Tiek istorijoje, tiek šiuolaikinėje karyboje stebuklai paprastai nevyksta. O dramaturgas Bernardas Shaw prieš tuos pačius 100 metų pareiškė tiesiai – „Dievas myli didelius batalionus“.
Didvyriškas pasipriešinimas okupantui kuria karo legendas ir kelia kovojančios šalies gyventojų moralę. Per kelias dienas gimė „Gyvačių salos gynėjų“ bei „Kijevo vaiduoklio“, numušančio visus Rusijos karo orlaivius, istorijos. Tačiau galiausiai taktiniame kariniame lygmenyje nugali tie patys „dideli batalionai“.
„Strateginis šalies gylis“, „operatyvinė pauzė“, „antras ešelonas“, „vystoma puolimo sėkmė“, „karinis sumanymas“ ir dar daugiau – tai kariniai terminai, su kuriais civiliai mūsų šalies gyventojai galėjo susipažinti klausydami ekspertų, kariškių ar atskirų žurnalistų komentarų. Visa ši karinė terminologija dažnai slepia esamos situacijos apibūdinimą, nežinant, kas laukia ateityje – karas Ukrainoje yra pakankamai dinamiškas, nors artėjant jo vyksmo savaitės „jubiliejui“, tam tikri puolančiųjų „operaciniai tikslai“ pamažu pradeda aiškėti.
„Turėk planą B“ – atsarginį savo paties veiksmų variantą, kuomet nepavykus pirminiam sumanymui galėtum griebtis ne karštligiškai „taisyti situaciją“, o ramiai veikti pagal iš anksto numatytą scenarijų. Visi planuotojai tai numato – ne išimtis ir Rusijos Federacijos karinės pajėgos.
Nepavykus tikslų pasiekti ribotais raketų smūgiais (tikslioji ginkluotė niekada nebuvo Rusijos stiprioji pusė) bei kiek lengvabūdiškomis desanto dalinių operacijomis, panašu, kad bus imtasi „senos geros“ išdegintos žemės taktikos. Tiesa, ne ta XIX-ojo ar ankstesnių amžių prasme, kuomet traukiantis nuo priešo, pastarajam paliekami tik sudeginti kaimai ir nusiaubti pasėliai, tačiau XX-XXI amžių puolančiosios pusės supratimu – blokuok priešo pajėgas, blokuok didesnius miestus, tačiau jei priešas nepasiduoda – sutraiškyk jį iš toliau – aviacijos ir artilerijos „plentvoliu“.
Prie visų baisumų, kuriuos šis karas atnešė į Ukrainos žemę, matome anksčiau minėtos taktikos užuomazgas, indikuojančias, kad panašūs veiksmai gali būti dominuojantys.
XX-ojo amžiaus sovietinės armijos statutuose buvo teigiama – „jeigu vietovės (Населённый пункт rus.) neįmanoma užimti per plane numatytą laiką, reikia panaudoti taktinio branduolinio ginklo priemones“. Nenoriu skaitytojams pateikti dramatizmo gaidelių kupinos publikacijos – emocijos ir „rankų grąžymas“ yra būtent tie antonimai, kurie disonuoja su sausais kariniais terminais ir konfrontuojančių kariuomenių įsakymais bei planais.
Bet... be branduolinių ginklų priešas savo arsenale turi apsčiai priemonių, galinčių Ukrainą priversti „denacifikuotis“, kaip išsireiškė nestabilios psichikos Rusijos Federacijos lyderis.
Reaktyviniai ugniasvaidžiai ТОС-1 «Буратино» – tanko važiuoklės, raketų kreipiančiųjų pagrindu sukonstruotas savaeigis ginklas, galintis iššauti 24-30 raketų (priklausomai nuo ginklo modifikacijos), užpildytų specialiu degiu mišiniu – termobariniai užtaisai sukuria slėgiminę ir vakuminę aplinką, nuo kurios gali neapsaugoti tradicinės slėptuvės, apkasai ar bunkeriai.
Sistemos silpnoji vieta – nedidelis šūvio nuotolis (įprastai siekiantis tik kiek daugiau negu 3 kilometrus, naujesnės raketų versijos – iki 6 kilometrų). Tai suponuoja mintį, kad panaudojimas prieš lengvai ginkluotą priešininką ar civilius yra įmanomas, tačiau prieš oponentą su toliašaude ginkluote panaudojimas komplikuotas. Ukrainiečiams tiesiog privaloma išsaugoti „ilgesnę ranką“, nes prieštankiniai „Javelin“ ir „NLAW“ čia nepadės.
Rusija savo dispozicijoje taip pat turi salvinės artilerijos sistemas „Tornado“, „Grad“, „Smerč“, „Uragan“ – pastarąsias tris turi ir Ukrainos kariuomenė, tačiau kiekiai nepalyginamai mažesni negu priešo pajėgose.
Ukrainos danguje jau teko matyti ne tik Rusijos Federacijos atakos ar oro viršenybės orlaivius, tačiau ir daugiatikslius (naikintuvas-bombonešis) bei Su-24, visgi, galimai ateis metas, kuomet bus panaudota ir strateginė aviacija, kuriai, atskirais atvejais, visai nebūtina įskristi į kariaujančios šalies erdvę (atakuojant raketomis), o įskridus, galima iškrauti 20-40 tonų laisvo kritimo bombų krovinį tiesiai ant nepasiduodančio ir apsiausto miesto.
Tokie strateginiai bombonešiai kaip Tu-22M, Tu-160 ar net pokarinis Tu-95 visai nesenai periodiškai raižė Sirijos dangų. Tragiška šių ir kitų bombonešių bei ginklų sistemų panaudojimo iliustracija gali būti Sirijos Alepo miestas, kuris taikos metu savo gyventojų skaičiumi buvo sąlyginai artimas ukrainietiškam Kijevui (2,3 ir 2,9 milijono gyventojų).
Pranešama, kad Rusijos pajėgos jau panaudojo vakuumines bombas (объёмно-детонирующая авиабомба rus.) – pilna apimtimi sankcionavus jų naudojimą tankiai civilių apgyvendintose vietovėse, aukų gali būti itin daug.
Pastarosiomis dienomis, internete keliaujant dešimtims o gal šimtams video apie sunaikintus bei paliktus rusų kariuomenės tankus ir kitą sunkiąją techniką, pasigirdo entuziastingi balsai apie „tankų eros pabaigą“ ir „šventąjį džiaveliną“, kuris „visas šias metalo krūvas puikiai degina“.
Taip, prieštankinės sistemos „Javelin“ yra puikus ginklas, tačiau nuo pat I-ojo pasaulinio karo ir tankų atsiradimo šios ginkluotės entuziastų gretas nuolat pildė skeptikai, kurie itin „aktyvavosi“ dinamiškame interneto ir youtube video populiarumo amžiuje – sprogstantis tankas atrodo įspūdingai, o naikinamas prieštankinis vienetas – nelabai.
Realybė, deja, visai kitokia. Tankas yra puikus ginklas tiek puolimui, tiek gynybai – taikant skirtingas taktikas ir sąveiką su pėstininkais, tankais labai efektyviai galima veikti plyname lauke bei (skirtingai nuo plačiai paplitusios nuomonės) miestuose.
Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos turi sunkiai suvokiamus šios technikos resursus ir juos beatodairiškai naudoja besiskverbdamos svarbiomis puolimo kryptimis.
Įvairiomis spalvomis dengiamas Ukrainos žemėlapis, kuriame patogu stebėti užpuolikų vykdomą šalies okupacijos progresą, patogiai atrodo kompiuterio monitoriuje, tačiau išties tai nėra vientisi ruožai su patruliuojančiais rusais – užimti stengiamasi strateginių kelių sankryžas, viadukus, karinės ir civilinės-inžinerinės struktūros objektus.
Skirtingai nuo vyraujančios nuomonės – visi be išimties miestai ir jų užgrobimas nėra savaiminis okupantų tikslas. Miestus galima blokuoti, naudoti anksčiau aprašytas griaunamąsias-teroro priemones, kartkartėmis pasiūlant „humanitarinius koridorius“ civiliams, netoliese esančias „filtracijos“ ar kiek toliau esančias „koncentracijos“ stovyklas Ukrainos kariams.
Panašų vaizdą mes matome aplink baigiamą apsupti Mariupolį, prispaustą Charkivą ir gręsiantį užsidaryti Ukrainos kariuomenės Donbaso katilą. Dėl šarvuotųjų pajėgų trūkumo ukrainiečiai negalės kontratakuoti vaduojant saviškius, o su „Javelin“ ir „Stinger“ panaši operacija negalima.
Taigi, ukrainiečiai pasmerkti ir „Stebuklas prie Dniepro“ neįmanomas?
Kompleksas pastangų dar gali išgelbėti situaciją, su sąlyga, kad šis kompleksas įvyks pilna apimtimi ir nedelsiant.
Sąlygos, ženkliai bloginančios Rusijos ekonomiką „čia ir dabar“ – žodį turėtų tarti ekonomistai ir politikai – šalia atsisakymo pirkti energetinius išteklius, per keletą dienų turėtų būti aktyvuotas maksimalus visų galimų sankcijų paketas;
Karinių pagalbos priemonių plėtra nematyta nuo II-ojo pasaulinio karo ir „Lendlizo“ laikų. Letalinė ginkluotė turi apimti ne tik lengvuosius šaulio, prieštankinius, priešlėktuvinius ginklus, tačiau tenkinti ir šarvuotosios technikos bei jos operatorių poreikį – nepolitkorektiškai pasakius – vakarietiškas „mūsų čia nėra“ („Ихтамнет“ rus.) variantas;
Dovanojamiems sovietinės gamybos kovos lėktuvams turi būti garantuojamas techninis aptarnavimas ir perginklavimas draugiškų šalių oro uostuose;
Privačių karo kompanijų pasitelkimas, forsuotas „užsienio legiono“ ir savanorių apmokymas bei pilnas aprūpinimas gretimose draugiškose šalyse.
Tai yra pačios minimaliausios priemonės, kurių nepradėjus per keletą artimiausių dienų, situacija gali pakrypti nepataisoma linkme.
*Iš pradžių „Stebuklo prie Vyslos“ karinė operacija neformaliai buvo vadinama „Ukrainos nuotykiu“. Istorija mėgsta žiauriai juokauti.
