Valstybės vardu. Paraleliai 2017 m. rugsėjį suformuota nauja 16 narių Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sudėtis – traukinys važiuoja toliau. Komisija yra pagrindinė kalbą reguliuojanti institucija Lietuvoje. Savo tinklalapio paantraštėje ji deklaruoja esanti „valstybės įstaiga, sprendžianti kalbos politikos klausimus“.
Įkurta 1990 metais, VLKK susideda iš kas penketą metų renkamų narių ir iš būrio nuolatinių, etatinių darbuotojų su administracija. Be kita ko, ji administruoja pasitvirtintas programas ir iš atskiro biudžeto skirsto lėšas mokslo ir švietimo institucijoms. Tais pačiais 1990 metais įkurta dar viena institucija – Valstybinė kalbos inspekcija (iš pradžių buvusi komisijos padalinys) – seka, kaip Lietuvos piliečiai vykdo Komisijos sprendimus. Savivaldybėse kalbos taisyklingumo kontrole užsiima papildomos tarnybos.
Taigi kokie yra kalbos politikos klausimai, kuriuos sprendžia VLKK? Komisija yra patvirtinusi daugybę „didžiųjų kalbos klaidų“, už kurias perspėja, baudžia piniginėmis baudomis, ypač atakuojamos redakcijos, leidyklos, radijas, televizija. Pačios VLKK žodžiais, „darantys tokių [didžiųjų] klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos inspekcijos 86–434 eurų bauda“.
Iš kur tokia galia – dėl pasakyto žodžio formos atiminėti pinigus? O galią suteikė 1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymas, pavyzdžiui, tokios konkrečios to įstatymo nuostatos (kursyvas mūsų):
VLKK įsivaizduoja, jog visoje plačiai suprantamoje viešumoje, visuose viešai tariamuose ir rašomuose tekstuose privalo skambėti jų, o ne kalbėtojų kalbos norma.
„Visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų“ (16 str.);
„Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas“ (19 str.);
„Taisyklingos valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimai įtraukiami į valstybės tarnautojų, pedagogų, visuomenės informavimo priemonių ir leidybos darbuotojų atestavimo nuostatus“ (21 str.);
„Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija, radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų“ (22 str.);
„Visi viešieji užrašai turi būti taisyklingi“ (23 str.).
Pasak to paties VLKK tinklalapio, 1995 m. kalbos įstatymo projektą rengė dar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos 1992 m. balandžio 6 d. sprendimu sudaryta darbo grupė, kurios pirmininkas buvo kalbininkas Donatas Smalinskas, tuo metu jau įkurtos Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas. Jis iki šiol vadovauja kalbos inspekcijai. Liaudis pasakytų – įstatymą Smalinskas pasirengė sau. Kaip rodo kalbai skirtų teisės aktų ir projektų tyrimai, ir tuo metu, ir vėliau kalbinio režimo kūrimą politikai praktiškai palieka kalbininkų autonomijai (Paulius Subačius 2016). Taigi įstatyme teigiama, kad:
„Valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija“ (20 str.).
Vadinasi įstatymas reikalauja laikytis VLKK nutarimų, kurie neva ir nustato taisyklingą kalbą. Valstybės vardu.
O štai pavyzdys iš kalbos inspekcijos tinklalapio, kaip kalbos reguliuotojai mąsto:
„2005 m. „Kalbos patarimų“ knygoje bintas vertintas kaip vengtina vartoti svetimybė, teiktas atitikmuo tvarstis, 2013 m. leidime bintas vertinamas kaip lygiavertis normos variantas žodžiui vyturas.“
Taigi reguliuotojai 2005 metais žodį bintas draudė, o 2013 aisiais persigalvojo. Ar gydytojai turi sekti ir paklusti tokiems valstybės vardu skelbiamiems komisijos nutarimams ir apsigalvojimams?
Toliau:
„Koreguotas žodžio kaladė vertinimas. Nors kaladė buvo vertinta kaip vengtina, iš vartosenos nesitraukė, vaikų žaidimas vadintas tik kaladėlėmis, ne trinkelėmis (trinkelės prigijo kaip statybos terminas). Taigi kaladė, kaladėlė dabar vertinami kaip šalutiniai normos variantai.“
Koks gi čia norminimo argumentas? Vartojimas. Bet kaladė – nuo seno vartojamas žodis. Tai vartojimas privertė komisiją pakeisti nuomonę? Kam iš viso kovoti su vartojimu, jei vartojimas teisus? Daugybė kitų lietuvių kalbos variantų, kuriuos VLKK įtraukė į didžiųjų ir mažųjų kalbos klaidų sąrašus, taip pat paimti iš vartosenos. Ir ar persigalvojusi VLKK po 2013 metų atlygino leidykloms bei televizijoms už bintą ir kaladėlę, pavartotą tarp 2005 ir 2013 ųjų? Ar atsiprašė vartotojų?
Kitas pavyzdys iš 2017 m. balandžio 27 d. priimto VLKK nutarimo:
„Sukeisti kirčiavimo variantus vietomis ir siūlyti kirčiuoti taip: atokùs, -ì 4, atókus, -i 1; keršas, -à 4, kéršas, -à 3; tolygùs, -ì 4, tolýgus, -i 3“.
Norėdamas būti pavyzdinis kirčiuotojas, turi sekti šias norminimo grimasas: dabar turi stengtis sakyti atokùs, tolygùs, nors iki balandžio 27 d. turėjai sakyti atókus, tolýgus (spėtume, kad nei keršas, nei kéršas iš viso nevartoji, bet veikiausiai tari užsienis, išskirtinis, o ne privalomuosius usienis, iskirtinis). Kas iš lietuviškai kalbančios bendruomenės narių gali taip kaitalioti kalbą? Nebent vienas kitas pačios kalbos komisijos narys.
Spaudimas visuomenei. Paprasta tiesa yra tokia: gimtosios lietuvių kalbos vartotojai nedaro gramatikos, tarties, kirčiavimo klaidų. Suklysti gali kitakalbiai šnekėtojai, ėmę mokytis lietuvių kalbos, ar maži vaikai, dar neišmokę visko pasakyti, bet net ir jų pavartotus netikslumus mokslininkai laiko normalia kalbos įsisavinimo raida.
Gimtakalbių kalba iš esmės visada taisyklinga, ji yra tokia, kokia susidarė (vienas žmogus gali ir suklupti, jei susipins liežuvis, bet jei koks kalbos faktas sakomas kokios nors gimtakalbių grupės, tai yra lietuvių kalbos faktas, o ne sutrikimas), ir nesvarbu, kad kalbos reguliuotojai žmonių kalbėjimui prigalvoję įvairių menkinančių epitetų: gatvės kalba, žargonai, nenorminė tartis, barbarizmai, vertalai, svetimybės, kalbos dirsės, sudarkyta kalba. Gimtakalbiai kalba ne nenormiškai, o variantiškai: pagal situaciją jie renkasi žodį, stilių, emociją, intuityviai ar sąmoningai naudojasi reikalingais kalbos ištekliais. Jeigu kokie žodžiai ar formos yra juoduosiuose VLKK sąrašuose (beje, spausdinamuose atskiromis knygomis) – vadinasi, jie kažkur buvo vartojami, vadinasi, kažkokioje kalbinėje situacijoje jų reikėjo. Aktorius ar rašytojas, kuriam nenorima leisti vaizduoti „gatvės kalbos“, negali sukurti įtaigios scenos ar novelės.
Nusikaltėliai be keiksmažodžių ir su „taisyklingais“ kirčiais patys skambėtų (o televizijos įgarsintuose filmuose ar teatruose ir skamba) kaip kokie kalbos komisijos nariai. Taip yra todėl, kad VLKK įsivaizduoja, jog visoje plačiai suprantamoje viešumoje, visuose viešai tariamuose ir rašomuose tekstuose privalo skambėti jų, o ne kalbėtojų kalbos norma. Ne bendruomenėje išsirutuliojusią, ne žmonių pripažintą, bet savo sukurtą normą jie vadina prestižiška, laiko aukščiausios kultūros standartu.
VLKK spaudimą ypač jaučia šviesuomenė – žmonės, kurie daug dirba su lietuvių kalba: aktoriai, žurnalistai, rašytojai, mokytojai, redaktoriai. Varginami ir verslininkai, negalintys pasirinkti sau tinkamos kalbinės komunikacijos rinkoje. Mokiniai verčiami kartoti ideologines klišes.
Autokratiniam mąstymui ir valdymui būdinga riboti vienodumo nemėgstančias kūrybos galias, skatinti paklusnių kalbos ir minties vidutinybių ugdymą. Grožinėje literatūroje sukursyvinama bet kokia nestandartinė kalba (net tarmiški žodžiai), nes ji neatitinka VLKK nurodymų. Kursyvas kaip užkabintas gėdos ženklas, kaip nykus XIX a. kalbinės prievartos priminimas, kai per pertraukas prakalbę lietuviškai mokiniai turėdavo už bausmę ant kaklo nešioti gėdinančią lentelę.
Viena iš VLKK norminimo šerdžių yra skolinių baimė, esą tie žodžiai teršia lietuvių kalbą. Čia svarbu suprasti, kad atsiradus naujam skoliniui, kalboje atsiranda sinonimas. Spalvingiau kalbantiems ir rašantiems sinonimų ypač reikia. Naujas skolinys vieniems gali patikti, kitiems – ne.
Labiausiai bijoma anglų kalbos ir jos skolinių. Net turistams skirtas įrašas Airport VLKK regisi pavojingas.
Kuriems nepatinka – ieško pakaitų. Nutinka visaip: prigyja tik naujadaras (žiniasklaida, nebe masinio informavimo priemonės), tik skolinys (troleibusas, ne vielabraukis), pritampa du sinonimai (printeris ir spausdintuvas, biuras ir ofisas, burgeris ir mėsainis). Visi variantai tinka. Jie gyvena vienoje kalboje, ir vartotojai gali kažkuriuos variantus ilgainiui primiršti arba gali atsirasti ryškesni sinonimų reikšmės skirtumai. Tai natūralus kalbos gyvavimo procesas. Jeigu žodžiai yra, jų reikia, gali prireikti. Ir daugiau jokių „jeigu“.
Ar tai skolinys, tarptautinis ar netarptautinis, naujas, senas, išgalvotas, ilgas, trumpas, užgaulus, juokingas – visų jų kam nors kada nors reikia: lekiu ar varau, imponderabilija ar futbolistas, dūzgės ar vaizduoklis, rėdytis ar daboti, biškį ar šiek tiek, aukšlys ar šiekštas, ūkė ar valstybė, durnius, idiotas, debilas ar nevisprotis, ekskrementas ar kaka, labai ačiū ar ačiū labai. Visi šie žodžiai ir pasakymai yra, o bandymas kai kurių neleisti yra sinonimikos ribojimas, kalbos skurdinimas. Kalbėtojai nuvertinami, jiems daromas didžiulis spaudimas atsisakyti vartosenai įprastų normų ir vartoti kalbą, konstruojamą kalbos normintojo sąsiuvinuke.
Kadaise, dar sovietmečiu, legendinis kalbos reguliuotojas Aldonas Pupkis, grįžęs iš televizijos laidos, paatviravo: „Ech, brolau, padariau dvi kirčio klaidas“. O Kalbos kultūros žurnalo, spausdinančio norminamuosius kalbininkų tekstus, redaktorė prasitarė: „Privalom redaguoti vienas kitą, nes mus stebi žurnalas Gimtoji kalba“. Dėl savo pačių normų stresuoja net normų kūrėjai!
Labiausiai bijoma anglų kalbos ir jos skolinių. Net turistams skirtas įrašas Airport VLKK regisi pavojingas. Biurokratinėse VLKK veiklos gairėse lietuvių kalba dešimtmečius „nyksta“, gožiama anglų kalbos. Palyginkime beveik paraidžiui kopijuojamus dokumentus:
„Globalizacijos filosofijai ypač būdingas funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į bendravimo įrankį, kalba atskiriama nuo kultūros. [...] stiprėja ne tik [anglų kalbos] mokymosi, bet ir specialybės įgijimo, darbo, intelektinės kūrybos šia kalba motyvacija, o kartu menkėja lietuvių kalbos prestižas. Valstybinės kalbos politika turi sudaryti atsvarą globalizacijos kuriamoms naujoms vertybinėms nuostatoms, antraip ateities žinių visuomenė gali būti praradusi savo kalbą ir apskritai tautinį tapatumą“ (Smetonienė 2004).
Ar visą dešimtmetį komisija prastai saugojo mūsų kalbą, kad padėtis išliko tokia pat bloga? O gal jos konstruojamos grėsmės visai ir nėra, biurokratų „saugojimo“ nė nereikia?
„Dėl ekonominio (ir pragmatiškojo) globalizacijos efekto kinta skirtingų kalbų vartotojų vertybės, ima vyrauti funkcionalumo kriterijus, todėl į kalbą imama žiūrėti tik kaip į komunikacijos įrankį, o tai trukdo suvokti ją kaip esmingiausią kultūros ir tapatybės elementą, atskiria kalbą nuo kultūros ir ją kuriančių bei vartojančių žmonių. Šie procesai skatina anglų kalbos įsigalėjimą ir Lietuvoje: ji skverbiasi į visus kalbos vartojimo lygmenis (nuo tarties iki sakinio sandaros), lietuvių kalba stumiama iš mokslo ir studijų, darbo santykių ir kitų sričių, kai kuriose visuomenės grupėse menkėja jos prestižas, mažėja ir visuomenės pasitikėjimas savo kalbos galiomis. Tokiomis aplinkybėmis lietuvių kalbai darosi vis sunkiau išlaikyti savo pozicijas valstybės ir visuomenės gyvenime.“ (VLKK nutarimas 2015).
Kaip čia išeina? Ar visą dešimtmetį komisija prastai saugojo mūsų kalbą, kad padėtis išliko tokia pat bloga? O gal jos konstruojamos grėsmės visai ir nėra, biurokratų „saugojimo“ nė nereikia? Argi kalba neišsisaugo kalbėtojų kalbama, rašoma, skaitoma, perduodama vaikams? Kaip menkai tesisieja su realybe cituojamieji teiginiai: kurgi keičiasi lietuvių kalbos sintaksė, argi nesimokome lietuviškai, argi Lietuvai nenaudinga, greta lietuvių, mokėti ir vartoti tarptautinių kalbų?
Galios ir daugiau galios. Įstatymai suteikė daug galių komisijai, bet komisija nori dar daugiau: štai komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė ir pavaduotoja Jūratė Palionytė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos švietimo įstatymo 49 straipsnyje įrašyta nuostata, jog mokytojas ar kitas švietimo teikėjas privalo „suprantamai ir aiškiai, taisyklinga lietuvių kalba perteikti ugdymo turinį“, tačiau esą trūksta šią nuostatą įtvirtinančių įgyvendinamųjų dokumentų, reikalavimų vykdymo priežiūros. Kitaip sakant, VLKK ir toliau, kaip nuo pat perestroikos laikų, siekia legalizuoti kalbos kontrolės sritis ir išgauti įgaliojimus kištis dabar ir į mokytojų ar dėstytojų kalbą.
Tačiau švietimo sistema jau ir taip kontroliuojama. Nacionaliniai lietuvių kalbos egzaminai verčia mokytojus ir mokinius studijuoti VLKK klaidų sąrašus – kirčiuoti, tarti, vartoti institucijos nurodomus žodžius – lyg lietuvių kalba būtų kokia užsienio kalba. Joks vadovėlis neišleidžiamas be VLKK aprobatos.
Nuo 2003 metų vadovėlių vertinimo tvarka numato, kad jų autoriai privalo perimti visas VLKK normas, vartoti tik tuos terminus, kurie pripažinti normintojų (net cituojamus tekstus pataisyti!). Pagal VLKK 2000 metais patvirtintą „Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis tvarką“ tikrinama, ar vadovėliuose ir kitose „mokymosi priemonėse“ nevartojami draudžiami svetimžodžiai. Išspausdintas vadovėlis turi turėti įrašą, kad jis „atitinka kalbos taisyklingumo reikalavimus“. VLKK Vadovėlių vertinimo pakomisės ekspertų nuomone:
„Per vadovėlius galima daryti poveikį visos visuomenės kalbai. Todėl vadovėlių kalbos priežiūra turėtų būti vienas iš pačių svarbiausių Kalbos komisijos veiklos barų. [...] Neginčytina, kad būtina vertinti ir aprobuoti ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštesniųjų mokyklų, kolegijų, įvairių profesinio rengimo mokyklų ir centrų vadovėlių kalbą“ (Kalbos kultūra švietimo įstaigose 2005).
Iš viešų VLKK tekstų matyti, kad institucija norėtų plėsti įtaką universitetams: organizuojami projektai, tikrinami vadovėliai, baigiamieji studentų darbai, disertacijos, pareiškiama, kad autoriai nesilaiko VLKK normų ir siūloma reikalauti „vertinant baigiamuosius darbus nustatyti kalbos taisyklingumo kriterijų“ (Akademinės kalbos tyrimas 2015). Ar netrukus turėsime VLKK padalinius aukštosiose mokyklose?
VLKK ir likusi visuomenė kalba skirtingomis kalbomis. Ar ne todėl mokiniai ir studentai neretai prasitaria: „Lietuvių kalba ne man, ji per sunki...“
Mokyklos indoktrinavimas. Gyvename laisvoje valstybėje, kalbame, rašome, skaitome lietuviškai, mokomės kitų kalbų ir turime kur jas panaudoti (ne taip, kaip už uždarų sienų sovietmečiu). Lietuvių kalbai plėtotis niekada nebuvo geresnių sąlygų nei šiandien.
Bet kalbos normintojai nuo pat Nepriklausomybės pradžios rūpinasi skleisti kitokį mūsų kalbos vaizdinį – esą lietuvių kalba ne tik sunki, bet ir nelaiminga, darkoma, puolama, nykstanti. Labiausiai plėtojama grėsmių kalbai idėja: iš vidaus pavojus esą kyla dėl pačių kalbos nemokančių vartotojų, o iš išorės kalbą esą nuolat teršia kontaktai su kitomis kalbomis ir kitakalbiai vartotojai.
Grėsmės konstravimas gali būti susijęs su minėtu kalbininkų galios troškimu. Dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, ėmus laisvėti viešajai erdvei, pasipylė normintojų priekaištai, kodėl „vakarėjame“ ir kalbame be leidimo (Vakarų kultūra vadinta svetima, o demokratijos rodėsi per daug).
Žmonėms prikišinėjama už jų neva netinkamas vertybes, o sau pasiimamas tautos saugotojo vaidmuo. Įrodinėjant, kad kalbos būklė laisvomis sąlygomis prastėja, būtent ir buvo sukurta oficiali kalbos „saugojimo“ sistema.
Sovietmetis nejučia paliko savo įspaudą: štai (kalbos) valdžia, kuri žino geriau, priima sprendimus ir savinasi viešąją erdvę, o štai pasyvūs, pilki, individualių poreikių nei teisės reikštis viešai neturintys kontroliuojamieji (kalbėtojai). Žmonėms prikišinėjama už jų neva netinkamas vertybes, o sau pasiimamas tautos saugotojo vaidmuo. Įrodinėjant, kad kalbos būklė laisvomis sąlygomis prastėja, būtent ir buvo sukurta oficiali kalbos „saugojimo“ sistema.
Po kalbos saugojimo priedanga vykdomas jaunų žmonių indoktrinavimas. Nuo Nepriklausomybės pradžios ėmę gauti kritikos, kalbos normintojai sustiprino poveikį mokykloms, jų žodžiais, „grąžino gimtosios kalbos kultą“ (Pupkis 1990: 9). VLKK ir kitos institucijos remia „Švarios kalbos – švarios galvos“ konkursus, „švarios kalbos jaunuolius“ kviečiasi į Seimą susitikti su „kalbą puoselėjančių“ institucijų atstovais. Mokiniams diegiama nuostata, kad kalbai gresia nuolatinis pavojus, kad jaunimas yra neraštingas.
Oficialiose švietimo programose nurodoma, kad mokiniai turi išmokti paaiškinti Kalbos įstatymo ir kalbos norminimo reikalingumą, nacionalinis egzaminų centras 2011 m. siūlė temą, prašančią pagrįsti mintį, kad „lietuvių kalbai negresia rimtas pavojus, kol ją gina Valstybinės kalbos įstatymas ir saugo kalbininkai“. O štai pati vadovėlių patikromis užsiimanti VLKK nemato problemos, kad 4 klasės lietuvių kalbos vadovėlyje vaikams sekama rasistinė pasaka apie Gramatikos šalį, kurioje gerieji valdovės pagalbininkai pakliūva į „juočkių“ nelaisvę ir turi pažadėti niekada nevartoti tų „žargongalvių“ kalbos (Banytė, Kuzavienė, Vyšniauskienė 2009).
Ar reikia tokios kalbos komisijos? Ne, tokios kalbos komisijos nereikia. Ne todėl, kad taisyklinga kalba nereikalinga, o todėl, kad nuo sovietų laikų Lietuvoje įtvirtinta klaidinga taisyklingos kalbos samprata. Kritiška dabartinės lietuvių kalbos politikos ir jos genezės analizė, 2016 m. publikuota knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“, baigiama tokiais žodžiais:
„Knygoje pateikti tyrimai leidžia padaryti ir vieną praktinę išvadą: šiais laikais tokios kalbos priežiūros, kuri Lietuvoje kultivuojama nuo gūdaus sovietmečio ir kurios esmė yra leidimas arba draudimas lietuviams vartoti gimtosios kalbos formas, nebereikia. Nereikia valstybiniu mastu praktikuoti institucinės, normas kuriančios ir privalomas jų vartojimo erdves nurodančios kalbos politikos“ (p. 311).
Lietuvos Konstitucijoje numatyta teisė ir pareiga Lietuvoje viešai vartoti lietuvių kalbą Kalbos įstatyme buvo drastiškai susiaurinta, valstybinė kalba paversta „taisyklinga“ kalba, kuriai taisykles parūpina viena kalbos institucija, o kita, viešai gėdindama kalbėtojus, jas prižiūri. Draudžiama, grasinama ir tai vadinama kalbos saugojimu. Kalbos „saugojimo projektą“ pardavinėjančios institucijos, kuri iš tiesų saugo savo nurodymus ir save pačią, – nereikėjo ir nereikia. Lietuvos piliečiai neturi bylinėtis su savo valstybe Europos žmogaus teisių teismuose.
Lietuvos Konstitucijoje numatyta teisė ir pareiga Lietuvoje viešai vartoti lietuvių kalbą Kalbos įstatyme buvo drastiškai susiaurinta, valstybinė kalba paversta „taisyklinga“ kalba, kuriai taisykles parūpina viena kalbos institucija, o kita, viešai gėdindama kalbėtojus, jas prižiūri.
Valstybės vardu propaguojama kalbos kaip šventovės idėja iš esmės žalinga. Susieta su sakraline sfera, kalba gąsdina kalbėtojus. Kalbininkas neturi būti valstybės pateptas šventikas, jo aprobatos nereikia vadovėliui spausdinti ar išsižioti televizijos studijoje, jis neturi nurodinėti, kur, kas ir kaip turi kalbėti bendrine kalba. Suinteresuotos institucijos neturi teisinių dokumentų rengti sau pačioms. Apskritai kalbos institucijos prie Seimo neturi būti. Ji neturi būti finansų skirstytoja mokslo institucijoms – lėšas skirsto Lietuvos mokslo taryba.
Paklaustas, ar jam reikia kalbos komisijos, vienas daug lietuviškai rašantis bičiulis po reikšmingos pauzės atsakė: „Dabar nereikia. Man dabar užtenka interneto. Nosinių rašymą randu internete“.
Ko gi reikia? Ar nereikia aktualius, problemiškus kalbos klausimus sprendžiančių ekspertų? Žinoma, kad reikia.
Girdėdama viešą kritiką, kad tokios agresyvios kalbos kontrolės pavyzdžių pasaulyje būtų sunku rasti, pati VLKK (jos administracija) ėmė įrodinėti, esą Lietuva šiuo atžvilgiu niekuo neišsiskiria – visur yra kalbos institucijų.
Tiesa čia tik tai, kad institucijų esama. Kai kurios jų privačios (kaip garsiosios ispanų, prancūzų, švedų akademijos) ir užsiima ribota veikla (rengia žodynus, kuria terminus), kitos leidžia rašybos žodynus ar kaupia duomenis apie kalbos kitimą. Tačiau pagrindinė kalbos institucijų užduotis – konsultuoti kalbos klausimais. Ne nurodinėti, ne reguliuoti, ne prievarta diegti, o profesionaliai patarti, apšviesti.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje valstybinės kalbos supratimas kardinaliai skiriasi nuo to, kurį skelbia Lietuvos kalbos politikos dokumentai. Kalbos politika ten užsiima švietimo ir kultūros ministerijos. Šiaurės šalių kalbų deklaracijoje ir nacionalinėse gairėse pabrėžiama, kaip svarbu mokėti (suprasti, kalbėti) kuo daugiau kalbų, kokios reikalingos yra tarmės ir mažumų kalbos, primenama, kad viešumai reikia daugiau mokslinio požiūrio į kalbą. O štai Vokietijos švietimo ministerija kviečiasi universitetų kalbininkus ir finansuoja mokykloms skirtus projektus, kurių tikslas – padėti mokytojams atsikratyti kalbos stereotipų, išmokti suprasti mokinių kalbos įvairovę.
Lietuvos valstybės vykdomai lietuvių kalbos politikai reikia radikalių permainų. Kalbos institucijų galia drausti ir bausti turi būti panaikinta. Kur tik Lietuvos įstatymuose įrašytas, taisyklingos kalbos reikalavimas turi būti išbrauktas.
Naujoji kalbos institucija turėtų ištaisyti senosios klaidas – skatinti keisti lietuvių kalbos mokymo (ir mokytojų rengimo) programas, išlaisvinti mokytojus, redaktorius, žurnalistus, žodynų autorius, verslininkus iš išgalvotų klaidų kalėjimo, naikinti kalbėtojams įkaltą nevykėlio kompleksą. Įsivaizduokime, kad kalbos normintojai sutramdomi ir jiems leidžiama tik rekomenduoti, bet ne reglamentuoti kalbos formas. Nebėra klaidų sąrašų, verčiančių mokytojus rašyti mažesnį pažymį, mokiniai mokosi svarbiausio dalyko – formuluoti savo mintis aiškiai, sklandžiai, patraukliai. Televizijos ir radijo žurnalistai nestresuoja kirčiuodami, parinkdami ir tardami žodžius pagal savo kalbos jausmą. Kalbėdami pagal gyvą kalbos ritmą aktoriai lengviau įsijaučia į vaidmenį. Rašytojų atsiprašinėjimas už savo stilių lieka tik keista istorijos detalė.
Vartotojai galėtų būti profesionaliai konsultuojami apie skolinių atitikmenis ir naujus terminus. Jei kiltų poreikis, galėtų būti siūlomos naujos rašybos ar skyrybos taisyklės. Ir, svarbiausia, reikėtų kantriai žmonėms aiškinti, kad nesijaudintų ir nesinervuotų dėl atsiradusių variantų, nepriekaištautų už kalbos skirtumus ar akcentus. Kad gera viešoji kalba būna rišli, gyva, pagauli. Kad kalbų kontaktai yra normalus, visada egzistavęs reiškinys, o mūsų kalba lengvai integruoja skolinius. Kad kalbos taisyklės susiklosto iš pačių vartotojų kalbos. Kad pagrindinis dalykas, kurio reikia mokyti, yra kalbos aiškumas. Galbūt praverstų, kaip kadaise Skandinavijoje, inicijuoti aiškios kalbos projektą, kad valstybės biurokratinio aparato tekstai taptų lengviau paskaitomi kiekvienam.
Kodėl negalėtume iškelti idėjos apie kaimynų kalbų mokymą, pavyzdžiui, bent Lietuvos pasienio mokyklose? Subtitruoti TV laidas ir filmus vietoj autentišką tekstą užgožiančio įgarsinimo? Lietuvoje yra daugybė sričių, kurioms praverstų profesionalus kalbos švietimas ir įvairios neprievartinės iniciatyvos.
Visiems mums rūpi lietuvių kalbos egzistavimas, norime, kad ji kuo ilgiau gyvuotų. Kad ilgai jaustume šviežią jos skonį burnoje. Kaip ir bet kuri kita, lietuvių kalba išliks tik būdama įvairi, – kalbų stiprybė vartosenos įvairovėje. Šimtmečių šimtmečius lietuvių kalba kaip tik ir gyvavo įvairiausiomis formomis. Kalba turi būti geras įrankis kuo įvairiausiems žmonėms ir jų poreikiams, o geras simbolis ji jau yra – turime savo valstybę ir kalba joje mus vienija. Greta to, turėtų vienyti ir suvokimas, kad Lietuvos tautinėms mažumoms jų kalbos taip pat yra svarbūs simboliai.
Kokios visuomenės reakcijos tikisi pati kalbos komisija? Žinoma, pagyrų. Pasak pirmininkės Daivos Vaišnienės, dabar kalbos norminimas vyksta pagal variantus, suprask, naujoviškai. Bet kodėl kažkokia institucija turi teisę mums primesti savo surikiuotus, perrikiuotus variantus pagal „gerumą“? Tas VLKK noras norminti vis daugiau variantų patį norminimo principą daro keistą. Tarsi norima pasirodyti demokratiškesniems, bet savo rankose po kalbos „puoselėjimo“ priedanga būtinai išlaikyti galią. Ar galėtų VLKK suprasti, kad įstatymai neturi įteisinti kalbinės prievartos? Jokia kalba, jokia kalbos forma nėra nusikaltimas. Visi nešiojamės mintis apie gerą kalbą ir kiekvienas turime teisę į savo geros kalbos vaizdinį, į savo lietuvių kalbą, tą mums garantuoja Konstitucija.
Liepos 14 dieną Prancūzija šventė savąją laisvės šventę – Bastilijos paėmimą. 1789 metais žmonės šturmavo Bastiliją kaip despotizmo simbolį ir iki šiol jos užėmimas Prancūzijoje siejamas su naujos eros pradžia. Vėl buvo prisimintas faktas, kad markizas Lafayettas Bastilijos raktą kaip simbolį tada išsiuntė dovanų kitos naujos laisvos respublikos, Jungtinių Amerikos Valstijų, kūrėjui ir vadovui George’ui Washingtonui. Kelionėje praleidęs apie tris mėnesius raktas sėkmingai pasiekė tikslą, buvusiame Washingtono dvare Mount Vernon tebesaugomas ir šiandien.
Kam turėtume mes išsiųsti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raktą?
Tekstas publikuotas leidinyje „Kultūros barai“
Literatūra ir šaltiniai:
- Akademinės kalbos tyrimas 2015: Akademinės kalbos tyrimas rodo žemą raštingumo lygį. 2015-02-03, http://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/akademines-kalbos-tyrimas-rodo-zema-rastingumo-lygi, (žr. 2015-10-30).
- Banytė, Jolanta, Džeralda Kuzavienė, Vilija Vyšniauskienė. 2009. Pupa. Lietuvių kalbos vadovėlis IV klasei, 3-ioji knyga. Vilnius: Alma littera.
- Kalbos kultūra švietimo įstaigose 2005: Lietuvių kalbos kultūra švietimo įstaigose, 2005-08-04, http://www.vlkk.lt/naujienos/pakomisiu-naujienos/lietuviu-kalbos-kultura-svietimo-istaigose, (žr. 2016–05–09).
- Lietuvių kalbos ideologija: norminimo idėjų ir galios istorija (sud. Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys). Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2016.
- Pupkis, Aldonas. 1990. Pradėjome lietuvių kalbos metus. Gimtoji kalba 1, 8–9.
- Ruzaitė, Jūratė. 2017. Diversity of attitudes to English in non-professional public discourse: A focus on Lithuania. English Today, 1–10. doi:10.1017/S0266078417000153.
- Smetonienė, Irena. 2004. Kalbos politika ir jos perspektyvos. Gimtoji kalba 6, 1–8.
- Subačius, Paulius. 2016. Teisinio reguliavimo savimonė posovietmečiu. In Lietuvių kalbos ideologija: norminimo idėjų ir galios istorija (sud. Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys). Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai.
- Vaicekauskienė, Loreta. 2011. Oficialioji lietuvių kalba yra negyva kalba. Žurnalistai apie lietuvių kalbos standartą televizijoje ir radijuje, Darbai ir dienos 55, 191–207.
- VLKK nutarimas 2015: Nutarimas dėl valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programos patvirtinimo Nr. N-2 (157), 2015–04–30, https://www.e-tar.lt/portal/en/legalAct/01aa0890f31911e4927fda1d051299fb, (žr. 2016–08–15).
