Du pagrindiniai Rusijos „karo vilkai“ stebėjo bendras rusų bei baltarusių pratybas, žymiųjų „Zapad-2021“ mokymų dalį ir neslėpė pasitenkinimo – juk vokiečių kompanijos „Rheinmetall Defence Electronics“ įrengtos lazerinės mūšio imitacinės, ryšių sistemos ir modernios mokymo klasės yra būtent tai, ko rusams reikia, o dažnu atveju tai, ko patiems pagaminti neišeina.
Po Sakartvelo užpuolimo 2008-ųjų rugpjūtį Rusija forsuotais tempais ėmė modernizuoti savo karines pajėgas. Buvo atliktos struktūrinės ir administracinės reformos, leidžiančios kovinius dalinius padaryti lankstesnius, o vadovavimo ir valdymo grandinė, bent jau teoriškai, įgalino operatyviau reaguoti į kylančias grėsmes, o didinamas finansavimas – vystyti materialinę bazę.
Visgi pastarosios modernizavimas gerokai buksavo. O to priežastis buvo ne tik rusiškas neūkiškumas (paprastai tariant, korupcija bei vagystės), tačiau nemaža dalimi – pačios šalies pramonės ir mokslinio potencialo bei modernių technologijų stoka.
Ką galima padaryti vystant savo ginkluotąsias pajėgas, kada pinigų už iškastinį kurą pakanka, o technologijos tiesiog „mėtosi“ čia pat, greta, už sienos, šalyse, kurių verslai ir politikai: a) labai myli pinigus; b) yra šventai įsitikinę, kad Rusijos ginkluotojų pajėgų modernizavimas skirtas išimtinai gynybiniams tikslams ir jų pačių niekaip nepalies?
„Луну крутить“ – pažodinis šio rusiško kriminalinio žargono išsireiškimas skamba kiek beprasmiškai – „sukti mėnulį“, tačiau savo esme reiškia „apgaudinėti lengvatikį“. Šiame tūkstantmetyje įvairios rusiškos institucijos „suko mėnulį“ su vakarais, kartais – iki pat šių dienų.
Rusijos šiaurėje įsikūrusį Termokarstovojes (Термокарстовое rus.) dujų gavybos telkinį eksploatuoja rusų kompanija „Novatek“, valdanti kontrolinį įmonės akcijų paketą, tačiau 49 proc. įmonės akcijų priklauso Prancūzijos kompanijai „TotalEnergies“.