Kita vertus, jau pasigirsta balsai, kad jau užteks rodyti dėmesį krašto apsaugai. Jie teigia, kad „šauktiniai“ jau sugrąžinti, pastovus JAV pajėgų dislokavimas yra faktiškai garantuotas, Lietuvos kariuomenė nuolat dalyvauja tarptautinėse karinėse pratybose, o finansavimas krašto apsaugai padidintas.
Ar per šiuos metus Lietuva tapo saugesne ir ką dar galime padaryti siekiant užtikrinti ilgalaikį mūsų šalies saugumą? Trumpalaikiai, reaktyvūs sprendimai yra būtini esant krizės epicentre. Įsiplieskus neramumams Ukrainoje, net ir keisčiausių Lietuvos politinių pakraipų veikėjai greitai prisijungė prie visuomenės sentimento ir sugebėjo priimti reikiamus įstatymus ir nutarimus.
Bet ilgalaikis požiūris į nacionalinį saugumą reikalauja ilgalaikių sprendimų. Tarptautiniai stebėtojai ir patys lietuviai, dalyvaujantys suteikiant pagalbą Ukrainos kariams, paliudys, kad padėtis Ukrainoje nė kiek nepagerėjo. V.Putinas ir toliau tęsia savo karą prieš suverenę valstybę. Mums, kaip ir ukrainiečiams, ši kova yra egzistencinė ir to kitos NATO valstybės niekada iki galo nesuvoks.
Šių metų birželį PEW tyrimų centro apklausos rezultatai parodė kiek netikėtą, bet tuo pačiu realistišką NATO šalių visuomenės požiūrį į potencialų karinį konfliktą. Uždavus klausimą „jei Rusija įsitrauktų į karinį konfliktą su viena iš kaimyninių NATO valstybių, ar pritartumėte, kad jūsų šalis panaudotų karinę jėgą siekiant apginti NATO narę?”, dauguma Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos respondentų teigė, kad jų šalys neturėtų naudoti karinės jėgos.
Tai atvirai prieštarauja mūsų bendram supratimui apie NATO 5-ąjį straipsnį, kuris sako, kad puolimas prieš vieną NATO narę yra tolygus puolimui prieš visus.
NATO šalių nenoras ginti sąjungininkų yra ne tik Rusijos informacinio karo ar jos korporacijų ekonominių interesų Europoje rezultatas.
Nenoras ginti sąjungininkų yra ne tik Rusijos informacinio karo ar jos korporacijų ekonominių interesų Europoje rezultatas. Stagnuojanti Eurozonos ekonomika, didžiulė jaunimo bedarbystė, greitai nykstanti „vidurinioji klasė“bei didėjanti nelygybė, imigracija iš kitų kontinentų, skolų paralyžiuotas viešasis sektorius, sunkiai bepajėgiantis stimuliuoti ekonomiką, bei neužtikrintumas dėl euro išlikimo ir Graikijos pasitraukimo, yra milžiniškos problemos visai Europos Sąjungai.
Laikui bėgant greičiausiai būtent šie vidiniai iššūkiai lems, kad į valdžią Europos šalyse ateis politikai, kurie bus nacionalistiškai nusiteikę ir mažiau linkę veltis į tarptautines karines kampanijas. Tokia nacionalistinė atmosfera taip pat atvers duris Rusijai ir kitoms šalims, kurios sieks įtakoti vidinį politinį diskursą ir turės galimybę „nusipirkti“ sau palankius politinius, ekonominius ar net karinius sprendimus.
Nėra abejonių, kad Lietuva turi gilinti dalyvavimą NATO veikloje ir stiprinti dvišalį bendradarbiavimą su JAV, Lenkija ir kitomis svarbiausiomis mūsų sąjungininkėmis. Tačiau niekas negali garantuoti, kad po dvidešimties metų NATO sugebės užtikrinti Lietuvos saugumą. Nacionalinis saugumas ir Lietuvos išlikimas yra mūsų pačių reikalas. Vienas iš svarbiausių valstybinių prioritetų turėtų būti Lietuvos kariuomenės stiprinimas. Kaip tai padaryti?
Niekas negali garantuoti, kad po dvidešimties metų NATO sugebės užtikrinti Lietuvos saugumą. Nacionalinis saugumas ir Lietuvos išlikimas yra mūsų pačių reikalas.
Pirmiausia, įstatymų leidėjai Seime turi užtikrinti pastovų ir pakankamą krašto apsaugos finansavimą. Vakar paskelbtoje NATO publikacijoje Lietuva rikiuojasi pirmoje vietoje pagal planuotą gynybos išlaidų augimą šiais metais (29,8 proc.), bet tai sunkiai atsveria esamą žemą krašto apsaugos finansavimo lygį, kuris 2015-ais metais išliks vos 1,1 proc. BVP.
Du procentai nuo Lietuvos BVP yra minimali suma, kuri turėtų būti skiriama šalies gynybai. Kalba eina ne tik apie karinės technikos ir ginkluotės pirkimus, bet ir apie bendrą karinės infrastruktūros atnaujinimą, aukščiausio lygio specialistų pritraukimą ir išlaikymą tarnyboje, karo akademijos studijų lygio pakėlimą ir daugelį kitų prioritetinių sričių.
Lygiai taip pat svarbu yra garantuoti, kad atėjus naujoms ekonominėms krizėms (o jų tikrai bus), nacionalinis saugumas išliktų prioritetas finansų paskirstymo procese.
Antra, norėtųsi, kad Krašto apsaugos ministerijos politinė valdžia siūlytų, o Seimas priimtų tokius įstatymus, kurie stiprintų Lietuvos kariuomenę ir darytų ją patrauklia jaunimui tiek dėl patriotinių, tiek dėl karjeros paskatų.
Neseniai Seimo priimta įstatymo pataisa leidžianti prailginti tarnybos laiką į atsargą beišeinantiems vyresnio rango kariams ir karininkams yra būtent toks atvejis, kai politikai stumia abejotinos naudos projektą. Lietuvos kariuomenėje niekada netrūko aukštesnio rango karininkų, todėl tarnybos laiko pratęsimas tiesiogiai blokuoja karjeros potencialą jauniems kariams ir karininkams. Tarnyba tampa nepatraukli karjeros atžvilgiu, o kariuomenė kaip organizacija praranda dinamiškumą.
Lietuvos kariuomenėje niekada netrūko aukštesnio rango karininkų, todėl tarnybos laiko pratęsimas tiesiogiai blokuoja karjeros potencialą jauniems kariams ir karininkams.
Trečia, laikui bėgant Lietuvos kariuomenė turėtų tapti neatsiejama mūsų šalies pilietinės visuomenės dalimi.
Augant naujajai kartai, pagarba kariui ir karinei tarnybai turėtų stiprėti proporcingai kartu su šaukimo proceso tobulinimu. Privalomoji karinė tarnyba – tai ne krizių valdymo instrumentas, o ilgalaikė investicija į Lietuvos saugumą, todėl šauktiniai turėtų sugrįžti visam laikui.
Visuotinio šaukimo nauda yra akivaizdi siekiant padidinti kariuomenės rezervą, bet tiek pat svarbus yra šauktinių vaidmuo sutelkiant Lietuvos pilietinę visuomenę. Ne mažiau svarbu yra įtraukti karinį apmokymą (pradedant teorija ir karo istorija ir baigiant vasaros stovyklomis) į Lietuvos vidurinių mokyklų tvarkaraščius.
Galiausiai, Lietuvos kariuomenė kaip „lyderių kalvė“ galėtų vaidinti svaresnį vaidmenį visuomenėje priimdama iššūkį ugdyti lyderius Lietuvos visuomenei ir politinei arenai.
Norėtųsi matyti aktyvesnį buvusių karių ir karininkų įsitraukimą kuriant Lietuvos ateitį. Lietuvos kariuomenė, vykdydama transformacinius procesus ir adaptuodamasi prie naujos saugumo paradigmos regione, jau tapo atvira, nuolat besimokančia, dinamiška organizacija. Vieša paslaptis, kad Lietuvos kariai yra vieni geriausiai vertinamų tarp NATO valstybių.
Ši patirtis kartu su strateginiu mąstymu, vadovavimo įgūdžiais, saugumo ir geopolitinės aplinkos supratimu galėtų būti panaudojami efektyviau Lietuvos politiniame gyvenime.
Mažoms valstybėms visada bus sudėtinga įtakoti globalius procesus, tačiau sprendimai sustiprinti ilgalaikį Lietuvos saugumą yra mūsų rankose. Mes turėtume įgalinti Lietuvos kariuomenę užtikrinant solidų finansavimą, didinant karinės karjeros patrauklumą, įtraukiant kariuomenę į visuomenės formavimo procesus ir pakviečiant buvusius ir esamus karius bei karininkus aktyviau dalyvauti šalies ateities kūrime.
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
