Tokiomis pat dogmomis vadovaujasi viso pasaulio valstybės, todėl užsienio politikos esme tampa tikslų ir strategijos nustatymas, besiremiantis aplinkos vertinimu. Tarptautinė aplinka nustato valstybės veikimo galimybes, o kiekvienas pasirinkimas užsienio politikoje lemia potencialias galimybes.
Deja, šiandien nematome užsienio politikos koncepcijos, kuri apibrėžtų, kaip valstybės vadovai supranta pasaulį, kaip matomi partneriai, kokie iššūkiai identifikuojami, kaip su jais kovojama, ko siekiama. Nežinia, ar tai yra užsienio politiką formuojančių institucijų bendradarbiavimo ir kūrybingumo problemos, ar tarptautinės bendruomenės vertinimo ir savęs pozicionavimo sunkumai.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Lordas Palmerstonas XIX a. teigė, kad Didžioji Britanija neturi amžinų priešų nei amžinų draugų, tik amžinus interesus. Šia koncepcija turėtų vadovautis ir Lietuvos užsienio politikos formuotojai.
Europos Sąjunga yra tarsi skiautinė antklodė, mažinanti išorės grėsmes valstybėms narėms, bet šiuo metu intensyviai plėšoma. Ją suplėšius kiekvienas liksime tik su skiaute rankose, bet ne vieningi.
Tai svarbu pabrėžti atsižvelgiant į vis intensyvėjančią neokonservatyviosios minties šalininkų retoriką, siekiant brėžti užsienio politikos gaires po Seimo rinkimų. Pasaulio matymas tik per „ideologinius akinius“ susiaurina galimybes vertinti procesus tarptautinėje bendruomenėje, taip pat ir galimybes pasirinkti geriausias užsienio politikos strategijas ir taktikas.
Ideologinė Lietuvos užsienio politika paremta „myliu – nemyliu“ (atsižvelgiant į tai, kokios ideologijos valdantieji yra kitose valstybėse) pagrindais netarnautų valstybės interesui. Užsienio politikoje būtina išlaikyti blaivų protą ir nesiremti širdimi, atmesti ideologinę meilę, juk galva, o ne širdis skirta valdymui.
Esminis Lietuvos užsienio politikos interesas – NATO ir ES stiprybės ir vienybės išlaikymas. Tik šių tarptautinių organizacijų vienybė ir gilesnė integracija užtikrina Lietuvos saugumą, užtikrina, kad būdami paribio valstybe netaptume civilizacijos, esančios į rytus dalimi. Tos civilizacijos kalėjime ir taip praleidome pernelyg daug laiko.
Turime aktyviai veikti skatindami ES ir NATO vienybę, ne ją skaldydami. Oponuojant Briuseliui pasijuntama reikšmingesniais, bet ar tai tarnauja valstybės ir Europos bendruomenės interesui? Europos Sąjungą skaldančių jėgų šiuo metu yra daugiau nei pakankamai.
Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės vis labiau riboja demokratines ir spaudos laisves, Le Pen dešinieji Prancūzijoje sulaukia vis daugiau paramos, Didžiosios Britanijos konservatoriai dėl vidaus politikos tikslų dabar bando šantažuoti ES savo pasitraukimu, tačiau nesugeba aiškiai apibrėžti, ko jie tikisi iš ES.
Europos Sąjunga yra tarsi skiautinė antklodė, mažinanti išorės grėsmes valstybėms narėms, bet šiuo metu intensyviai plėšoma. Ją suplėšius kiekvienas liksime tik su skiaute rankose, bet ne vieningi. Suplėšyta ES tarnauja tik kiekvienos iš ES valstybių narių nedraugų naudai. Valstybės narės, oponuojančios būtinybei solidarizuotis, yra linkusios pamiršti, kokį svarbų solidarumu pagrįstą vaidmenį ES struktūriniai fondai ir lėšos vaidina jų modernizacijoje ir gerovės užtikrinime.
NATO taip pat keblioje padėtyje. Akivaizdu, kad be JAV nėra jokio NATO, tačiau dauguma europiečių, net po Ukrainos krizės šoko, grįžo prie politikos „kaip visada“ ir nelabai rūpinasi gynybos biudžetų didinimu.
Prancūzija po teroristinių išpuolių Paryžiuje kreipėsi ne į NATO, bet ES institucijas. Bandymai kurti ES ginkluotąsias pajėgas kelia dar didesnę grėsmę. Bus pradėtos dubliuoti NATO funkcijos, todėl potencialiai bus dar mažiau JAV Europoje. Galiausiai, net ir saugumas tampa mainų objektu. Lenkija ir Didžioji Britanija sutarė dėl britų pajėgų dislokavimo Lenkijoje mainais į Lenkijos nuolaidas ES britams svarbiais klausimais.
Nebegalime žinoti, kas, dėl ko ir su kuo susitars rytoj. Kai partneriai pradeda vis mažiau kalbėtis ir vis daugiau įtarinėti ar matyti sąmokslus, akivaizdu, kad kažko teigiamo tikėtis sunku.
Pagaliau pripažinkime sau – Lietuva maža valstybė, tačiau visada siekia būti aktyvi, siekia lyderystės, nepaisant visų sisteminių suvaržymų, ką patvirtina ir tarptautinės analizės. Visa tai yra iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ateinančios imperinės tapatybės raiška moderniosios Lietuvos užsienio politikoje.
Siekdama savo užsienio politikos tikslų Lietuva turi įtikinti veikti valstybes, turinčias didesnę materialinę galią. Galbūt nebūsime tokie matomi viešumoje, tačiau būdami tarpininkai ir vienytojai užsitikrinsime savo nacionalinių interesų įgyvendinimą.
Lietuva visada bus aktyvi, todėl ES užsienio politiką kuriančios valstybės vaidmuo yra kaip tik jai. Lietuvos užsienio politikos stiprybė – žmonės – diplomatai, gebantys veikti kaip tarpininkai, pasiūlyti idėjas ir stiprinti vienybę ES ir NATO.
Siekdama savo užsienio politikos tikslų Lietuva turi įtikinti veikti valstybes, turinčias didesnę materialinę galią. Galbūt nebūsime tokie matomi viešumoje, tačiau būdami tarpininkai ir vienytojai užsitikrinsime savo nacionalinių interesų įgyvendinimą. Akivaizdu, kad ES ir NATO skaldymasis nėra mūsų interesas, o galimybės veikti taip pat ribotos. Tačiau kur eiti, ką daryti, kad ne tik išsaugotume, tai ką turime, bet ir sukurtume?
Mūsų istorija lėmė, kad esame trijų regionų ir dviejų civilizacijų riba. Tai ne tik grėsmės, kaip dauguma linkę tai suvokti, tai yra ir galimybės, kurios atsivertų tik vykdant aktyvią, racionalią ir tuo pat metu kūrybingą užsienio politiką.
Geri Lietuvos santykiai su Baltijos šalimis turi būti prioritetas. Mes vis dar daugiau žinome, kas vyksta kituose pasaulio kraštuose, nei kas vyksta Latvijoje ar Estijoje. Su latviais ir estais vis dar nerandame bendros kalbos dėl energetinių projektų ir kitose srityse. Pasaulis Baltijos šalis mato kaip vienetą, mes patys vis dar ne.
Lietuva natūraliai jungia skirtingus Šiaurės šalių ir Vidurio Europos regionus, kurių skirtumai tik ryškėja. Lietuvos užduotis jungti šių regionų valstybes į bendrus formatus ir diskusijas saugumo, Baltijos jūros ekologijos, vystomojo bendradarbiavimo (per Rytų ir Pietų kaimynystę) ir žmogaus teisių klausimais. Lietuvos interesas, kad Šiaurės ir Vidurio Europos šalys kaip galima giliau integruotųsi į ES ar prisijungtų prie NATO.
O kaip Lietuvos Rytų politika? Kaip Rytų partnerystė? Kaip Rusija? Vertinkime situaciją objektyviai. Rytų partnerystės projektas nukreiptas į labai skirtingas valstybes, siekiančias skirtingų tikslų. Rytų kaimynystėje yra valstybės, siekiančios prisijungti prie ES ir NATO ir valstybės, norinčios tik palaikyti ekonominį bendradarbiavimą su ES.
Lietuva nepakeis jų užsienio ar vidaus politikos, nenuneš ten demokratijos, kol pačios valstybių visuomenės nesubręs ir nepradės keistis. Lietuva pajėgi teikti pagalbą tik joms pačioms siekiant minėtų pokyčių. Partneriams visuomet turėtume priminti žmogaus teisių svarbą, demokratijos vertybes, tačiau tai neturėtų pernelyg riboti galimybių bendradarbiauti.
Pripažinkime, nebuvome nuoseklūs žmogaus teisių ir demokratijos srityse visų Rytų partnerystės valstybių atžvilgiu. Valstybes, kurios siekia reformų, siekia demokratijos, prisijungimo prie NATO ir ES, turime remti. Finansiniai ištekliai riboti, tačiau ekspertinė patirtis ir kompetencija dažnai yra svarbesnė nei finansai.
Kai ES panaikins sankcijas Rusijai, o jos tikrai nesitęs amžinai, kaip elgsimės? Būti vieninteliais, kurie nesikalba, neracionalu.
Didysis Lietuvos užsienio politikos klausimas – Rusija – liks neišspręstas. Lietuva Rusijos nepakeis. Pasikeisti gali tik pati Rusija. Ji yra per daug galinga ir įtakinga. Nepaisant šiandieninių įtampų su Vakarų valstybėmis, ji lieka svarbi JAV ir ES valstybėms daugelyje sričių.
Džiūgaujame kaip vaikai sakydami, „na, argi nebuvome teisūs dėl Rusijos?“. Taip, buvome teisūs, bet kas iš to, ar dėl to teisumo pakeitėme JAV ar ES valstybių narių požiūrį? Abejotina. Svarbu būti ne teisiam, o įtikinti partnerius. JAV ir Europos valstybės bendradarbiauja su Rusija, nepaisant ekonominių sankcijų.
Kai ES panaikins sankcijas Rusijai, o jos tikrai nesitęs amžinai, kaip elgsimės? Būti vieninteliais, kurie nesikalba, neracionalu. Turime elgtis kaip JAV Šaltojo karo metu, palaikyti būtinus kontaktus, tačiau kiekvieną kartą pabrėžti, kad nepripažįstame Krymo okupacijos ir Gruzijos teritorinio integralumo pažeidimų. Turime laukti sisteminių pokyčių, kurie kažkada ateis. Visos kalbos apie Rusijos „sulaikymą“ tėra pataikavimas rinkėjams mėgaujantis antirusiškomis nuotaikomis.
Globalioje erdvėje Lietuva turėtų susitelkti į ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Azijoje ar Afrikoje tikrai niekada nevaidinsime svaresnio vaidmens, ten ir be mūsų yra daug interesų ir veikia daug galingesnės valstybės. Lietuva būdama tarptautinės bendruomenės dalimi privalo prisidėti prie vystomojo bendradarbiavimo, tačiau racionaliai ir kūrybingai. Šis bendradarbiavimas potencialiai galėtų atverti kelius Lietuvos verslo investicijoms. Ne tik plėstume verslo ryšius, bet ir drauge kovotume su migracija.
Pasiilgome Lietuvos užsienio koncepcijos. Nežinome, ką ir kaip matome, o to nežinodami niekur ir negalime nueiti. Pirmininkavimų laikotarpis baigėsi. Grįžkime nuo ad hoc politikos prie konceptualios – vizionieriškos užsienio politikos, ją kurdami remkimės ne ideologiniais širdies šauksmais, bet racionaliu protu.
Dr. Giedrius Česnakas yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas
