Nauja perspektyva yra tai, kad šiandien vis daugiau tyrėjų populizmą aiškina ne kaip ideologiją, o komunikacinį stilių, nes „publikos“ demokratijoje visiems demokratiniame lyderiams būdinga susitapatinti su tauta, „žmonėmis“, „liaudimi“. Šiame straipsnyje siekiu atskleisti pastebėjimus dėl naujosios retorikos pakilimo, jos sampratos dabartinėje elektroninėje demokratijoje, pateikti populistinės retorikos atspindžius: nuo D.Trumpo iki Lietuvos politinių lyderių.
Pirmiausia – kontekstas
Piliečiai ir politikai šiandien susitinka virtualiai, į gyvus pasimatymus vykstama vis rečiau. Išrinktųjų ir atstovaujamųjų komunikacija „akis į akį“ vyksta per ekraną. Komunikuojama kasdien, laisvai, nemokamai (tiesa, matome, kaip tam tikri, specialiai parengti pranešimai „Facebooke“ turi žymą „remiama“). Taigi, šiame kontekste, internetas tapo pagrindiniu politinių lyderių komunikacinio mūšio lauku. Kodėl politikai ten persikraustė? Todėl, kad pastarųjų metų tyrimai patvirtina, kad socialiniuose tinkluose, kitaip nei partijų svetainėse, politikai rinkėjams atrodo patikimesni, autentiškesni, o ir patys piliečiai internetinėse platformose jaučiasi labiau įsitraukę į politiką (Engesser et al., 2017; Enli, Rosenberg, 2018).
Transformacijas patiriančioje politinėje komunikacijoje keičiasi visi: ir politikai, ir visuomenė, ir žiniasklaida, ir pati politinio lyderio kalba. Vien persikraustymas į socialinius tinklus politiniams aktoriams tarsi garantuoja naujosios politikos atstovų statusą, taip pat sėkmingi politiniai lyderiai technologijų amžiuje vertinami ir pagal asmeninį gebėjimą pasirinkti tinkamą komunikacijos platformą. Štai Donaldas Trumpas, žinomiausias pasaulyje mikroblogo „Twitter“ vartotojas, kurio žinučių laukia jo sekėjai ir aktyviai dalyvauja politinių sprendimų priėmime.
D.Trumpas, kalbėdamas viešai nurodo, kad jo paskyra „Twitteryje“ yra pats veiksmingiausias būdas susisiekti su šalimi be filtro tradicinės žiniasklaidos, kurią jis laiko nepatikima. Kognityviojo mokslo atstovas, lingvistas George'as Lakoffas ištyrė Trumpo žinutes ir padarė išvadą: „Trumpas naudoja socialinių tinklų žiniasklaidą kaip ginklą naujienų ciklo kontrolei. Tai veikia kaip žavesys“. Lakoffas Trumpą vadina „žiniasklaidos meistru”, žinančiu, kaip įrėminti polemikas, diskusijas, keisti kryptį, ir testuoti publikos reakciją, leidžiant bandomuosius balionus (angl. trial balloon). Mokslininkas teigia, kad Trumpas tai daro sąmoningai.
Televizijos vaidmuo politinių lyderių reprezentacijose vis dar galingas. 81 metų Silvio Berlusconi 2018 metais Italijoje sėkmingai savo partiją atvedė į rinkimus per vizualines telekomunikacijas, apie tai rašo lingvistas ir politinės retorikos tyrinėtojas Jonathanas Charteris – Blackas knygoje, analizuojančioje šiuolaikinį politinį diskursą (angl. „Analysing Political Speeches: Rhetoric, Discourse and Metaphor, Second Edition, 2018).
Politinis lyderis šiandien pats yra laikomas žiniasklaidos darbo virtuvės ekspertu, kuris gerai išmano naujienų gamybą, supranta, kas nutraukia kasdienę rutiną ir patinka plačiajai auditorijai.
Naujos politinės kalbos eroje dar neišnaudotos radijo galimybės. Manyčiau, kad tai ateities projektas skaitmeniniuose įrenginiuose, kalbėti elektorato „ausims“. Ne visi politikai balus gali užsidirbti savo fizinės išvaizdos galia, kalbėdami „akims“. Radijas kaip ir televizijos medija pasižymi intymumu, o personalizuotoje politikoje, tas artimas, draugiškas ryšys tarp politiko ir rinkėjo yra labai vertinamas.
„Politika neegzistuoja už visuomenės ribų, ji yra veikiama technologinių pokyčių, erdvėje, kurioje žmonės veikia vienas kitą, sąveikauja“ (Charteris – Black, 2018).
Socialiniai tinklai kaip populizmo platforma
Grįžkime prie komunikacinės politikų raiškos į internetą, socialinius tinklus, nes būtent šios, naujosios informavimo platformos, laikomos pagrindiniais tramplinais į populizmą, naujosios politinės kalbos buveinėmis. Kaip minėjome, politinis lyderis juose tiesiogiai, apeidamas tradicinės žiniasklaidos vartininkus (angl. gatekeepers), bei laikydamasis jos logikos, informuoja savo rinkėją, gerina savo viešuosius ryšius. Politinis lyderis šiandien pats yra laikomas žiniasklaidos darbo virtuvės ekspertu, kuris gerai išmano naujienų gamybą, supranta, kas nutraukia kasdienę rutiną ir patinka plačiajai auditorijai.
Tokiu būdu, politiniai lyderiai, kaip ir žiniasklaidos naujienų dramaturgai, „Facebooke“ kuria emocingus pranešimus, į paviršių iškeldami konfliktus, skandalus, tai užtikrina dalijimąsi, eskalavimą tiek tinklų burbuluose, tiek tradicinės žiniasklaidos formatuose. Komunikacinio triukšmo, su vyraujančia pakelto tono retorika, viešojoje erdvėje daugėja.
Politinį populizmą analizuojantis Gianpietro Mazzoleni rašo (2014), kad „žiniasklaidos populizmas reikšmingai koreliuoja su politiniu populizmu ir yra jo variklis“. Mokslininkai patys nustebę, kelia klausimus, kaip čia atsitiko, kad į žiniasklaidos poveikį politinių aktorių populistiniuose spektakliuose, kur žiniasklaida vaidina svarbų antrojo veikėjo vaidmenį, iki šiol buvo kreiptas menkas dėmesys.
Tarp naujų žiniasklaidos priemonių „Facebookas“ ir „Twitteris“ atlieka pagrindinį vaidmenį hibridizuojant ir keičiant politinės informacijos ciklą, nes pokalbiai, vykstantys atitinkamai tiek tinklų svetainės, tiek mikroblogo platformose, dažnai daro įtaką tradicinės žiniasklaidos turiniui ir darbotvarkei. Tokiu būdu, pastebi mokslininkai, senoji/ tradicinė žiniasklaida tiesiog priversta analizuoti ir skelbti politinių aktorių pranešimus. Pranešimus, kurie pasižymi populistiniu stiliumi, tai reiškia – perdėtu emocionalumu, dramatizavimu, pabrėžtinu neformalumu, supaprastinta kalba, „verbaliniu radikalizmu“ ar netikromis naujienomis.
Neseniai Lietuvoje, Žurnalistikos centre, pranešimą skaitęs Europos žurnalistų federacijos prezidentas Mogensas Blicheris Bjerregårdas atkreipė dėmesį, kad netikros naujienos, neapykantos kalba kenksminga tiek visuomenei, tiek patiems žurnalistams. Diskusijoje aptariant populiarųjį klausimą Lietuvoje dėl žiniasklaidos laisvės ir valdžios pastangų ją riboti, Bjerregårdo dėmesys buvo nukreiptas į žurnalistų savireguliacijos praktikos taikymą ir aukštų profesionalumo standartų būtinybę. Visų pirma, tai reiškia iššūkius dėl profesinės etikos, faktų tikrinimo.
Populizmas kaip politinės komunikacijos stilius, išraiška
Kai politika tampa vis labiau „stilizuota“, o performatyvūs politikos elementai tampa vis ryškesni (Moffitt, Tormey, 2014), mokslininkai permąsto populizmą ir pradeda jį aiškinti kaip komunikacijos stilių. Politinės komunikacijos tyrėjai dabar dėmesį perkelia nuo to, kas yra populizmo ideologija į tai, kaip ji komunikuojama. Socialinių tinklų žiniasklaidoje politinių veikėjų fragmentacija populizmo požiūriu, aiškinama šiomis priežastimis:
1) norima sumažinti ideologijos sudėtingumą supaprastinant savo pranešimus; 2) siekiant sumenkinti populistinę ideologiją, kad būtų galima lengviau įterpti savo pranešimus į „asmeninių veiksmų rėmus“; 3) lengvai skleisti populistinės ideologijos fragmentus tarp panašiai mąstančių žmonių (Bracciale, Martella, 2017).
Populistinėje komunikacijoje, pasireiškiančioje diskurso metu, egzistuoja svarbūs trys pagrindiniai elementai: 1) nuoroda į „žmones”, 2) kova su „korumpuotu” elitu ir su galimu išplėtimu iki 3) išorinės grupės (angl. out-group) identifikavimo (de Vreese et al., 2018) ar „pavojingų kitų“ išstūmimo iš „žmonių“ grupės (Bracciale, Martella, 2017). Tyrėjų teigimu, žmonės gali įgauti skirtingas reikšmes; šis diskursyvus neaiškumas leidžia populistams po viena etikete sujungti įvairias auditorijas.
Kreipdamiesi į žmones, populistai „bando suburti subjektą, vadinamą „žmonėmis“: Jie gamina tai, ką jie teigia atstovaujantys. Roberta Bracciale ir Antonio Martella atkreipė dėmesį, kad politinėje komunikacijoje vienodai svarbus tiek turinys (kas sakoma), tiek forma (kaip sakoma), ir kad šie du aspektai linkę sąveikauti tarpusavyje ir daryti įvykiams įtaką iki tokio taško, kai dažnai stilius sukuria turinį, o turinys sukuria stilių. Unikaliame komunikacinių spektaklių rinkinyje naudojami tiek verbaliniai, tiek neverbaliniai elementai.
Remiantis šiais svarstymais nurodoma, kad politinės komunikacijos stilius yra būdas, naudojamas politinių veikėjų savo politiniams pasirodymams rengti, gerai suvokiant du komunikacijos stiliuje slypinčius aspektus (formą ir turinį). Formos dimensijoje įveiklinamas scenos meistriškumas (populiarinimo procesai, kuriuos nustato personalizacija, intimizacija, įžymybių politika) ir registras (komunikacinis tonas), turinio dimensijoje yra tema ir funkcija. (Bracciale, Martella, 2017, p. 1313).
Nustatyti pagrindiniai populistinio komunikacinio stiliaus išraiškos požymiai, retorikos ypatybės: negatyvizmas, krizės retorika, emocionalus tonas, absoliutizmas, patriotizmas, šnekamasis, intimizacijos stiliai (Ernst et al., 2019), taip pat instrumentinis aktualizavimas (geriausių pasirinkimų /klaidų/ „vyšnių raškymas“, siekiant paremti savo poziciją aktualijomis), taip pat istorijų pasakojimas (angl. storytelling), kalambūrai, tuščia retorika, klišės, dažnas „populiariosios išminties“ išraiškos naudojimas, tabu laužymas (pirmajam padaryti ar pasakyti ką nors, kas paprastai laikoma politiškai neteisinga ar net nemandagu, norint atskirti save nuo elito), vulgarizmas (Bracciale, Martella, 2017). Populistinių pranešimų konceptualizacijoje nustatytos trys pagrindinės dimensijos: 1) elito pasmerkimas; 2) „žmonių“ garbinimas; 3) suvereniteto atkūrimas, kai reikalaujama liaudies suvereniteto, „žmonės“ yra galutinis suverenumas (Ernst et al., 2019).
Nuoroda į „žmones“ yra pagrindinis populizmo elementas. Iš esmės, populizmas yra politinės retorikos rūšis, nuteikianti gerus „žmones“ prieš piktybišką, parazitinį elitą, siekiantį pakenkti teisėtam liaudies suverenitetui (Oliver, Rahn, 2016). Aktualiais išlieka Jano Jagerso ir Stefaano. Walgrave‘s 2007 metais pateikti svarstymai, kad, visų pirma, populizmas yra „komunikacinis stilius“, kurį sudaro du aspektai – „tirštasis“ (angl. thick) ir „plonasis“ (angl. thin): „Plonojoje konceptualizacijoje atsikratoma visų šmeižikiškų ir autoritarinių konotacijų [...]. Tai normalus politinis stilius, kurio visais laikais laikėsi visi politikai. Populizmas tampa „tirštuoju“, kai politiniai veikėjai kalba apie žmones ir derina tai su aiškiu antikonstituciniu tonu ir išskiria tam tikras gyventojų kategorijas “(Mazzoleni, 2014, p. 46). G. Mazzoleni apibendrina, kad populizmo elementų galime rasti visur ir visuomet, kai kalba politikai.
Nuoroda į „žmones“ yra pagrindinis populizmo elementas.
Internetas kaip elektroninės demokratijos projektas
Svarbu pasakyti ir tai, kad kalbos supaprastinimas kyla iš interneto, kaip demokratijos projekto idėjos, kuriame eliminuojami statusai, elitinė kalba, visiems suteikiama teisė diskutuoti, kartu svarstyti viešuosius reikalus ir ieškoti tiesos. Stepheno Colemano ir Jay G.Blumlerio suformuluotoje teorijoje apie internetą kaip elektroninės demokratijos projektą, rašoma, kad jame laisvai gali reikštis internetinė pilietinė bendruomenė, ir kuriame atkuriama virtualioji, senovės Graikijos agora.
Kaip reiškiasi modernios agoros viešieji kalbėtojai? Savarankiškoje masinėje komunikacijoje, siekdami įtikinti ir išlaikyti savo auditorijas, politiniai lyderiai labiau nei kada nors anksčiau manipuliatyviai taikosi prie to, kas įdomu paprastam žmogui, kas jam patrauklu, svarbu ir pasiekiama. Orientacijos į rinką ir į auditoriją nukreiptos kultūros aplinkoje, politikai priversti kalbėti populiaresniu stiliumi. Viešame konsensuso kūrime politiniams lyderiams keliami reikalavimai reiškia pagrindinį gebėjimą savo kalba ir „tiesa“ įkvėpti kitus. Svarbiausia įtikinimo sąlyga – pasitikėjimas. J.Charteriso – Blacko teigimu, šiandien lyderystės savybės yra iškalba, minties vikrumas, greitumas, gebėjimas pristatyti idėjas. Autentiškumas ir spontaniškumas gali būti vystomi per socialinių tinklų žiniasklaidos platformas.
Retorikos tyrinėtojai pastebi, kad sėkmingi pasirodymai vyksta „realiuoju laiku“, kai kalbėtojas demonstruoja autentišką sąveikos su auditorija būdą, „išeina iš scenarijų“. Mes, Lietuvoje, apie tokį kalbėtoją sakome: gyvas, natūralus, empatiškas.
D.Trumpo sėkmingos retorikos priežastys
Populizmas, pripažįstama, šiandien yra globalus reiškinys. Pastarieji rinkimai 2016/2017/2018 metais Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Indijoje, Italijoje, Austrijoje ir Norvegijoje tai liudija.
Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje didelė pasaulio dalis išgyveno ilgiausią amžiaus ekonominę recesiją ir krizę, tarptautinius migrantų srautus ir didėjančią uždarbio nelygybę. Populizmo priežastys yra kompleksinės, tačiau du aiškinimai iš jų, yra labiausiai paplitę: ekonominis nesaugumas ir kultūrinis atsilikimas (de Vreese, Esser, 2018, p.2).
Akademiniuose šaltiniuose 2016 metai pavadinti populizmo metais, o Donaldas Trumpas laikomas jų apoteoze. D.Trumpas pasinaudojo puikia galimybe pareikšti stiprią populistinę paraišką prezidentavimui, įvertinęs didelį priešiškumą partijoje, politinio elito atstovavimo atotrūkį nuo rinkėjų.
Jis iš „tipinių politikų“ išsiskyrė retorikos paprastumu, „žmonių“ kalba, kuri, įprastai, yra populistinių kandidatų palydovas. Tokiems politiniams veikėjams taip pat būdingas tiesioginis, išskirtinis, emocinis ir dažnai netaktiškas stilius. Kalbėtojo mandagaus elgesio normų nepaisymas, literatūroje vaizdžiai apibūdintas „kaip „girto svečio“ pasirodymai, sutrikdant pietų metą. Populisto etiketo stoka prisideda prie to, kaip sekėjai suvokia jo autentiškumą, išskirdami populistą iš įprastinių, „tipiškų politikų" lauko“ (Oliver, Rahn, 2016, p. 189).
J.Eric Oliveris ir Wendy M.Rahnas, išanalizavę 2016 metų JAV prezidento rinkimų ciklą ir kandidatų kalbas, priėjo išvados, kad „Trumpas įgijo pranašumą naudodamas retoriką, pasižyminčią savo paprastumu, antielitizmu ir aukšto lygmens kolektyvizmo kalba. Trumpo rėmėjai atsiliepia į šiuos sentimentus, demonstruodami unikalų antiekspertizės, antielitizmo ir pronacionalizmo derinį“.
Tyrėjai taip pt apibendrino, kad populizmą „pagimdo” atotrūkis nuo rinkėjų. Taip pat, pastebėta, kad populizmas atsiranda iš politinio šaltinio, kai esamos politinės partijos neatsiliepia į didelės dalies rinkėjų norus.
Trumpas pasiekė aukštų rezultatų kalbėjimu apie politinį elitą kaltinamąja kalba, pasitelkiant tiek užsienio grėsmes, tiek naudodamasis kolektyvinėmis „mūsų" ir „jie" sąvokomis, bei savo kalbos paprastumu ir pasikartojimais.
JAV atliktoje respondentų apklausoje išskirti trys aspektai gali būti laikytini ir globalaus politinio populizmo priežastimis: a) antielitizmo aspektas, kuris fiksuoja marginalizacijos jausmus, susijusius su turtu ir politine valdžia, t.y., žmonės priešiškai nusiteikę prieš elitą, kurio rankose visi valdžios svertai, b) nepasitikėjimo žiniomis/ekspertize aspektas, kuris rodo bendrą skepticizmą mokslo ir ekspertų nuomonės atžvilgiu.
Čia galimi tokie teiginiai: „Geriau pasitikėčiau paprastų žmonių išmintimi nei ekspertų ir intelektualų nuomonėmis“ ir pan., c) tautinės priklausomybės/nacionalinės tapatybės aspektas. JAV atveju, dėmesys buvo nukreiptas į pasąmoninį kolektyvizmą - „amerikietišką“ identitetą/ tapatybę. Vienas klausimų respondentams: „Aš manau, kad esu panašus į eilinius amerikiečius“ ir pan.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors ir tvirtindama, kad atstovauja „žmonėms", populistinė retorika nėra vienodai palaikoma visuomenėje. Atrodo, kad tam tikri žmonių tipai yra labiau linkę į populizmą nei kiti. Apibendrinant, Trumpas pasiekė aukštų rezultatų kalbėjimu apie politinį elitą kaltinamąja kalba, pasitelkiant tiek užsienio grėsmes, tiek naudodamasis kolektyvinėmis „mūsų" ir „jie" sąvokomis, bei savo kalbos paprastumu ir pasikartojimais (Oliver, Rahn, 2016, p. 193).
Kandidatų populistinė retorika 2019 m. Lietuvos rinkimų cikle
Lietuvoje šiandien turbūt nerastume nė vienos tiek partijos, tiek visuomeninio rinkimų komiteto, tiek ir pretendentų į valstybės vadovo postą, kurie savo vaizdinėje, rašytinėje ar sakytinėje komunikacijoje nenaudotų esminio populizmo bruožo – apeliacijos ir nuorodos į „žmones“.
Piliečių reikalavimai atsikartoja ir politinių lyderių populistinėje retorikoje. Meistriškai šį naratyvą naudoja prezidento posto siekiantis Naglis Puteikis.
Turint omeny rinkimų komitetų į savivaldybes komunikaciją bendrąja prasme, kaip paradoksas skamba visuomenininkų ir buvusių partijos narių šūkiai, kad „mes ne politikai“, „einame ne į valdžią“, o atstovauti žmonėms. Lietuvoje gyventojai mano kitaip, ir jie jau seniai sukūrė metaforą – „politika tai lovys“.
Ar tai toli nuo politikos apibrėžimo? Pamąstykim. Nuo Haroldo Lasswello (1958) knygos (angl. Politics: Who Gets What, When, How) pavadinimo ilgam išpopuliarėjo trumpasis politikos apibrėžimas - kas ką gauna, kada ir kaip. Šie, išteklių skirstymo, finansų dalybų, o kartu su jais ir teisingumo klausimai, kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, visada buvo ir yra aktualūs, prisiminkime gydytojų rezidentų protesto eitynes, mokytojų streikus, paskutinio biudžeto svarstymą parlamente ir kt.
Piliečių reikalavimai atsikartoja ir politinių lyderių populistinėje retorikoje. Meistriškai šį naratyvą naudoja prezidento posto siekiantis Naglis Puteikis. Be nuorodų į „žmones“, parlamentaro retorikoje aiškiai išsiskiria ir antielitizmo elementas, elitas N.Puteikio pasisakymuose nuolat kaltinamas, apibūdinamas kaip grėsmė ar našta atsakinga už negatyvius pokyčius ir įvykius.
2019 m. sausio 10 d. Vytauto Didžiojo universitete, vykusiuose LR prezidento rinkimų debatuose, Seimo narys dėl pinigų, skirtų mokytojams ir mokiniams, savo kalboje siūlė tokią išeitį: „reikia lipti per langą į ministeriją, prisibrauti prie to kompiuterio, kuriame tie skaičiukai yra ir „išimti“ pinigus“ (...).
Vertinant N.Puteikio komunikaciją stiliaus/formos prasme, galėtume ją pavadinti kaip krizės retorika, kai populistiniai veikėjai padidina, išpučia kritišką padėtį.
Kita ištrauka iš N.Puteikio pasirodymo debatuose (...) nors dabar Lietuvoje nėra krizės, reikia padaryti tą patį: „nuimti“ milijardą premjerui, Vyriausybei ir valdančiajai daugumai, kurios aš esu narys, „nuimti“ milijardą ar du iš viešų pirkimų, vis tiek ten viską pavogs, ir perduoti žmonėms algoms išdalinti, kad pasiektų kaimynų lygį“ (...). Atsižvelgiant į komunikacinę praktiką viešojoje erdvėje ir debatuose, galėtume teigti, kad N.Puteikio retorikai būdingas antielitinis populizmas. Jį lydi emocionali išraiška, drąsus, tiesioginis kalbėtojo žvilgsnis su auditorija.
Būti arčiau žmonių, su tokia intencija 2018 m. rugsėjo 17 dieną savo viešą kalbą pradėjo buvęs ilgametis banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda, dabartinėse visuomenės nuomonės apklausose lyderiaujantis kandidatas į valstybės vadovo postą. Netikėta buvo tai, kad prakalbęs istorijų pasakojimo (angl. storytelling) stiliumu, G.Nausėda buvo neatpažįstamas nuo to ekspertinio komentavimo, kuris Lietuvos visuomenei buvo įprastas.
Kaip kandidato į prezidentus kalboje G.Nausėda išaukštino paprastus žmones, „tyliąją Lietuvą“, „kuri aria žemę, kepa duoną, auklėja vaikus ir gelbėja žmones nuo ligų (...). Ypatingas dėmesys kalboje buvo skirtas į devintą dešimtį įkopusiai varpininkei Kotrynai, kurią kalbėtojas idealizavo, pabrėždamas jos, kaip ir tos „tyliosios Lietuvos“ dorybes: (....) „sudiržusiomis rankomis, tačiau šviesiomis, gilią sielą liudijančiomis akimis, Kotryna nepavargdama meldžiasi už mus, kad būtų mažiau piktadarysčių ir kad pagaliau nustotume kariauti vienas prieš kitą“ (...).
Netikėta buvo tai, kad prakalbęs istorijų pasakojimo (angl. storytelling) stiliumu, G.Nausėda buvo neatpažįstamas nuo to ekspertinio komentavimo, kuris Lietuvos visuomenei buvo įprastas.
Tokioje populistinėje komunikacijoje ideologijos žinutė yra „žmonės yra dorybingi“, kai žmonėms yra suteikiamos moralės, charizmos, patikimumo, išminties, ir kitos panašios savybės. Aukštinami paprasti žmonės yra atskiriami nuo piktavališkumo, nusikalstamumo, tingumo, kvailumo, antidemokratijos ir viso kito (Ernst et al., 2019).
Analizuoto G.Nausėdos politinio pranešimo dramaturgijoje demonstruojamas artumas „žmonėms“, tačiau išvengiama absoliutizmo, visuomenės kalbėtojas nedalija į „baltą“ ir „juodą“. Mokslininkai sutaria, kad nuoroda į „žmones“ yra pirmoji, svarbiausia populizmą apibrėžianti savybė.
Tačiau šis minimalus apibrėžiantis elementas vadinamas tuščiu populizmu (de Vreese, Esser et al., 2018, p.5). Stebint dabartinę G.Nausėdos komunikaciją viešojoje erdvėje, pastebimi pokyčiai – lyrizmas keičiamas ekspresyvesne išraiška, pasirodo emocingų verbalinių protrūkių, komunikacinis stilius keičiamas į neformalesnį, tačiau eksperto įvaizdis ir retorika vis dar dominuoja.
Būtent stiprūs žodžiai, kategoriškos įžvalgos, kartais, galėtume pasakyti – mandagumo trūkumas arba, priešingai, neapsimetinėjimas, yra A.Maldeikienės kaip kalbėtojos autentiškumas.
Jau iš prezidento lenktynių pasitraukusiai parlamentarei Aušrai Maldeikienei kaip viešam asmeniui būdingas antiekspertinis populizmas. Tai reiškia skepticizmą, kritiką viešųjų visuomenės nuomonės formuotojų (ypač žurnalistų) atžvilgiu. Seimo narė savo pasisakymuose visuomenę padalija į protingus ir kvailius. Tabu laužymo praktika pastebima ir Seimo narės asmeniniame internetiniame dienoraštyje bei ,Facebooke“. 2019 m. vasario 3 d. dienos savo „Facebook“ paskyros įraše, parlamentarė atsakė savo sekėjams:„(..) aš pasirinkau dirbti savo tautai ir valstybei, taigi pasirinkau kvailiams sakyti, kad jie kvailiai, ir pasirinkau nepataikauti tamsuomenei (...).
Žodis „idiotas“, dėl kurio politikė buvo svarstyta etikos sargų Seime, nebevartojamas. Tačiau būtent stiprūs žodžiai, kategoriškos įžvalgos, kartais, galėtume pasakyti – mandagumo trūkumas arba, priešingai, neapsimetinėjimas, yra A.Maldeikienės kaip kalbėtojos autentiškumas. Sekėjai „Facebooke“ Seimo narę giria už jos išmintį, drąsą kritikuoti nuomonės formuotojų elitą ir demonstruoti savo aiškų požiūrį į daugelį gyventojams rūpimų klausimų.
Atkreiptinas dėmesys, kad kaip privatus asmuo „Facebooke“, A.Maldeikienė turi 59 532 sekėjų. Tarp dabartinės kadencijos Seimo narių daugiau sekėjų šiame socialiniame tinkle turi tik Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, šiuo rodikliu esantis pirmoje vietoje – 67 150 sekėjų. Trečioje vietoje – Seimo narė Ingrida Šimonytė (35 027 sekėjų). Duomenys fiksuoti 2019 m. vasario 4 d.
Dėmesį į parlamentarės Ingridos Šimonytės autentišką komunikacijos stilių atkreipė politologai, jai pradėjus vidinius konservatorių rinkimus dėl partijos kandidato į prezidento postą. To meto internetinėje žiniasklaidoje politikos ekspertų Seimo narei I.Šimonytei skirti epitetai skambėjo taip: „Jai nesivelka skandalų šleifas“, „jos kalba nesurepetuota, nuoširdi“, „originalios asmenybės įvaizdis“ , „natūrali, organiška“ ir pan.
Diskurso analizę apie I.Šimonytės retoriką, kaip autentišką sąveikos būdą su rinkėjais asmeninėje „Facebook“ paskyroje, straipsnio autorė yra paskelbusi moksliniame žurnale „Politologija“ (2018 m., 3 numeris). Tyrimas buvo atliktas nerinkiminiu laikotarpiu.
I.Šimonytės populistinė retorika išreiškiama šnekamąja kalba, „populiariosios išminties“ perlais.
Kokie pokyčiai Seimo narės retorikoje jai pradėjus debatus dėl prezidento posto? Vertinant populistinės retorikos požiūriu, dramatizmas I.Šimonytei nėra labai būdingas, tačiau tą pasirodymo spektaklį sukuria pačios kandidatės spontaniškumas „realiuoju laiku“ atsakyti į klausimus, kurti autentiškas citatas, humoras.
I.Šimonytės populistinė retorika išreiškiama šnekamąja kalba, „populiariosios išminties“ perlais. Pastebėčiau, kad dabartiniuose oficialiuose rinkimų debatuose kandidatei kenkia pernelyg stropūs atsakymai į moderatorių klausimus, „solidaus, rimto“ pretendento įvaizdis I.Šimonytei, manyčiau, netinka, nes sutapatina su „tipiniais“ praeities politikais. Rašytinėje komunikacijoje „Facebooke“ I.Šimonytė transliuoja tą patį gyvumą, šmaikštumą ir neformalumą, pavyzdžiui, šis įrašas :
„A, dar litanija į šv.VRK: politinė reklama, sukurta galvoje kandidato ir skleidžiama nemokamai“ (2019 m. sausio 23 d. įrašas).
Premjeras Saulius Skvernelis, vėliausiai prisijungė prie pretendentų į prezidento postą. Ministro Pirmininko paraiška tapti prezidentu, dabartinėje viešoje komunikacijoje įkūnijama kalbėtojo energija ir drąsa. Tačiau ir tabu, kaip priimtinų tradicijų politikoje, laužymu.
Šis populistinis tabu laužymas reiškia, jog pirmą kartą vienas aukščiausių Lietuvos pareigūnų pareiškia politiškai nepriimtiną praktiką galimam būsimajam prezidentui vykdyti užsienio politikos misiją.
Prisiminkime, vieną paskutinių S.Skvernelio atsakymų į kritiką, kodėl oficialiame susitikime su Izraelio premjeru, jis kalbėjo lietuvių kalba: „Oficiali kalba yra lietuvių kalba, ji turi būt vartojama ir bus vartojama per oficialius susitikimus (...) Apsispręs žmonės, kokios premjero ar prezidento rinkimuose jie nori. Ar nori anglų kalbos mokytojo, ar vokiečių kalbos mokytojo, ar kažkokio kitokio, tai yra apsisprendimo reikalas“.
Šis populistinis tabu laužymas reiškia, jog pirmą kartą vienas aukščiausių Lietuvos pareigūnų pareiškia politiškai nepriimtiną praktiką galimam būsimajam prezidentui vykdyti užsienio politikos misiją. Anksčiau, „kietą“, daug neigiamų emocijų visuomenėje sukėlusį kalbėjimą, siekiant sukelti susidomėjimą ir mobilizuoti tam tikrą auditoriją, premjeras parodė per Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos suvažiavimą.
Lyderio prisistatymo kalboje, pozicionuojant save kaip „prezidentą, kuris supranta, kas yra šeima“, visuomenė buvo padalinta į teisuolius/ grynuolius ir grupę „kitų“ žmonių, neturinčių ir neauginančių vaikų. Ši problema jau buvo aptarta autorės komentare.
Grįžkime į 2019 metų sausio 10 d., VDU vykusius pasiskelbusių kandidatų į LR prezidento postą, debatus. Ten dalyvavęs filosofas Arvydas Juozaitis, apeliuodamas į rinkėjų nacionalinius jausmus, kalbėjo apie lito grąžinimo įstatymą: „ (...) netgi dabar, kai Vokietija turi doičmarkės grąžinimo įstatymą ir ypatingos krizės atveju, jie grąžins doičmarkę, mes neturime net kalbų net pradėję apie lito grąžinimo įstatymą, ne apie lito grąžinimą, bet pasiruošę tą pagalvę lito grąžinimo įstatymo. Šitą reikia padaryti“.
Debatuose aptartas lito klausimas, „smetoninės Lietuvos mokytojų rengimo pavyzdinė sistema“, kituose viešuose pasirodymuose ir santykių su broliška Latvija atkūrimo naratyvas – visa tai, pagal su populizmu susijusių stiliaus elementų klasifikaciją, galėtume pavadinti bendru A.Juozaičio komunikacijos bruožu, reiškiančiu patriotizmą.
Patriotizmas, kaip populistinės komunikacijos stilius, atspindi populistų tendenciją ilgėtis tų laikų, kai viskas buvo daug geriau, ir akcentuoti savo šalies pranašumą.
Patriotizmas, kaip populistinės komunikacijos stilius, atspindi populistų tendenciją ilgėtis tų laikų, kai viskas buvo daug geriau, ir akcentuoti savo šalies pranašumą, panaudojant retorinius elementus, susijusius su idealizuota ir kartais utopine šalies ar tėvynės vizija (Ernst et al., 2019). Taip pat A.Juozaitis, kaip vienas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų, šiomis ideologinėmis žinutėmis apeliuoja į kolektyvinę „lietuvišką“ tapatybę. Komunikacinis tonas, kaip ir įprasta filosofui, mąslus, neskubrus, manyčiau, per lėtas moderniam „publikos“ demokratijos rinkėjui, tačiau artimas Europos projektu nusivylusiam Lietuvos elektoratui.
Europos reikalus kovoje dėl Prezidento posto bene geriausiai išmano europarlamentaras Petras Auštrevičius.
P.Auštrevičiaus retorikoje nėra ypatingų nuorodų į „žmones“, antielitizmo ar kurios nors visuomenės grupės, kaip „pavojingų kitų“, išstūmimo.
Tuose pačiuose, tekste jau kelis kartus paminėtuose debatuose VDU, P.Auštrevičius pats atsakė į klausimą, kad nėra aršus dramos kūrėjas: „Aš turbūt nepriklausyčiau tiems, kurie visiškai juodom spalvom paišytų Lietuvos ekonominę padėtį (...)“. Analizuojant P.Auštrevičiaus retoriką vėlesniuose jo pasirodymuose, nacionalinio transliuotojo LRT studijoje, galėtume pritarti, kad iš tiesų, P.Auštrevičiaus retorikoje nėra ypatingų nuorodų į „žmones“, antielitizmo ar kurios nors visuomenės grupės, kaip „pavojingų kitų“, išstūmimo.
Tačiau stebėjimo rezultatai taip pat leidžia teigti, kad reikšmingą patirtį sukaupusiam politikui P.Auštrevičiui būdinga kalbėti laikantis distancijos pozicijos, ekspertine kalba, galbūt, „kiek iš aukšto“, pavyzdžiui, sakiniai dažnai pradedami taip: „Lietuvai yra keli būdai kaip tą spręsti (...)“. Temos/ problemos identifikavime pasitelkiamas instrumentinis aktualizavimas, kai naudojami atrinkti, konkretūs įvykiai/klaidos pozicijai paremti. Kalba tampa lozungine, ji praranda spontaniškumą, nuoširdumą. Tuo pat metu rinkėją gali imponuoti P.Auštrevičiaus kaip diplomato žinios, neverbalinės išraiškos elementai – pasitikinti laikysena, etiketas.
Šiame straipsnyje pateiktas naujas žvilgsnis į populizmą iš politinės komunikacijos perspektyvos, išryškinant šio daugialypio, nevienareikšmiško fenomeno dominantes, labiau išryškinant ne populizmo ideologiją, o populizmo, kaip komunikacijos stiliaus, pakilimą, jo palaikymo, variklio priežastis. Transformacijas patiriančioje politinėje komunikacijoje populistinė retorika laikytina naująja politikų kalba, siekiant susitapatinti su piliečiais, kurie yra nusivylę sisteminiais, „tipiniais“ politikais, ir, pačia politika apskritai. Ekonominės krizės, turtinė nelygybė, neteisingas, neproporcingas uždarbis bei išrinktųjų politikų nutolimas nuo atstovaujamųjų yra populizmą palaikančios sąlygos.
Straipsnyje, remiantis pastarųjų metų politinės komunikacijos tyrėjų literatūros apžvalga, mokslininkų įžvalgomis, empiriškai reaguota į Lietuvos politikos aktualijas – pretendentų, pareiškusių norą dalyvauti LR prezidento rinkimuose, komunikacinę praktiką. Remiantis dabartiniuose tyrimuose konceptualizuotais komunikacinio stiliaus, susijusio su populizmu, elementais (Bracciale, Martella, 2017; Ernst et al., 2018), galėtume apibendrinti, kad Lietuvoje, politinių lyderių retorikai, būdingi šie populistiniai stiliaus bruožai:
Emocionalizacija, dalijimasis emocijomis ar įžvalgų atskleidimas (A.Maldeikienė, S.Skvernelis, I.Šimonytė, G.Nausėda, A.Juozaitis, N.Puteikis), negatyvizmas, kai elitui ar kitiems žmonėms priskiriant neigiamas savybes ir smerkiant situacijas ar veiksmus, duodančius neigiamą rezultatą (N.Puteikis, A.Maldeikienė), tabu laužymas, politikoje priimtinų taisyklių atmetimas, pirmiesiems politikoje pasakyti (S. Skvernelis, N.Puteikis, A.Maldeikienė), neformalumas, kai vartojama paprasta, šnekamoji kalba paprastiems piliečiams pasiekti, „populiarioji išmintis“ (I.Šimonytė, S. Skvernelis, A.Maldeikienė, N.Puteikis, A.Juozaitis), instrumentinis aktualizavimas, „vyšnių raškymo”/ geriausių pasirinktų klaidų taikymas, remiantis dabartiniais įvykiais, savo asmeninei pozicijai paremti (P.Auštrevičius, G.Nausėda, N.Puteikis, I.Šimonytė, A.Maldeikienė), patriotizmas, ilgėtis tų laikų, kai viskas buvo daug geriau, ir akcentuoti savo šalies pranašumą, idealizuoti tėvynės viziją (A.Juozaitis).
Populistinė retorika neišvengiamas, kasdienis reiškinys elektroninėje demokratijoje, kai politinis lyderis siekia padidinti savo atstovavimą, supaprastinti pranešimus, tiesiogiai ir asmeniškai paaiškinti savo veiksmus. Ar populizmas yra teigiama pokyčių jėga, ar grėsmė demokratijai, mokslininkai nesiryžta pateikti vienareikšmiško atsakymo. Populizmo, kaip komunikacinio fenomeno, aiškios ribos, tyrėjams vis dar iššūkis.
Giedrė Vaičekauskienė yra Politikos mokslų doktorantė, Viešojo kalbėjimo dėstytoja.
