Net ir aš pati nežinau, ką galvoti apie barzdotos vyrmoterės triumfą, nors visada save laikiau tolerantiška būtybe. Man truputį neramu dėl tėvų, kurie jaudinasi, ar jų vaikai netaps gėjais. Dar truputį baisu, kai žmonės ima raginti išstoti iš p.... astų sąjungos. Nenorėčiau, jog Vladimiras Putinas pasisiūlytų apginti lietuvišką tradicinę šeimą savo tankais. Tačiau gal tikrai reikia kažkaip apsiginti ir apginti savo vaikus?
Tik ką mes ginsime? Ar mes apskritai turime alternatyvą barzdotai Europos vizijai?
Žinoma, tradicinės šeimos koncepcija yra gražus dalykas. Vyras ir moteris ištikimai gyvena kartu, kits kitą myluoja bučiuoja ir vaikučius pabiručius čiūčiuoja. Romantiškas vaizdelis. Tokias šeimas dažnai rodo sultinio kubelių, sauskelnių ar prekybos centrų reklamose.
Tradicinės šeimos koncepcija yra gražus dalykas. Vyras ir moteris ištikimai gyvena kartu, kits kitą myluoja bučiuoja ir vaikučius pabiručius čiūčiuoja. Romantiškas vaizdelis. Tokias šeimas dažnai rodo sultinio kubelių, sauskelnių ar prekybos centrų reklamose.
Dėl tokio jaukaus vyro ir moters lizdelio vaizdinio sutaria ir katalikai, ir budistai, ir netikintieji, ir senojo baltų tikėjimo propaguotojai – tiesa, šie mėgsta pasakoti, kad tobulų šeimų būta seniai seniai, kai dar žmonės valgė rankomis ir priešus daužė kuokomis.
Gražu, kai vyras ir moteris sukuria šeimą. Tai reiškia, jog jis įsipareigoja nesivaikyti kitų moterų, o ji – per daug neflirtuoti su kitais vyrais.
Jie nusprendžia turėti bent pora vaikučių ir auginti juos taip, kad šie ko nors gyvenime išmoktų ir taptų naudingi visuomenei. Vakarais, nudirbę darbus, jie apsikabina ir kartu žiūri televizorių.
Tik kodėl šeimyninė romantika baigiasi, kai ant scenos ima staipytis barzdota vyrmoterė? Kodėl taip lengva išklibinti tradicinės šeimos pamatus? Gal bijoma, kad žinodami apie homoseksualus, vaikai gali imti kelti egzistencinius klausimus? „Kas aš esu?“, „Ką turiu gyvenime veikti?“ – tėvams nelengva, jei vaikui tikrai rūpi.
Tada negali vaikui pasakyti, kad mamytė visada viena plauna indus todėl, kad ji yra moteris, o tėtis elgiasi grubiai, nes jis vyras. Gali nutikti, jog girdėdamas apie gėjų ir lesbiečių gyvenimą, vaikas ims daug kritiškiau stebėti savo šeimą. Jei tėvelis ir mamytė riejasi kaip šuo su kate, gal tikrai geriau gyventi su dviem mamytėmis ar dviem tėveliais?
Jei šeima darni, kažin, ar sunku vaikui paaiškinti, kas yra gėjai. Rašydama šį tekstą, pateikiau klausimą „Google“: „Kaip paaiškinti vaikui apie gėjus?“
„Man pačiai akys ant kaktos iššoko, kai jis to paklausė, bet vaikas nekurčias, girdi tai televizijoj ir gatvėj. Bandžiau kažką vepenti, kad tai vyrai, kuriems patinka vyrai. Ir nusukau kalbą kita linkme. Manau, pradžiai užteks“, – dalijasi savo patirtimi mama populiariame mamų forume.
Kitai mamai aiškinti sekėsi geriau: „Pasakiau, kad tai yra vyras su moteriška siela. Vaikas iškart suvokė esmę“.
Kai papasakojate, kad vyras myli moterį, susilaukia vaikučių ir ilgai bei laimingai gyvena, juk nepuolate pasakoti, kad kai kurie vyrai būna neištikimi, muša žmonas ir visokius nukrypimus nuo temos. Būkim paprastesni, ir vaikai mus supras.
Trečioji rašo kaip aiškinimo apie homoseksualus vaikams ekspertė: „Kas čia sudėtingo paaiškinti vaikui apie homoseksualus? Na, vyras myli vyrą, moteris myli moterį, ir gyvena kaip šeima. Viskas. Juk kai papasakojate, kad vyras myli moterį, susilaukia vaikučių ir ilgai bei laimingai gyvena, juk nepuolate pasakoti, kad kai kurie vyrai būna neištikimi, muša žmonas ir visokius nukrypimus nuo temos. Būkim paprastesni, ir vaikai mus supras. Mano dukrai jau penkerių metų žinojo apie gėjus ir nebuvo čia jokių klausimų. Daug sudėtingiau būtų pasakoti vaikams, kaip veikia kompiuteris ar elektra“.
Tradicinės šeimos gynėjai apie gėjus žinoti nenori, bet vaikai apie gėjus jau žino. Homoseksualus iškrypėliais laikantys tėveliai pasimetę – kaip atsakyti vaikams į jų klausimus? Vadinti ligoniais? Vadinti ištvirkėliais? Uždrausti vaikui kelti netinkamus klausimus?
Būtent nuo klausimų, kurie vertė abejoti tėvų gyvenimo pavyzdžiu, prasideda dideli visuomenės pokyčiai. Dar prieš šimtmetį į moteris, kurios drįso pasakyti, jog jų darbas – ne tik virti valgyti ir auginti vaikus, buvo žvelgiama dar priešiškiau negu dabar į seksualines mažumas. Tada visiems atrodė keista, jog bobos nori dirbti ir net balsuoti rinkimuose – kaip tai gali būti, jos juk sukurtos iš Adomo šonkaulio, Dievas jau taip sutvarkė, kad jos turi slėpti kojas po ilgais sijonais ir visada sutikti su vyro nuomone.
Šeimos koncepcija nuolat kinta. Dabar vyras negali uždrausti moteriai dirbti, dabar tuokiasi skirtingų tautų, rasių, religijų atstovai. Niekas su tuo nebekovoja, nes – jei kam ir nepatinka – yra suvokiama, kad tai bus kova su vėjo malūnais. Gyvenimas kartu prieš santuoką visai neseniai atrodė nuodėmingas ir smerktinas, o dabar jau net ir kaimo močiutė maloniai vaišina anūkėlį ir jo sugyventinę mergaitę garuojančiais cepelinais.
Kai pokyčiai prasideda, visada atsiranda tų, kurie tikisi sustabdyti istorijos tėkmę. Jie stengiasi pastebėti pačius smulkiausius krislus kitų akyse. Pavyzdžiui, jei esi homoseksualų nekentėjas, geriausias būdas įrodinėti savo tiesas yra pasakoti apie gėjų, lesbiečių ir transvestitų ekstravagantišką elgesį. Taip vaikščiojimas gatvėse išsirengus iki apatinių ar barzdos derinimas su moteriška suknele sutapatinamas su tolerancija.
Taip susipainiojame idėjose. Ima atrodyti, jog nepritarti viešam seksualumo demonstravimui yra netolerancija. Tačiau ką man daryti, jei nejaučiu simpatijos barzdotai vyrmoterei? Abejoju, kad noras įgyvendinti savo fantazijas yra „buvimas savimi“, kaip tai mėgina akcentuoti Conchita. Ar tai reiškia, kad esu netolerantiška? Juk palaikau tos pačios lyties žmones, kurie ramiai gyvena kartu meilėje.
Neringos Dangvydės pasaka, kurioje du vyriškiai susikimba rankomis ir žvelgia vienas į kitą eile spindinčiomis akimis, man graži. Noras uždrausti pasakų rinkinį ar pažymėti jį N–14 ženklu – absurdas.
Neringos Dangvydės pasaka, kurioje du vyriškiai susikimba rankomis ir žvelgia vienas į kitą eile spindinčiomis akimis, man graži. Noras uždrausti pasakų rinkinį ar pažymėti jį N–14 ženklu – absurdas.
Nežinau, kiek mano suvokimas apie gyvenimą skiriasi nuo vaikų suvokimo. Tik galiu spėti, jog daugelis vaikų yra pajėgūs suvokti, kad seksualumo demonstravimas ir meilė – du skirtingi dalykai. Seksualumo demonstravimas skatina aistras, o pataikavimas aistroms į laimę neveda. Štai meilė kitam – visai kas kita, tai yra būdas džiaugtis gyvenimu ir dalytis šiuo džiaugsmu. Gali būti, kad vaikai skirtumą tarp „noriu“ ir „myliu“ jaučia geriau negu suaugusieji.
Čia ir šuo pakastas. Suaugusieji taip vertina savo teisingas idėjas apie gyvenimą, kad nustoja jausti, kada elgesys kyla iš meilės, o kada – iš geismo. Ne taip jau svarbu, ar vyras gašliai liečia moterį, ar vyrą, gašlumas yra toks pats. Ir meilė tokia pati – ir tarp vyrų, ir tarp moterų, gal net tarp barzdotų persirengėlių. Tačiau mes dažnai dangstomės žodžiais kaip figos lapais. Sakome „myliu“, nors taip tik siekiame pagražinti „noriu“. Taip žodžiai praranda tikrąją prasmę.
Panašu, kad visas šaršalas dėl vaikų psichikos žalojimo visų pirma kyla iš manymo, jog už vaikus esame išmintingesni. Norime mažuosius apsaugoti nuo per televiziją rodomo smurto, nuogų papų ar vyrmoterių su barzdomis. Tačiau netikime, kad apie šiuos reiškinius galime su vaikais kalbėtis ir jų pačių klausti – kaip tu manai, kaip elgtis yra gerai?
Tolerancija visų pirma yra pagarba kitokiam žmogui – tam, kurio gyvenimo tu nesupranti. Tai yra mėginimas žvelgti į kitą žmogų kaip į mikrokosmosą – atsargiai, vaikiškai tyrinėjant, užduodant klausimus. Tai nėra edukologijos programų perrašinėjimas, kad būtų kuo daugiau pasakų apie du karalaičius. Tai nėra entuziastingas balsavimas už barzdotą Europos viziją. Tai yra paties giliausio egzistencinio klausimo kėlimas – kaip atsitinka, kad pasaulį mes suvokiame taip skirtingai? Kas iš tiesų tarp mūsų visų yra bendro? Kas yra tai, kas mus, tokius skirtingus, sieja?
Jei išmoktume matyti panašumą skirtingume, klausimai apie draudimus nekiltų. Tada į barzdotąją ledi žvelgtume ne šaipydamiesi, ne žavėdamiesi ir ne baisėdamiesi. Žvelgtume skaidriomis akimis – matydami po blizgia suknele, barzda ir ilgais plaukais tokį patį žmogų, kaip mes. Gal klaustume, ar jis suklupęs, ar jam reikia atjautos, ar jis yra laimingas. Tačiau tai jau būtų pripažinimas, kad mes nesame galintys į kitus žmones laidyti savos teisybės akmenis.
