Pastaruosius porą metų mano ir įvairių regionų pamiškėse gyvenančių vietos gyventojų, net ir atviresnių gamtos inspektorių matomas vaizdas mums regis, kad ėmė drastiškai keistis – tai ką matome savo akimis sutampa – pagal nuotraukas matosi brandus miškas, bet nuvykus į vietą jo nebėra, beveik nesimato atrankinio, tik drastiškai daugėja plyno kirtimo, regis kaip prieš karą, marą ir kitas negandas, kaip kad šluoja visi viską kas tik gali, kiek gali, taip šią vasarą masiškai dieną naktį mačiau šluojant ir vežant mišką, o galvoje vis sukasi eilutės iš vieno padavimo, apie žmonėms besirodydavusią miško deivę, apsiverkusią, liūdną, kuri kalbėdavusi jiems pavymui: „Lietuva yra miškuose! Iškirsite miškus – nebus Lietuvos.“*
Ar dar suprantame tų žodžių prasmę? Lietuva, paskutinis Europoje krikščionims pasidavęs pagonybės bastionas, o paskutiniai jos židiniai išliko Žemaitijos giriose, saugojusiose jų šventumu tikinčius, joje prieglobsčio ieškojusius ir ją ginusius ir sukilusius prieš šventas giraites iškirsti ketinusius vienuolius, suvokusius, kad iškirsi mišką – palauši lietuvio užsispyrimą. Tas ketinimas sukėlė pasipriešinimui visus – moteris ir vyrus, jaunus ir senus ir jų balsas pasiekė net Didįjį kunigaikštį Vytautą, atšaukusį duotą oficialų leidimą. Kitas pavyzdys: Lietuva – ilgiausiai Europoje komunistams besipriešinęs bastionas, ir vėlgi, istorija kartojasi, girios, patikimai saugojusios žeminėse leido priešintis kone visą dešimtmetį prieš šimtus kartų galingesnį priešą. Iki šiol esame viena miškingiausių valstybių Europoje, tiksliau buvome? Juk regis šis bastionas neatsilaikys prieš merkantilinę, verslo invaziją, nes kiek miško neiškirto kryžiuočiai bei tarybinė melioracija, tiek išnaikins verslo interesai, nes neišmokta pamoka tokia – išnaikink, girią, palauši lietuvį, nes miške jo dvasia ir tai ne patetika, o istorija, mitologija ir tautosaka ir simbolika.
Penkiasdešimt procentų Lietuvoje esamų privačių miškų kontrolės, mano žiniomis, išvis nėra. Likusiuose, valstybiniuose miškuose kontrolė tik verslo, o ne viešojo intereso pagrindu.
Ji stebima simboliškai mūsų visų dabar – iškirtus Gedimino pilies kalno medžius, griūva ir pats piliakalnis ir iškilo grėsmė visiems mūsų valstybingumo pastatams ir pamatams (žodžio „pilietis“ etimologija – „pilėnas“, t.y. ant piliakalnio gyvenantis).
Giria saugojo tikėjimą, giria saugojo tautą, girios genas gyvas kiekviename iš mūsų: „Lietuvoje paplitęs tikėjimas, kad egzistuoja kraujo giminystės ryšiai tarp giminių, bendruomenių ir gyvūnų, augalų, medžių. Mitologinėje tautosakoje medžiai – gyvos būtybės, kaip ir žmonės. Jie turi širdį ir sielą, jaučia skausmą. „/.../ sužalotam medžiui, kaip ir sužeistam žmogui, tekąs kraujas.“ Pasak Livonijos kronikų kertant šventus medžius, lietuviai stebėjosi, kodėl iš jų netekąs kraujas.
Tos mūsų sąsajos su miškais matomos visose tiek sakraliose, tiek gyvenimiškose srityse, kurias atkartojam jau sąmoningai nesuvokdami jų prasmės – vyresnieji dar pamena, kaip iš eglišakės ar žydinčios obels šakos darydavo vestuvinį sodą, prie kurio buvo atliekamos svarbiausios vestuvių apeigos, iki šiol gimus kūdikiui sodinamas medis, globosiantis jį nuo gimimo iki mirties ir buvo tikima jei kas tą medį nukirs, žmogus mirs. O pastatę namą iškeliam žaliuojančio medžio vainiką – būsimąją dvasių buveinę, apsaugą nuo blogio, o šalia sodybų vis dar matom stogastulpius – Pasaulio medžio simbolius, sujungiančius buitį ir būtį. O dažnas iš mūsų laidojant mirusį dar mato, ypač Žemaitijoje ant kapo keturiuose kampuose įsmeigiamus keturis berželius o žiemą keturias egleles, kad medis savo gyvybingumą perduotų mirusiajam.**
Tie ryšiai niekur nedingsta, tik keičiasi besikeičiant visuomenei, regis viena karta iš kaimų ir gamtos suėjo į miestą, o kita iš miesto vėl patraukė atgalios į gamtą vasarot sodybose, regis reikia mums sukišti pavasarį rankas į žemę, ramybės atgauti eiti į gamtą, apkabinti medį, regis tik Lietuvoje gali vykti grybavimo čempionatai, užvirti brokolių aistros ar cukinijų psichozės, bulviakasis sukviesti ir sujungti visą giminę, o rudens derliaus aptarimas nustelbti politikos aktualijas.
Pasikalbėjus su valdininkais atrodo, kad nėra jokio pagrindo mano nerimui – oficialūs duomenys ramina – kirtimo balansas išlaikomas: viskas pagal planą, viskas pagal popierius, tik tas keistas jausmas, kad kažkas čia ne taip, o statistika ir ataskaitos visad priklausė nuo gebėjimo žongliruoti faktais ir vertinimo metodikomis, nors ir suprantu, kad mano balsas ne miškininko, ne specialisto, jis subjektyvus, kaip ir tų kaimo žmonių balsas įvairiuose regionuose sakantis tą patį man tais pačiais žodžiais: „vaikeliuk, naikina mišką taip kaip per visą savo gyvenimą nemačiau naikinant“.
Man antrina ir Danas Augutis iš Lietuvos gamtos fondo, keliantis klausimą dėl drastiškai nesutampančių duomenų patikimumo: „dar visai neseniai miškininkai didžiavosi tuo, kad 2012 m. Jeilio universitetui (JAV) paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą Lietuvai už miškų apsaugą buvo skirta I-oji vieta. O 2014-jų rezultatas jau tik 84-oji pozicija ir patekome netoli pavojaus zonos ploto mažėjimo prasme. Pirmu atveju vieta skirta remiantis oficialiais valstybės pateiktais duomenimis, antru atveju pagal NASA palydovo nuotraukas, kur rodomas miško atsiradimo ir dingimo balansas.
Kita bėda, kad viešai girdimi nuogąstavimai dėl miško kirtimo pernelyg susiaurina problemą: kirtimas būdas gauti medienai, kirtimas, nesvarbu, jo daug ar mažai, svarbi tema, bet ne esminė, esmė, kaip mes tvarkomės miškuose apskritai ir kokį poveikį mūsų veikla turi jo biologinei įvairovei.“ Nevertinama koks mūsų poveikis visai ekosistemai, ar po plyno kirtimo išsaugoma biologinė įvairovė. Šiandieną miškuose nyksta tie organizmai, kurie susiję su negyva mediena ar su senais medžiais ir su senais miškais, išpjovus masyvą, juntamai stiprėja vėjai, pasitraukia didesni žvėrys ir pan.
„Klausimą reik analizuoti visad kompleksiškai, pasak D.Augučio: svarbu ne tik kaip kertama, bet ir kaip saugomi likę miškai. Pavyzdžiui, realios apsaugos draustiniuose nėra. Paradoksas: kai draustinyje medis pasiekia gamtinę brandą, tada atsiranda teisinė galimybė jį nukirsti, bet tik pasiekus gamtinę brandą medžio vertė miškui tampa didžiausia. Lietuvoje nebelikę tikrų sengirių, senieji miškai iškirsti iki 20 a. pradžios. Miškų ūkis dažnai lyginamas su žemės ūkiu, pagal tarp miškininkų dar populiarią logiką – ką pasėjau tą ir pjausiu, o jei dar nupjaunu mažiau nei pasodinau, vadinasi viskas su miškais gerai. Vis dėl to, viskas ne taip paprasta. Miškas yra natūrali ekosistema ir, skirtingai nuo javų laukų, galinti sėkmingai gyvuoti ir be žmogaus įsikišimo. Tvarkantis miškuose svarbu ne tik gauti medienos, bet ir užtikrinti, kad vykdant kirtimus bus sudarytos sąlygos išlinkti visiems miško gyventojams. Dėl to ir atsiranda poreikis gamtosaugai, būtinybė nenuimti viso „derliaus“, leisti daliai miškų vystytis savaime, užtikrinant, kad dalis medžių miškuose užaugs, pasens ir suirs natūraliai, taip sukurdami buveines retiems ir saugomiems miško gyventojams. Be to, dažnai pamirštama, kad nuo miškų priklauso ir visos šalies bei planetos gerovė: miškai gamina deguonį, stabdo potvynius, leidžia upėms savaime išsivalyti, stabdo vėjus ir dirvožemio pustymą, reguliuoja klimatą tiek vietiniu, tiek globaliu lygiais, o mūsų klimato juostoje dar yra ir biologinės įvairovės lopšys.“
Tada logika sako pasižiūrėti, kokia pas mus miško kirtimo kontrolė, ar turime nepriklausomą kontrolės ir kirtimo planų vertinimo, kirtaviečių auditavimo vietoje lyginamuoju principu su ataskaitomis sistemą.
Penkiasdešimt procentų Lietuvoje esamų privačių miškų kontrolės, mano žiniomis, išvis nėra. Likusiuose, valstybiniuose miškuose kontrolė tik verslo, o ne viešojo intereso pagrindu: priduodama mediena turi turėti „popieriuką”, taigi kontroliuoja tie kurie kerta. Net politikoje, komisijai nagrinėjant klausimą su kuriuo komisijos narys, turintis tiesioginių sąsajų ar suinteresuotumą, jis turi nusišalinti, kad kontroliuojamasis ir kontroliuojantysis būtų tas pats tai to net Kafkos fantazija neišneštų.
Sakoma, kad visuomenė turi tokias valdžios ir priežiūros institucijas, kokių ji nusipelno, nebrandi visuomenė efektyviausiai valdoma autoritarinio režimo, ji turi aiškiais taisykles, nuasmenintą atsakomybę manais už teisę ir laisvę spręsti, pereinamuoju laikotarpiu kartu su gauta laisve ir atsakomybe vienodai stipriai atsiranda jų priešybių – anarchijos ir piktnaudžiavimo pagunda, tai kaip paauglystė, kurią reikia išaugti, tačiau būna paauglystė sunki, būna užsitęsia.
Kuo visuomenė brandesnė, senos kultūros šalyse kiek tenka asmeniškai stebėti, nėra labai daug reglamentuojančių taisyklių, nėra tiek priežiūros institucijų, viskas remiasi visuomenės savireguliacijos principais ir sistema puikiai veikia. Dar antikos laikais Sokratas sakė, kiekvienas žmogus bręsdamas susiduria su laikotarpiu, kai jis persvarsto visas galiojančias ir nekritiškai lyg šiol priimamas taisykles ir normas, kuo labiau jis tampa laisvas nuo visų taisyklių ir stereotipų, tuo labiau atranda savo viduje esančias savo paties atrastas ir priimtas vidines vertybines, moralines taisykles, kurioms jaučiasi daug labiau įsipareigojęs nei išorinėms.
Taigi, kviečiu pasiklausti visų, kiek kiekvienam iš mūsų svarbu tai ką rašau, ar paliečia kažkokią giluminę stygą tas klausimas, ar skauda už tą kertamą medį ar verta visgi išmokti istorijos pamokas ir sukurti sąlygas visuomenei įsitraukti labiau į tai kas yra visų – gamtos ir miško apsaugos priežiūrą. Regis džiugi, kaip tik pastarosiomis dienomis, pasigirdusi žinia apie naujai įkurtą organizaciją, skambiu pavadinimu „Išsaugokim miškus“, kurią kažkodėl norisi pervadinti į „Išsaugokim miškininkus“, nes dauguma nutarimų susijusių su esama administravimo ir esamų administracijos darbuotojų apsauga, o ne miškų. O man asmeniškai norisi nepriklausomos, visiškai atviro formato, visuomenės iniciatyva palaikomos, virtualios miškų priežiūros platformos, paremtos žmonių pateikiamais duomenimis, ar technologijomis, t.y. programine įranga, gebančia sulyginti faktinius kirtaviečių duomenis su statistiniais, su kirtimo ataskaitomis. Tokios vietos, kur visi pamatę įtartinus kirtimus galėtų užfiksuoti esamą situaciją ir įkelti ar pranešti savo duomenis, nes esama tarnyba man regis nepajėgi susidoroti su tokiu uždaviniu, pasak D.Augučio: „palydovinės nuotraukos daromos kas pora savaičių, tačiau mes naudojamės senomis aeronuotraukomis, klausimas kodėl: ar tam turim pajėgumų, ar norime turėti pajėgumų.“
Viešumas ir visuomenės nepakantumas pati geriausia savikontrolės priemonė tiek Vytauto Didžiojo tiek šiais laikais.
Kaip mano cituotoje eilutėje žmogui medį kertant bėga jam kraujas, o kaip mums, ar širdis dar kraujuoja matant kertamą medį, ar jau sumedėjus?
*L.A. Jucevičius, Raštai.
**P. Dundulienė, „Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose“.
