Kadaise, iškilus egzistencinei grėsmei, britai ruošėsi ginti savo salą visomis, kartais gana egzotiškomis priemonėmis (savadarbiai ginklai, ugnis jūroje ar net ietys – viskas, kas galėjo pasiųsti kuo daugiau užpuolikų į kitą pasaulį, tiesiog puikiai tam tiko).
Britai taip pat kovojo vandenyje, ore ir mušė priešą svetimose žemėse. Siekdami naikinti karinę priešo infrastruktūrą, salos gyventojai netgi leido į kontinentinę Europą kovinius oro balionus.
Ukrainiečiai puikiai įsisavino šias istorijos pamokas – koviniai balionai nebuvo pastebėti, tačiau užtaisai sprogsta ne tik okupuotame Kryme ar santykinai netoli valstybinės Rusijos ir Ukrainos sienos esančiame priešo Belgorodo mieste.
Taigi visi svarsto, kokiu būdu buvo pasiekti kariniai Engelso bei Diagilevo oro uostai, kuriuose smūgių metu buvo pažeisti Rusijos strateginės aviacijos orlaiviai bei padaryta kita žala.
Ekspertai ir mėgėjai ėmė lenkti pirštus „atmetimo principu“, vardindami galimas kovines sistemas ir būdus, kurie galėjo sukelti jau minėtą žalą rusiškose aviacijos bazėse.
Raketos ATACMS, paleidžiamos iš salvinės artilerijos sistemų HIMARS – apie jų poreikį Ukrainos raketiniams padaliniams kalbama jau ne vieną mėnesį, tačiau, įvertinus Engels-1 oro uosto atstumą nuo Ukrainos sienos (daugiau kaip 600 kilometrų), minimos ginkluotės panaudojimo galimybė buvo atmesta.
Kovinį droną „Bayraktar TB2“ Ukraina aktyviai naudojo pirmoje karo pusėje. Pavyzdžiui, skrydžio nuotolis šiam įtaisui leistų pasiekti minėtus oro uostus. Tačiau tikimybė, kad šis lėtas (maksimalus greitis 220 km/val.), didelis (sparnų mostas 12 metrų) skraidantis aparatas sugebėtų netrukdomas nuskristi šimtus kilometrų virš priešo teritorijos ir smogti į strateginį taikinį, taip pat labai maža. Juolab kad užfiksuota po vieną smūgį kiekviename oro uoste, o „Bayraktar'ai“ neša po visą rinkinį raketų, tad sėkmės atveju oro smūgiai būtų buvę daugybiniai.
Pasigirdo versijos, kad infiltruotos Ukrainos specialiųjų pajėgų diversinės grupės arba „miegantys“ (aktyvuojami konkrečiai kovos užduočiai atlikti) ukrainiečių pajėgų diversiniai būriai pačioje Rusijos teritorijoje apšaudė priešo bazes iš minosvaidžių, prieštankinių raketinių kompleksų, panaudojo nedidelius komercinius dronus, galinčius nešti sprogstamuosius užtaisus, arba paleido kompaktiškus „sklendžiančios amunicijos“ šūvius.
Visgi tokia versija taip pat atrodo mažai tikėtina – gauti, saugoti ir panaudoti panašaus tipo ginkluotę giliame kovos veiksmų užnugaryje priešo teritorijoje, organizuoti slaptą agentūrinį darbą, įvykdyti kovos operaciją ir saugiai „išnykti“ iš priešo specialiųjų tarnybų akiračio gali būti sunkiai įveikiama užduotis. O pridėjus galimą rizikos lygmenį – stačiai neįmanoma praktiniam vykdymui.
Štai šioje vietoje vertėtų sugretinti du skirtingus pranešimus, visiškai nesenai nuskambėjusius žiniasklaidoje. Vos prieš savaitę Ukrainos prezidentas V.Zelenskis pareiškė, kad jo pajėgos ruošia okupantams tokį atsaką, „kokio dar nebuvo“. O spalio mėnesį koncernas „Ukroboronprom“ paskelbė, kad baigiamas kurti dronas-kamikadzė, kurio skrydžio nuotolis yra net 1000 kilometrų, kovinės galvutės svoris – 75 kilogramai. Abu pareiškimai, tuomet vertinti kaip propagandinio karo ar bent kenčiančios tautos moralės kėlimo dalis, šiandien sužiba naujomis spalvomis.
Tad ką išties panaudojo ukrainiečiai ir kodėl toks „ilgos rankos“ atsiradimas pas juos turėtų kelti galvos skausmą ne tik rusų kariškiams, bet ir politinei vadovybei?
Kai 2022-ųjų kovo 10-osios vėlyvą vakarą Kroatijoje, netoli Zagrebo, pasigirdo garsus sprogimas, kilo „šioks toks“ skandalas.
