Dažais ant asfalto purškiami kryžiai, žymintys oro smūgių vietas, šūvių papliūpos Kyjivo centre, Ukrainos karių uniformomis persirengę rusiškai be akcento kalbantys vyrai, užkardyta daugybę pasikėsinimų į šalies prezidentą V.Zelenskį bei visiems norintiems dalijami „Kalašnikovo“ sistemos ginklai – kas iš šių faktų ir kokia apimtimi yra tiesa, ko gero, atsakys tik pokarinės įvykių studijos ir ne visai viešų dokumentų analizė, tačiau naivu manyti, kad prasidėjus karo veiksmams puolančioji pusė nesistengė iš vidaus destabilizuoti Ukrainos vidaus procesų.
Trečią karo dieną Kyjivo meras Vitalijus Klyčko teigė, kad ukrainiečių saugumo struktūros kontroliuoja miestą, nors „...sabotažo grupės veikia mieste, vyksta kovos su jomis. Mes turime 35 sužeistus žmones, du iš jų vaikai“. Tą pačią dieną Ukrainos Nacionalinės Gvardijos (lietuviškas atitikmuo pagal institucinę priklausomybę – Viešojo saugumo tarnyba) atstovai pranešė, kad fiksuojami priešo diversinių grupių bandymai infiltruotis į sostinę išsilaipinant kairiajame Dniepro upės krante. Sostinės mero pavaduotojas Mykola Povoroznikas informavo, kad vyksta susirėmimai prie metro stočių „Берестейська“ ir „Шуля́вська“, o pasaulį apskriejo filmuoti kadrai apie sunkvežimiuose ir šarvuotose transporto priemonėse po miestą važinėjančius asmenis, apsirengusius Ukrainos karių uniformomis, kuriuos persekioja kiti asmenys, dėvintys Ukrainos karių uniformas.
