbos su tais, kurie turi poreikį ją teikti. Norisi, kad tokios bendruomenės ir visuomenės steigėjais būtume visi kartu, todėl laukiu jūsų idėjų, kritikos ir pastabų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Giedrė Liutkevičiūtė: Kaip miškininkas į mišką Kalėdų eglutės kirsti ėjo
