Taip jau nutiko, kad mano giminėje emigravusių nėra. Visi ir visos laimingai gyvename Lietuvoje, o apie emigrantus pasikalbame tik nusprendę reguliariai padūsauti dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus.
Bet dūsauti – viena. Visai kas kita – „Facebook“ jau kelis mėnesius stebėti nuosekliai augantį paniekos ir neapykantos Jungtinėje Karalystėje gyvenantiems bei dirbantiems atvykėliams iš Rytų Europos srautą.
Vienas bičiulis, jau šešerius metus periodiškai aplankantis Lietuvą ir sulaukiantis svečių iš Vilniaus, dabar spjaudosi tokiomis srutomis apie lenkus, lietuvius ir rumunus, kad jam neberūpi jokie kontrargumentai, jokia statistika.
O bandžiau. Kantriai, atsargiai, draugiškai taisiau jo skelbiamus „faktus“ apie neva nedirbančius rumunus, numušamą atlyginimų vidurkį, esą niekieno neišrinktą ES valdžią, migrantų apgultas ligonines.
„The Sun“ ir „Daily Mail“ šį pavasarį paskelbė be galo daug dezinformacijos.
Visa tai – euroskeptiškos, akiplėšiškai skaitytojus klaidinančios spaudos antraštės. „The Sun“ ir „Daily Mail“ šį pavasarį paskelbė be galo daug dezinformacijos.
Ir nors daugelis teiginių pareikalavus Nepriklausomai spaudos standartų organizacijai buvo paneigti, kažin ar tai padeda: ką perskaito daugiau žmonių – skandalingą antraštę ar jos pataisymą, kuriame jokio skandalo nebėra?
„Netikėk sušikta Camerono statistika. Kai su nėščia žmona valandų valandas sėdi ligoninėje ir esi vienintelis angliškai kalbantis žmogus, pradedi abejoti tuo, kas tau teigiama“, – iškošė bičiulis, nors daugelis svetima kalba kalbančių imigrantų iš ES šalių moka mokesčius ir tikrai turi teisę sėdėti toje pačioje eilėje.
Kitas draugas socialiniuose tinkluose maždaug kas savaitę su užsidegimu pakartoja: „Užteks tarnauti Briuselio diktatoriams, kurių mes nerinkome!“
Priminus, kad reguliariai vyksta Europos Parlamento rinkimai, kad Jungtinės Karalystės ministrų kabineto, kaip ir Europos Komisijos, niekas nerenka, kad Europos Vadovų Taryboje sprendimai priimami demokratiškai, dažniausiai stoja tyla.
Po jos seka trumpa, bet daug pasakanti pastaba: „Ką tu supranti, neaiškink, kaip mums, britams, gyventi, tu neturi tam teisės“.
Svarbiausia, kad pats nė nejunti, kaip įkaista aistros – pagauni save besipiktinantį ne tik melu grindžiamais ksenofobiškais aiškinimais, kokie blogi lietuviai ar lenkai statybininkai, bet ir nesugebėjimu suvokti argumentų, kodėl taip nėra.
O neapykanta įsisukusi ne juokais. Praėjusią savaitę radikalas, šaukdamas „Britanija – pirmiausia“, nužudė parlamentarę Jo Cox, aktyvią kampanijos už šalies pasilikimą Jungtinėje Karalystėje dalyvę.
Tada nustebino ir trečiasis bičiulis iš Šiaurės Anglijos, beje, gyvenantis keliolika kilometrų nuo miestelio, kur buvo nužudyta politikė.
„Facebook“ jis įniršęs iškeikė visuomeninį transliuotoją BBC, drįsusį pacituoti liudininkus, girdėjusius, ką šaukia žudikas. Bet ne tik tai – jis pasvarstė, kad J.Cox žmogžudystę galėjo užsakyti kampanijos „Stay“ aktyvistai, matydami, jog gresia „Brexit“. Tai man buvo paskutinis lašas.
Skaičiuojant valandas iki referendumo dienos, panašiau, kad Jungtinė Karalystė pasiliks Bendrijoje.
Europos Sąjunga, žinoma, nėra tobula – suraskite tobulą valstybę, tobulą sistemą. Briuselyje – per daug biurokratizmo, per daug entuziastų kurti „vis glaudesnę sąjungą“, kalbant apie ekonomiką, netrūksta intervencionizmo.
Bet ar geriau numoti ranka, trenkti durimis ir patiems tvarkytis izoliuotoje, sustingusioje šalyje, ar pabandyti pakeisti, atgaivinti vienoje vietoje užsitrypusią ES?
Dabar, jau prasidedant referedumui, panašiau, kad Jungtinė Karalystė pasiliks Bendrijoje. Nors apklausos rodo, kad narystės šalininkų ir priešininkų yra maždaug po lygiai, neapsisprendusieji dažniausiai renkasi status quo. O tokių britų daug.
Tačiau net gerų bičiulių liejama tulžis mane verčia abejoti, ar tikrai viskas bus gerai ir galėsime bėgti gaudyti drugelių. Net „Bremain“ atveju nesikeis faktas, kad pusė Jungtinės Karalystės gyventojų mūsų nebemėgsta, galbūt nekenčia.
Būtent tai liūdniausia – kad šalyje, kurią myliu dėl pavyzdinio mandagumo, puikaus humoro, literatūros, futbolo, vis agresyviau mojuojama atsisveikinant su, dar vieno bičiulio žodžiais, „ateities nebeturinčia ES“.
Nesąmonė, pasakysite. Tačiau kad kažkas nebe taip, supranti, kai suabejoji, ar dabartinė Jungtinė Karalystė paskelbtų karą L̶e̶n̶k̶i̶j̶ą̶ ̶u̶ž̶p̶u̶o̶l̶u̶s̶i̶a̶i̶ ̶n̶a̶c̶i̶ų̶ ̶V̶o̶k̶i̶e̶t̶i̶j̶a̶i̶ – ES ir NATO šalį atakavusiai Rusijai.
