Šiame straipsnyje apie tai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų buvimas pasaulio policininku priklauso nuo JAV galios ir tarptautinės paramos tokiai pozicijai, o ne D.Trumpo retorikos.
Pasaulio ar globalaus policininko koncepcija atsirado XIX a. po sąjungininkų pergalės prieš Napoleoną. Galingiausia to meto valstybė – Britų imperija ėmė nustatinėti taisykles, prekyboje, laivyboje ir tarptautiniuose santykiuose. Britanija neretai ėmėsi intervencionizmo ir veiksmų užtikrinančių, kaip jai atrodė, teisingiausią t.y. jos interesus labiausiai atitinkančią tarptautinę aplinką. Buvimas globaliu policininku suteikia ne tik galimybę formuoti sau palankią aplinką, bet drauge reikalauja sąnaudų – ekonominių ir politinių. Taisyklių užtikrinimas, laivybos kelių apsauga, tarptautinės tvarkos palaikymas verčia turėti didžiulę kariuomenę ir laivyną.
Tai daug kainuoja biudžetui ir piliečiams per jų sumokamus mokesčius. Hegemoninės valstybės tampa pagrindiniais augančių galių konkurentais, kuriuos siekiama pakeisti, ar nepasitenkinimo objektais, kurie įvardinami visų problemų priežastimi. Ilgainiui sąnaudos auga, o gaunama nauda iš užimamo statuso mažėja, kol galiausiai įvyksta pasaulio tvarkos virsmas ir buvęs policininkas pakeičiamas nauju. Nepaisant to, valstybės yra linkę siekti hegemonijos – pasaulio policininko statuso. Joms yra svarbiau pačioms formuoti taisykles nei paklusti kitų taisyklėms.
Grįžtant prie Jungtinių Amerikos Valstijų, jų kaip pasaulio policininko vaidmuo nėra senas. Šiuo metu itin populiaru teigti, kad JAV po Antrojo pasaulinio karo (1945 m.) suformavo liberalią (taisyklėmis) grindžiamą pasaulio tvarką. Vis dėlto, minima tvarka nebuvo liberali ar grindžiama taisyklėmis. Šaltasis karas buvo konfliktas tarp dviejų supervalstybių be tiesioginio jų susidūrimo, tačiau ne ką mažiau žiaurus jų periferijoje esančioms valstybėms.
Berlyno ir Kubos krizės, Korėjos, Vietnamo, Afganistano karai, daugybė perversmų remtų vienos ar kitos pusės tikrai nebyloja apie suaugesnę ir labiau nuspėjamą tarptautinę aplinką, ar kažkokias aiškias taisykles. Tarptautinės politinės ir ekonominės organizacijos liberalią tvarką kūrė tik tarp JAV sąjungininkų – erdvėje, kurioje JAV neturėjo stiprių oponentų. Sukurta sistema tarnavo JAV ir jos sąjungininkėms. JAV nustatomos taisyklės ir apsauga leido saugiau ir turtingiau gyventi – Vakarų Europai, Japonijai, Pietų Korėjai ir kitoms partnerėms.
Šaltojo karo pabaiga lėmė, kad JAV tapo globaliu pasaulio policininku, nustatančiu taisykles, dalyvaujančiu intervencijose humanitariniais pagrindais, spręsdama konfliktus, saugodama pasaulinę laivybą ir prekybą, plėsdama tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą. JAV turėjo unikalias galimybes skatinti tarptautinių institucijų plėtrą globaliu lygmeniu. 2001 m. teroristiniai išpuoliai JAV parodė hegemoninį pripažinimą, nes JAV kovoje su terorizmu parėmė platus sąjungininkų, partnerių ir net beaugančių oponentų tinklas. Vis dėlto, galia ilgainiui skatina piktnaudžiavimą ja, savo nustatytų taisyklių ignoravimą, veda prie asmeninės galios pervertinimo, budrumo ir apdairumo praradimo.
Tai sukuria pasipriešinimą iš tarptautinės aplinkos ir delegitimuoja pasaulio policininką. Būtent taip nutiko su JAV sprendimu dėl invazijos į Iraką 2003 m. Sprendimo pasekmės jaučiamos beveik 16 metų, poveikį dar ilgai jaus tiek JAV, tiek pasaulio bendruomenė. JAV galimybės kontroliuoti saugumo aplinką kitų valstybių atžvilgiu yra mažėjančios. Rusija ir Kinija negali globaliai projektuoti savo galios, tačiau ją gana lengvai projektuoja joms artimuose regionuose.
Aktyvus intervencionizmas veda į nepasitikėjimo stiprėjimą, o šiuolaikiniuose konfliktuose ir į „amžinuosius karus“
Ateityje atotrūkis tarp JAV ir Kinijos pajėgumų ir toliau mažės. Tai lems, kad JAV vis dažniau reiks atsižvelgti į Kinijos interesus, o ilgainiui policininko funkcijomis teks dalintis. Galima neabejoti, kad JAV nenori atiduoti turimų policininko įgaliojimų. Tuo labiau, kad tuo nėra suinteresuotos JAV sąjungininkės. Sąjungininkėse dažnokai matomas nepasitenkinimas JAV vaidmeniu, ypač tarp marginalinių grupių, tačiau JAV nustatomos taisyklės, neabejotinai, yra patrauklesnės nei galimos alternatyvos.
Paradoksalu, kad Donaldo Trumpo retorika rodo siekį nustatinėti pasaulines taisykles, o jis teigia norintis atsisakyti šio unikalaus vaidmens. Šiuo metu, didėjančio neapibrėžtumo epochoje, JAV buvimas pasaulio policininku tampa kaip niekada patrauklus. JAV suvokia, kad pasaulio policininko vaidmuo kainuoja brangiai, tai galima matyti iš jos gynybos biudžeto, bet geriau kurti savas taisykles nei paklusti kitų taisyklėms. Arogancija, kurią demonstruoja D.Trumpas, jo propaguojamas daugiašališkumo atmetimas tarnauja JAV oponentams.
D.Trumpas gali skųstis, kad JAV turi pernelyg daug karinių bazių valstybėse „apie kurias daugelis gyventojų net nėra girdėję“. Toks karinių bazių tinklo kūrimas dar Antrojo pasaulinio karo metu buvo pradėtas ne tam, kad kitos valstybės „mokėtų“ už apsaugą, ir ne tam, kad gyventojai apie jas žinotų, bet tam, kad JAV galėtų kariauti toli nuo savo krantų, siekiant apsaugoti savo teritoriją. Karinių bazių tinklas JAV pavertė globalia karine galia, leidžia konfliktus perkelti arti priešų, juos apsupti, smogti greitai ir sėkmingai. Tokių galimybių praradimas pirmiausia neigiamai paveiktų JAV.
Kita vertus D.Trumpas yra teisus dėl JAV karių iš Sirijos išvedimo. JAV buvimas Sirijoje buvo reikalingas tol, kol bus nugalėta ISIS, tačiau po to JAV neturėjo jokios vizijos dėl Sirijos ateities. Basharo al Assado pasitraukimo pasiekti nepavyks, stabilumo Sirijoje dar reiks siekti dešimtmečius, kurdai neturi galimybių sukurti savo valstybės, o atvira parama tokiam projektui tik apsunkintų santykius su NATO nare Turkija.
Galiausiai JAV nemato prasmės finansuoti Sirijos atstatymą. Karių išvedimas nepakeis galios balanso regione, kuriame JAV išlaikys dar bent 50000 karių. Aktyvus intervencionizmas veda į nepasitikėjimo stiprėjimą, o šiuolaikiniuose konfliktuose ir į „amžinuosius karus“. Būtent dėl to, nepaisant didžiulės kritikos, buvęs JAV prezidentas Barakas Obama vengė siųsti karius į Siriją. Valstybė sėkmingu pasaulio policininku gali būti tik tuomet, kai jo įsikišimo prašo kitos valstybės ir partneriai. Tai legitimuoja jos veiksmus ir užtikrina tarptautinę paramą. Geras pasaulio policininkas veikia tik tuomet, kai yra prašomas kitų, pavyzdžiui, Kuveito išvadavimo ar karo Kosove atvejais.
Svarstymai apie alternatyvas JAV policininko vaidmeniui tarp JAV partnerių – pirmiausiai Europos Sąjungos yra prasilenkiantys su realybe. ES nėra valstybė, ji neturi vienos vizijos ir galios centro. ES neturi karinių pajėgumų pati save apginti nuo stipresnių oponentų, jau nekalbant apie galios projektavimą globalioje erdvėje. Tvyrant nestabilumui net jos periferijoje ES žvelgia į JAV, ką puikiai iliustruoja konfliktai Libijoje ar Sirijoje. ES visuomet yra orientuota tik į savo išlikimą ir vidinių problemų sprendimą, todėl globaliam veikimui tenka mažai laiko.
D.Trumpas gali kalbėti apie globalios atsakomybės ir jos teikiamų galimybių atsisakymą, tačiau pasaulio policininko vaidmuo neišnyksta apie tai paskelbus, nes tai ilgas procesas. JAV politinis ir akademinis elitas tikrai nepritars nepagrįstam JAV vaidmens mažėjimui, taip pat kaip ir artimi JAV partneriai, tuo labiau, kad Vakaruose JAV nėra kuo pakeisti, o Kinijos kontroliuojama tarptautinė sistema nėra patraukli galimybė. JAV tiesiog turi pernelyg daug galios, kad atsisakytų veikti.
JAV, kaip ir bet kurios kitos valstybės, užsienio politika yra pragmatinių interesų ir idealistinės retorikos rezultatas. Pragmatika lemia, kad geriau kurti taisykles ir formuoti tarptautinę aplinką pagal savo poreikius nei leisti tai daryti kitiems. Atsargesnis JAV veikimas, ir gerai pasverta politika tik stiprintų JAV kaip policininko vaidmenį. JAV būvimas policininku yra reikalingas Lietuvai, nes jos taisyklės tiesiog geresnės nei alternatyvos.
