Diskusijos apie tai, kas svarbiau – fortifikacijos ar manevrinis karas, šiek tiek primena pokalbius, kai lyginami dronai ir tankai.
Dronai naikina tankus, o pastarieji daugiau kaip 100 metų yra puiki tiek gynybos, tiek puolimo priemonė. Taip pat ir prieš įtvirtintas pozicijas, kurios saugo pėstininkus ir neleidžia puolantiems veržtis norimomis kryptimis.
Dabar kartojami Antrojo pasaulinio karo žvaigždės JAV karvedžio generolo leitenanto George'o Pattono žodžiai, kad stacionarūs įtvirtinimai yra paminklas žmonių kvailybei, pateikiami be konteksto.
Kam Lietuvai fortifikacijos?
Pats generolas, savo karinę karjerą pradėjęs kaip kavaleristas, buvo laikomas puolimo operacijų apologetu, o jo vadovaujami daliniai ne kartą šipino dantis į fortifikuotą nacių gynybą.
Prancūzijos Meco miesto apylinkėse amerikiečiai patyrė didelius nuostolius, o Hiurtgeno miško kautynės (tiesa, ten JAV pajėgoms vadovavo jau kitas generolas), kuriose vokiečiai kariavo puikiai fortifikuotose pozicijose, amerikiečiams atnešė katastrofiškus nuostolius.
Buvęs britų karininkas Benas Barry iš Tarptautinio strateginių studijų instituto sako, kad tranšėjos ir kliūtys šiuolaikiniame kare vaidina svarbų vaidmenį, dėl jų galima rinktis iš anksto parengtą kovos vietą.
Kariškiai išskiria keturias inžinerinių kliūčių funkcijas – skaldomoji, nukreipiamoji, stabdomoji, blokuojamoji. Supaprastintai, pagrindinės yra kelios – sulėtinti priešo judėjimą arba nukreipti jį norima kryptimi, kad jis patektų į „naikinimo zonas“.
Fortifikacijų paskirtis Lietuvoje galimo karo atveju – pristabdyti priešą ir laimėti laiko. Daugelis „ekspertų“ apie tai pamiršta.
Kokios techninės priemonės sudarys „Lietuvos gynybos liniją“ ir kokie elementai sulaukia daugiausia kritikos?