Viena jų – rinkimai. Matome, kad prezidento figūrai, lyg Gelbėtojui, sukrauname visas savo geresnio gyvenimo viltis. O kokios tos mūsų viltys, galima atsekti pagal tai, kokio tipažo kandidatai populiariausi. Tačiau ar mes vis dar kalbam apie realius asmenis, ar apie išgrynintas, nuo jų atsietas mūsų viltis, kurias jie savo kalbomis mėgina pateisinti? Juk kiekvieną kartą artėjant rinkimams sukyla tokia niekuo nepamatuota, neadekvati realybei emocijų ir egzaltacijos banga. Leidžiamės jos nešami patys sau diagnozuodami, kad renkamės labiau veikiami emocijų, o ne turinio. Kodėl?
Psichologai teigia, kad streso, stokos, įtampos atmosferoje mūsų sąmonė labiau linkusi vadovautis ne racionaliais argumentais, o, įsijungus apsauginiams mechanizmams, ji „regresuoja“ į vadinamąsias archajines būsenas, kur veikia stereotipai, emocijos ir mitai, kuomet mes instinktyviai kartojame tam tikrus elgsenos modelius, atsineštus iš savo ar iš bendros kolektyvinės praeities. Instinktyvūs, atkartojantys situacijas elgsenos modeliai padėjo išlikti, sąmoningi leidžia progresuoti.
Mitų tyrėjai tame nemato nieko naujo – kiekviena valstybė, tauta ir bendruomenė mitiniu mąstymu daugiau ar mažiau vadovaujasi nuo pirmykščių iki modernių laikų. Kas tas mitinis mąstymas, ką reiškia ta nuvalkiota frazė – „žmonės renka vis dar tikėdami mitais“, kuri iki mūsų laikų atėjo su minuso ženklu, reikšdama tuščias viltis?
„Nėra visuomenės, kuri nejaustų poreikio išsaugoti ir reguliariai patvirtinti kolektyvinius jausmus ir kolektyvines idėjas, kurios sudaro jos vienovę ir individualybę. O tokio dvasinio atsinaujinimo pasiekiama tik per susirinkimus, asamblėjas, kongregacijas (rinkimus? – aut. past.), kur individai artimai bendraudami vėl iš naujo bendrijoje įtvirtina savo bendrus jausmus. Iš čia ir apeigos kurios savo tikslais, gaunamais rezultatais, atliekamais veiksmais iš esmės nesiskiria nuo įprastų religinių apeigų.“1
Taigi rinkimai savo esme visiškai nesiskiria nuo religinių apeigų, viliantis per juos gauti trokštamų sau gėrybių.
Taigi rinkimai savo esme visiškai nesiskiria nuo religinių apeigų, viliantis per juos gauti trokštamų sau gėrybių. Georges'as Dumézilis, pasiūlęs mums prigijusią mitologinio pasaulio sandaros interpretaciją, teigia: „mitinis mąstymas tai atitikmens tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių teigimas. /.../ tautos religija, yra jos ideologija, kurios pagalba, bendruomenė mąsto save pačią, žmonių tarpusavio santykius, jose pasireiškiančias prieštaraujančias jėgas – visa tai suabsoliutinama dieviškajame plane.“2
„Masinėje visuomenės sąmonėje nesunkiai įsitvirtina ir naujos mitologijos. Pastebima, kad tokios mitologinės sistemos dažnai liečia politikos plotmę.“3 „Be abejonės, mitinio mąstymo elementai ir šiandien atrodo būtini siekiant išlaikyti visuomenės ir politinės sandaros vientisumą ir pastovumą.“4
Taigi tokios per rinkimus, sąjūdžius išsigryninančios tautos tapatybės ir lūkesčių paieškos būtinos tautos vientisumui ir gyvybingumui, tai sudaro jos šerdį, jos sielą, gyvybingą kritiniais ir itin svarbiais valstybės raidai momentais, kaip krizės ar rinkimai. Platonas suvokė, jog nauji politiniai modeliai šalia normatyviosios išminties tradicijos reikalauja formuojančių simbolinių / kalbinių formų: naujų mitų, genealogijų ir pan., atsakančių į klausimus: „iš kur mes esame? kas mes esame? kas motyvuoja mus veikti?“ Tokios bendros istorijos pasakojimas formuoja bendrijos tapatumą ir kuria bendrus tikslus, paremtus bendromis vertybėmis.5
Taigi mokslininkai vieningi: visuomenę vienijantys įvykiai turi mitologinę struktūrą, nes nuasmeninti veikėjai gali suvienyti, nukreipti ir atnaujinti visuomenės lūkesčius. Visas įdomumas prasideda, kai bandome išgryninti, kokie mitai yra gyvybingi, tai yra kokių herojų reikia nūdienos Lietuvai.
Kadangi mitologija sujungia dabartį, praeitį, amžinybę, žmogiškumą ir dieviškumą ir suteikia vilčių, regis, nepamatuotų realybėje lūkesčių įgyvendinimui. Tad pažiūrėkime, kiek gyvybingi senieji mitai dabar:
Algirdas Julius Greimas išskiria tris indoeuropiečių visuomenei būdingas socialines klases – dvasiškių, karių, žemdirbių bei piemenų, kurias atitinka dieviškojo suverenumo sferos, karių klasę – jėga paremtas suverenumas, o žemdirbių ir piemenų klasę – visokių „žemiškų gėrybių“ – maisto, turto, sveikatos, grožio – šaltinio ir globos sfera. /.../ mitologija yra pašaukta išreikšti visuomenės labai plačiai suprastą politinę ideologiją.6
Visas įdomumas prasideda kai bandome išgryninti, kokie mitai yra gyvybingi, tai yra kokių herojų reikia nūdienos Lietuvai.
Prancūzų tyrinėtojas Raoulis Girardet kritiškai analizuoja keturis didžiuosius, vėl ir vėl atsinaujinančius kolektyvinės vaizduotės mitus: Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus, Vienybės. Mitų pavadinimai iš esmės atskleidžia jų turinį. Remdamasis daugiausia pavyzdžiais iš Prancūzijos istorijos, Girardet parodo, kaip ir kodėl šie mitai vis iš naujo įsigali visuomenėje, kiek jų įsigalėjimas sutampa su visuomenės krizių laikotarpiais, kaip visuomenė nesąmoningai leidžiasi šiais mitais manipuliuojama ir kaip būtent dėl to dominuojančiose pozicijose leidžia įsitvirtinti toms politinėms jėgoms, kurios kitu atveju turėtų legitimacijos problemų.7
Taigi galima pasižiūrėti kiek mūsų kandidatai atitinka išgrynintus žemdirbio (žemiškos gerovės), kario (jėga), dvasininko (vertybės, vizija) herojus. Kiek jų komunikacijoje eksploatuojamos Sąmokslo, Gelbėtojo, Aukso amžiaus, Vienybės temos ir kurios iš šių mitologijų gyvybingos, nes atliepia esamas visuomenės nuotaikas. Mano manymu, Abrahamas Maslow universaliąsias mito struktūras sudėliojo į modernią poreikių piramidės formą: apačioje fiziologiniai poreikiai (maistas, vanduo, pastogė), juos patenkinus seka saugumo poreikiai (apsauga nuo pavojų, grėsmių), treti – socialiniai, poreikis būti gerbiamam ir pripažintam (savivertė, reputacija, statusas), savirealizacijos poreikiai.
Tik patenkinęs „žemesnius“ poreikius žmogus siekia patenkinti „aukštesniojo“ lygmens poreikius, kurie mums įdomūs tol, kol jų nepatenkinsime. Sušilęs ir pasisotinęs žmogus ims ieškoti saugumo. „Aukštesniojo“ lygmens poreikiai – pagarbos ir saviraiškos – stiprėja tenkinant kitus poreikius. „Žemesniojo“ lygmens poreikių svarba mažėja juos tenkinant. Suprantama, skirstymas į „žemesnius“ ir „aukštesnius“ yra sąlyginis, jų svarba vienoda, skiriasi tik dinamika – vienų poreikis juos patenkinus mažėja o kitų – didėja o jų populiarumas parodo visuomenės poreikių aktualumą.
O dabar teoriją sugretinam su reitingais ir matom, kad populiariausiųjų viršūnėje tie pretendentai į kandidatus, kurie suteikia lūkestį patenkinti bazinį fiziologinį poreikį (materialinių gėrybių). G.Nausėda, I.Šimonytė iš finansų sektoriaus savo iškalba rodo, kad jie išmano, kaip valdyti, kaupti ir gausinti finansus (tai modernus atitikmuo indoeuropietiškų materialinių gėrybių, kurioms atstovavo žemdirbio klasė, kuriai tiesiogiai atstovauja ir kita rinkimus jau laimėjusi figūra R.Karbauskis). Taigi šių kandidatų populiarumas rodo, kad didžiajai visuomenės daliai dar nėra patenkinti baziniai, t.y. išgyvenimo, poreikiai, ir laimi visi į jo patenkinimą savo komunikacija taikantys ir su ekspertais toje srityje asocijuojami kandidatai.
Logiškai savo ideologijai jie eksploatuoja ir Aukso amžiaus bei Gelbėtojo mitus, pastarąjį Lietuva kaip užstrigusi plokštelė vis kartoja ir kartoja. „Gelbėtojo mitas Lietuvai turbūt tiktų dar labiau. Mes kas porą metų ieškome vis kito. Per Prezidento, Parlamento rinkimus ar „Eurovizijos“ atranką. Paksas, Uspaskichas, Grybauskaitė ir kiti didieji lyderiai gelbėtojai atspindi mūsų savanorišką vergišką kultūrą ir joje susikūrusias įspūdingas vaizduotės piramides.“8
Pagal A.Maslow, tik patenkinus fiziologinį poreikį iškyla saugumo poreikiai. Antroje vietoje pagal populiarumą po pirmiau minėtų veikėjų rikiuojasi su jėgos struktūromis asocijuojamas kitas galimas pretendentas S.Skvernelis (indoeuropiečių mitologijoje kario atitikmuo). Kitas su kario figūra siejamas gali būti N.Puteikis, kurio modernaus kario šerifo įvaizdis populiarus daliai visuomenės. Dėsningai herojui, jo noriai eksploatuojamos Sąmokslo teorijos.
Matome, kad visuomenei labiau patinka laiminčių kandidatų atitinkamai eksploatuojamos Gelbėtojo, Aukso amžiaus mitologijos nei Sąmokslo (teorijos), kurių lyg šiaudo griebiasi mažesnius reitingus surenkantys, į mažiau aktualius poreikius apeliuojantys kandidatai.
Trečia kandidatų grupė asocijuojama su socialinių, dorovinių ir saviraiškos poreikių tenkinimu, natūraliai pritraukė mažesnę dalį visuomenės, kuriems baziniai poreikiai arba patenkinti, arba neužima jų dėmesio ir laiko. V.Ušacko, kaip diplomato, eksploatuojama Vienybės mitologija, taikaus sambūvio paieškos pasirodė aktuali mažesnei daliai visuomenės nei kario herojaus, o A.Juozaičio apmąstymai tautos sielos, tautos idėjos, tautos identiteto, tautos vizijos temomis patrauklios taip pat kol kas mažesnei visuomenės daliai.
Kita galima priežastis ta, kad mažiau populiarumo sulaukiančių kandidatų žinia dėsningai turėjo mažiau išgrynintą ir vientisą mitologiją, turėjo kelių herojų, kelių jų neatitinkančių mitologijų bruožų, o kai rinkėjas vadovaujasi mitiniu, o ne kritiniu mąstymu, negali identifikuoti tikslaus įvaizdžio, jis tokiu atveju jį iš viso atmeta.
Taigi kaip danguje, taip ir ant žemės, kaip pradžioje, taip ir per amžius. Visos mūsų stebimos aktualijos įsipaišo į universaliąsias žmonijos mąstymo struktūras ir lengva atsekti, kuriame etape randasi tauta ir kurie mitai, pasakos, istorijos jai patrauklios, nes atliepia jos vyraujančius poreikius.
Mitologijoje visada rasime du religinio gyvenimo elementus. „Pirmasis krypsta į veiksmo pusę, – jis sužadina ir reguliuoja veiksmą, antrasis į mąstymo pusę, – jis praturtina ir tvarko mąstymą. Vieni atstovauja pirmajam pradui o kiti antrajam.“
Žiūrint į dabartinius visuomenės norimus matyti prezidento poste asmenis, ryškėja, jog pirmoje vietoje atsiduria gyvybingi, veiklumą simbolizuojantys elementai: jėgos, kietos rankos mitai (S.Skvernelis) ir tų kurie dirba su pinigais, juos išmano, geba skaičiuoti ir skirstyti (G.Nausėda, I.Šimonytė). Taigi sėdim iš esmės duonos ir bizūno archetipuose.
Ir kuo labiau esame A.Maslow piramidės apačioje, tuo daugiau veiksmo, o kuo labiau kylame į viršų, tuo daugiau laiko skiriame refleksijai, filosofijai, kontempliacijai.
Taigi, ar turime kandidatų – Mąstytojų, savotiškų mūsų tautos Rūpintojėlių, į kurį istoriškai sukrovėme tiek prasmių ir tiek vilčių? Ramunė Sakalauskaitė savo straipsnyje „Ar dar gyvas rūpintojėlis“ teigia: „Vieniems lietuviams jis simbolizuoja tautos ar lietuvio charakterį, kitiems tėra liaudies meistro išdrožta skulptūrėlė, treti tvirtina, kad jis yra šeimos užtarėjas, globėjas, dar kiti – kad tai parimęs senelis, pagonių dievas. Tačiau pirmiausia, teigia autorė, tai yra religinis atvaizdas, išreiškiantis vieną iš Kristaus kančios epizodų.
Žiūrint į dabartinius visuomenės norimus matyti prezidento poste asmenis, ryškėja, jog pirmoje vietoje atsiduria gyvybingi, veiklumą simbolizuojantys elementai.
Tai ir tautos likimo simbolis.“9 Marija Gimbutienė iškėlė hipotezę, jog siužetas pasiskolintas iš ikikrikščioniškosios Europos, todėl, kad analogijų aptinkama Senosios Europos kultūriniuose sluoksniuose. Tai baltiškasis dievas, rymantis ant suolelio, kurį krikščionybė sugretino su rymančio Kristaus prieš nukryžiavimą įvaizdžiu. Anot Gintaro Beresnevičiaus, jis lietuvio sąmonėje nesiasocijuoja su veiklumu. Jis kartą sukūrė pasaulį ir pailsęs nuo nuveiktų didžių darbų, sėdėdamas ant suolelio rymo, mąsto ir kartkartėmis kokią ištarmę palieka. Pauliaus Galaunės Rūpintojėlis simbolizuoja susikaupusią kontempliacinę tautos nuotaiką ir jos būdą. Tokia baltiškai krikščioniška semantika, regis, kažkur sėdi mūsų DNR iki dabar...
Mąstytojo archetipą geriausiai įkūnija A.Juozaitis. Visuomenė dėsningai būtent A.Juozaičiui prikaišioja veiklumo stoką, kad jis sėdi mąstytojo poza, lyg rūpintojėlis, nes jo veiklumo periodą (sportas, Sąjūdis) pakeitęs buvo kontempliacijos periodas (filosofija, rašymas). Tačiau jei Mąstytojas imtųsi aktyvesnio vaidmens ir parodytų, kad geba iš chaoso sutverti tą pasaulį, manau, įtaigiau susišauktų sąmonėje praeitis su dabartimi.
Manau, nei mitologija, nei istorija, nei politika niekada nepateiks atsakymo, kuris mitas yra gyvybingesnis, kuris pradas – veiksmo, ar mąstymo – svarbesnis. Matome mėginimus juos derinti. Visada egzistavo bipoliškumas – karaliai valdė pasitelkę žynius, mūsų kunigaikščių brolių (dvynių) Videvučio ir Prutenio pasidalijimas žemiškomis ir dvasinėmis sritimis leido užtikrinti žemišką valdžią, gavus dievišką legitimumą.10 Taigi jei veiklieji, į materialinę gerovę apeliuojantys kandidatai į savo mąstymo ir kalbėjimo lauką įsileistų daugiau mąstymo apie tautos sielą, išlikimą, gyvybingumą, o kontempliatyvūs rodytų daugiau konkrečių ekspertinių žinių ir gebėjimo spręsti aktualiausias problemas, galbūt tuomet jie galėtų atliepti didesnės visuomenės dalies poreikius?
-
Emile Durkheim. Elementariosios religinio gyvenimo formos (Vaga, 1999);
-
Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos (Baltos lankos, 2006);
-
Viktoras Denisenko. Politinė mitologija Rusijos žiniasklaidoje;
-
įv. str. Gintaro Beresnevičiaus, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1994. 16 Senoji Lietuvos literatūra. 37 knyga. 2014 ISSN 1822-3656. Vytautas Ališauskas. Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasakojimas;
-
Jan Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remebrance, and Political Imagination, Cambridge: Cambridge University Press, 2011, p. 122–123;
-
Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos (Baltos lankos, 2006);
-
Raoulis Girardetas. Politiniai mitai ir mitologijos (Apostrofa, 2007);
-
Marius Plečkaitis. Kas užgrobė mūsų vaizduotę? 2012 06 15, Šiaurės Atėnai;
-
Ramunė Sakalauskaitė. Ar dar gyvas rūpintojėlis? 2017-11-17 , LRT.lt;
-
Erazmo Stelos veikale „Apie Prūsijos senovę“ ir Simono Grunau „Prūsijos kronikoje“ (XVI a.) rašoma, kad Krivių Krivaitis Prutenis (Brutenis) apie 521 m. sušaukia visos tautos sueigą prie Balgos, kurioje jo brolis Vaidevutis (Vyddewutt) išrenkamas karaliumi ir paskirsto didiesiems kunigaikščiams jų sritis. 523 m. Vaidevutis ir Brutenis įkūrę Rikojoto (Romovė) šventyklą. Brutenis paskelbė dievų įsakymų apie tai, kaip prūsai privalą elgtis.
