Panašiu, ko gero, pats to nenorėdamas, save apdovanojo Oleksijus Arestovyčius, kuomet prieš keletą metų „išpranašavo“ Rusijos invaziją, o dabar kas vakarą ramina publiką savo aksominiu balsu. O štai vienam žymiam Lietuvos politologui iki šiol primenamas jo straipsnis 2014-aisiais, kuriame jis įrodinėjo, kad Rusijos „žalieji žmogeliukai“ nėra šios šalies kariai.
Racionaliai galvojant, kiekviena tikimybė lygi maždaug 50-čiai procentų. Nebent, žinoma, karo svarstyklės akivaizdžiai krypsta vienos iš kariaujančių pusių naudai. Visgi, jeigu nekalbėsime apie finalinį karo etapą, kuomet viena iš kariuomenių akivaizdžiai pralaimi, prognozuoti galimą veiksmų eigą ar net baigtį operaciniame bei strateginiame lygmenyse yra pakankamai sunku. Per daug faktorių yra nežinomybės zonoje, per daug abiejų šalių generolų ir karo analitikų „laužo galvas“, kaip viską pateikti priešui netikėta linkme, nustebinant jį kruvinais „siurprizais“. Toks šiandieną yra ir Ukrainos-Rusijos karas.