Kodėl gi aš toks skeptiškas žvelgdamas į viešojoje erdvėje pateikiamus vertinimus?
Pirminė kiekvienų ginkluotojų pajėgų užduotis – apginti savo šalies teritoriją nuo išorinės agresijos, tačiau, jeigu ši užduotis būtų vienintelė visoms pasaulio kariuomenėms, Žemėje nebūtų karų – jokia šalis viena kitos nepultų.
Kadangi realybė yra kiek kitokia, konkurencija ir savo „gyvybinių interesų“ užtikrinimas proporcingai kyla augant valstybės dydžiui bei jos karinei galiai. Pradeda ryškėti techniniai skirtumai – šaliai neturinčiai priėjimo prie jūros ar vandenyno yra nebūtinas karinis laivynas – sutaupytus milijardus galima skirti aviacijai ir sausumos pajėgoms. Tokia šalis gali atsilaikyti prieš gerokai didesnį kaimyną, kurio absoliutūs kariniai „buhalteriniai“ dydžiai ir oficialūs karinės galios reitingai bus gerokai didesni nei „šalies-mažylės“.
Valstybių politika taip pat diktuoja ginkluotojų pajėgų vystymo kryptis – neginčijamas karinės galios lyderis pasaulyje, Jungtinės Amerikos Valstijos atsidūrė gana keistoje situacijoje. Iš vienos pusės, „kovinis tonusas“ ir karinės veiklos iniciatyva buvo palaikoma daugybe karinių misijų įvairiuose pasaulio „karštuose taškuose“, iš kitos gi – kolosalūs resursai buvo naudojami tam, kad „sunaikinti vieną barzdotą teroristą ant mopedo milijonus kainuojančiomis raketomis kelių tūkstančių kilometrų atstumu, papildomai dar nusiunčiant elitinį specialiųjų pajėgų dalinį surinkti įrodymams“.
Slinktis į „ekspedicines pajėgas“ alino resursus ir silpnino ginkluotasias pajėgas lyginant su konkurentų veiksmais – Kinijos jūrinės galybės augimu ir Rusijos konvencinės ginkluotės skaičiaus didėjimu bei gana forsuota kariuomenės modernizacija.
Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų moderni karinė technika, dėl naudojamų technologijų pabrango daugybę kartų, pasirinkimas „paprasčiau, bet daug ar moderniai, bet mažai“ vis dar svarstomas specialistų susibūrimuose, taigi, valstybės ekonominė galia pradėti ir tęsti karinius veiksmus taip pat yra svarbus faktorius.
Potencialūs priešininkai kartais tai sprendžia kurdami Sąjungas, kartais – „paskutinio šanso“, branduolinio ginklo pagalba, o kartais – militarizuodami valstybę ir plėsdami rezervo, kitaip tariant, „gyvosios jėgos“ resursus. O kur dar „neapčiuopiami“ valios kovoti, profesionalaus parengimo, propagandinio naratyvo faktoriai.. .
Žemiau pateiktas stipriausiųjų penketukas yra subjektyvi autoriaus nuomonė kviečianti diskusijai.
5-oji vieta. Japonija.
Ko gero, daugiausiai ginčų galinti sukelti pozicija, jeigu vertinsime absoliučius ginkluotės ir technikos skaičius. Tiesa sakant, oficialiai Japonija netgi neturi pajėgumų vadinamų „Armija“ ar mums įprasta „Kariuomene“ – „Japonijos savigynos pajėgos“ („Jieitai“) tarsi sufleruoja, kad šalis pasiruošusi operuoti išimtinai gynybinio pobūdžio operacijose, o Imperinis šalies palikimas ir vėliau sekęs pralaimėjimas mūšių laukuose sąlygojo savotišką antimilitaristinį šalies kursą.
Viskas pradėjo keistis 2012 metais Japonijos Premjeru tapus Shinzo Abe. Japonija perka 147-is F-35 Lightning II naikintuvus, kurie laikomi geriausiais šios klasės karo orlaiviais pasaulyje. Tokiu būdu planuojama papildyti jau turimų šios klasės orlaivių parką. Tarp jų ir vertikalaus pakilimo versijas, kurie galės kilti tiek nuo desantinio laivo „Izumo“, tiek nuo panašaus „Kaga“ laivo, jau artimoje ateityje pavirsiančiu pilnaverčiu lėktuvnešiu.
