Zenonas Vaigauskas teisus, akcentuodamas, jog referendumas žlugo, nes jo rengėjai niekino mąstančius kitaip. Dar žiemą mėginau elektroniniu paštu susirašinėti su viena iš referendumo aktyvisčių Elona ir klausti jos apie ekonomiką, užsienio politiką, ekologiją. Norėjau suprasti referendumo rengėjų argumentus.
Turiu pripažinti, kad Elona buvo labai mandagi ir draugiškai atsakinėjo į jai turbūt keistus mano klausimus. Iš atsakymų buvo akivaizdu, kad susišnekėti beviltiška – ji buvo įsitikinusi, jog leisti parduoti žemę užsieniečiui yra tas pats, kas duoti leidimą niokoti Lietuvą. Aš nesupratau, kodėl užsienietis turėtų teršti labiau tik dėl to, kad jis užsienietis.
Susišnekėti beviltiška – ji buvo įsitikinusi, jog leisti parduoti žemę užsieniečiui yra tas pats, kas duoti leidimą niokoti Lietuvą. Aš nesupratau, kodėl užsienietis turėtų teršti labiau tik dėl to, kad jis užsienietis.
Dėl nenoro susišnekėti truputį liūdna. Net ne truputį, o labai. Užuot kėlę svarbius politinius ir ekonominius klausimus, tautininkų aktyvistai pasidavė emocijoms ir savo agitacijoje deklamavo daug eilėraščių apie Lietuvos žemę.
Užuot siūlę variantus, kaip jauniems žmonėms padėti įsigyti žemės, jie aiškino, kad Europos Sąjungoje jauni žmonės neįstengs įsigyti žemės. Užuot ieškoję, kaip paskatinti norinčiuosius ūkininkauti atsakingai, jie baugino ekologinėmis katastrofomis. Užuot kėlę klausimą, kaip padaryti, jog ekologiški maisto produktai pasiektų daugiau vartotojų, jie šnekėjo, kad prekybos centruose visas maistas yra užnuodytas.
Net ir apie kertinį referendumo klausimą „Ar parduoti žemę užsieniečiams?“ galėjo būti kalbama kitaip. Žemės pardavimas referendumo agitacijoje buvo prilygintas nuodėmei. Turi žemės – neparduok, neturi žemės – nusipirk. Jei parduodi žemę, esi tėvynės išdavikas. Net tada, jei parduodi žemę, kad sumokėtum už savo vaiko muzikos studijas užsienyje, kur jis turės galimybę tapti pasaulinio garso atlikėju.
Kodėl referendumo rengėjai tiek energijos išeikvojo, baugindami siaubingomis žemės pardavimo užsieniečiams pasekmėmis, užuot nukreipę savo jėgas į agitaciją „Parduok žemę atsakingai“? Kodėl visai nekalbėta apie tai, kaip atsakingai parduoti savo žemę? Kaip atskirti pirkėją, kuris ūkininkaus pats, nuo perpardavinėtojo? Kaip sukurti sistemą, kuri apsaugotų parduoti žemę norinčius žmones nuo apgavikų?
Atsakymas vėl toks pats – nenoras susišnekėti. Savos mąstymo sistemos gynimas. Įsivaizdavimas, kad uždrausime užsieniečiams parduoti žemę, ir problemos pranyks. Burtų lazdele mostelėjus.
Atsakymas vėl toks pats – nenoras susišnekėti. Savos mąstymo sistemos gynimas. Įsivaizdavimas, kad uždrausime užsieniečiams parduoti žemę, ir problemos pranyks. Burtų lazdele mostelėjus.
Diskutuodami apie referendumą, galėjome kelti ir tapatybės klausimą. Kas aš esu? Lietuvis? Europietis? Kas yra mano šalis – visa Europa ar maža Lietuva? Ar bijau priklausomybės nuo Europos, ar matau galimybių Europoje? Ar man svarbiau išlaikyti savitumą, ar jungti savo šalies patirtį su kitų šalių patirtimi? Ką prarasiu ar atrasiu, ėmęs mąstyti europiečiai? Galų gale, kas yra tas europietiškas mąstymas?
Prieš pora mėnesių apie europietišką mąstymą per „Facebook“ socialinį tinklą ėmiau šnekėtis su švedu Jonu Ohmanu. Lietuvoje gyvenantis ir filmus apie Lietuvos tarpukario istoriją kuriantis švedas man dėstė mintis apie modernios ir postmodernios mąstysenos skirtumus. Modernaus mąstymo teiginys „Tu esi“, postmodernaus – „Tu gali“.
Kalbant paprasčiau, moderniai mąstantys žmonės daug kalba apie tai, kad jie yra lietuviai ar rusai, o postmoderniai mąstantys žmonės orientuojasi į tai, ką jie gyvenime gali nuveikti. Tapatybė jiems nebėra svarbiausia.
„Man neįdomu, kas esi, man įdomu, ką gali, – tokį mąstymą Jonas vadino europietišku mąstymu, – Rusija šimtu procentų stato ant modernizmo. Tačiau laikui bėgant, pralaimės“, – įsitikinęs Jonas. Modernusis būdas įtvirtinti savo tiesas yra prievarta, postmodernus – pritraukti prie savo tiesos. Rusijoje populiarus mąstymas, kad visi žmonės yra blogi, todėl nekontroliuojami iškart ims nusikalsti, taigi griežta valdžios kontrolė būtina.
Demokratija yra grįsta pasitikėjimu, kad žmogus turi galimybę gyvenimą tvarkyti pats, ne dėl to, kad kažkas jam liepia iš viršaus. Tačiau čia būtinas pasitikėjimas. „Net jei nepažįsti ko nors, vis tiek gali pasitikėti, kad žais pagal taisykles. Pasitikima tiek sistema, tiek kitais bendruomenės nariais. Manau, čia yra vienas patraukliausių Europos bruožų“, – įsitikinęs Jonas.
Koks referendumo rengėjų mąstymas? Akivaizdu – tai yra Jono apibūdintasis modernus mąstymas. „Netenkame savo konstitucijos, valiutos, valstybingumo. Išsaugokime savo žemę, kalbą, tradicijas ir kultūrą“, – referendumo agitaciniame laikraštyje sako aktorius Rolandas Boravskis. „Esu lietuvis. Esu šeimininkas šioje valstybėje, o ne vergas“, – tvirtina muzikantas Vilius. „Ar yra tokie pinigai, už kuriuos galima parduoti motiną, tėvą, vaikus, savo istoriją, mūsų kalbą? Dėl Lietuvos gali nuspręsti tik pati Lietuva, o mes ir esame Ji“, – sako humoristas Artūras Orlauskas. „Ateik ir pasakyk biurokratams, kad tu esi. Gerbti ir mylėti tavęs jie nepradės, bet tegul jau skaitosi su tuo, kad esi“, – agituoja eiti į referendumą Šarūnas Navickis.
Referendumo šaknis – nepasitikėjimo jausmas. Jei europietiško mąstymo bruožas yra pasitikėjimas visuomene ir sistema, tai neeuropietiško mąstymo pagrindas yra nepasitikėjimas.
Tačiau vargu ar referendumo priešininkų elgesį būtų galima pavadinti europietišku. Siuntinėti kitaip mąstančiuosius pas psichiatrus yra elgesys, kuris žemina pirmiausia taip besielgiančiuosius. Užuot mėginę kuo išradingiau pasišaipyti, užkasinėdami biuletenius, ir žurnalistai galėjo šiek tiek tiek pakapstyti giliau ir atrasti pačią referendumo šaknį.
Referendumo šaknis – nepasitikėjimo jausmas. Europietiško mąstymo bruožas yra pasitikėjimas visuomene ir sistema, o neeuropietiško mąstymo pagrindas yra nepasitikėjimas. Uždrausti visa, kas bloga, reikia todėl, kad nepasitikime, jog gali vykti ir geri dalykai. Natūralu, kad toks nepasitikėjimas kelia nerimą.
Koks nerimas paslėptas po kovingais ir pompastiškais referendumo teiginiais? Tai, kad Lietuvos žemė gali dominti stambius Europos žemvaldžius. Tai, kad stambieji žemvaldžiai bus linkę naudotis savo padėtimi ir spausti smulkiuosius. Tai, kad pramoniniuose ūkiuose žemė bus alinama. Tai, kad Lietuvos politikai pasiduos stambiojo kapitalo interesams. Tai, kad kaimo žmonės nebeturės jokių galimybių užsidirbti ir taps vergais. Ar galėtume ranką prie širdies pridėję sakyti, kad ši baimė – visiškai nepagrįsta?
Pirmas žingsnis į tai, kad daugiau nevyktų antikonstituciniai referendumai, turėtų būti žmonių pasitikėjimo stiprinimas. Pasitikėjimas gali rastis tik tada, jei žmonės patys taps aktyvesniais piliečiais ir ims tikėti, jog šioje visuomenėje turi galimybių kažką pakeisti.
Štai todėl referendumo negalime vertinti vienareikšmiškai. Iš vienos pusės, jis atskleidė, kad Lietuvoje daug jaunų žmonių, kurie nori aktyviai dalyvauti politikoje ir keisti visuomenę.
Kita vertus, panašu, jog vien tik nuoširdaus noro kovoti už savo šalį nepakanka. Reikia dar ir kritinio mąstymo. Panašu, jog dauguma referendumą palaikiusiųjų niekaip nesugebėjo suvokti, jog neigiamos žinios apie Europos Sąjungą yra Kremliaus propagandos dalis. Tačiau nesuvokimas pranyksta ne tada, kai iš jo tyčiojamės, o tada, kai pradedame matyti aiškiai, kas yra kas.
Ačiū Dievui, kad referendumas įvyko. Ir kad jis taip baigėsi.
