Šie rinkimų metai už Atlanto ypatingi. Dar niekada vienos iš didžiųjų partijų kandidatu į prezidentus nebuvo išrinktas toks demagogas kaip Donaldas Trumpas. Kaip skelbia faktų tikrinimo tinklalapis „PolitiFact“, daugiau nei du trečdaliai jo pasisakymų per rinkimų kampaniją neatitiko tikrovės.
Kita vertus, apklausos prieš artėjančius antirinkimus rodo neapykantą ne tik D.Trumpui, bet ir demokratei Hillary Clinton, nors pastaroji klaidingų teiginių pažeria kur kas mažiau.
Ar kitaip, matant tokį Amerikos visuomenės susiskaldymą, būti ir negali? Tikriausiai ne – aštrus žmonių susipriešinimas viešint JAV matomas akivaizdžiai.
Jį pastebėti nelengva. Tikriausiai dėl to paties susiskaldymo amerikiečiai viešai apie politiką nekalba – nei baruose, nei gatvėse, nei parduotuvėse.
Net būtent rinkimams skirtuose renginiuose jų dalyviai kalba santūriai, kuo ramiau, tarytum stengdamiesi atsiriboti nuo retorikos, kurią jie kasdien girdi televizijoje, radijuje, skaito internete.
Bet vos užduodi klausimą – ar apie D.Trumpą ir jo retoriką, ar apie H.Clinton ir prezidentą Baracką Obamą – ir vietos žmonės tarsi išgirsta burtažodį „Sezamai, atsiverk!“
„Hillary? Žmogau, ji yra tikras blogis. Šitos valstybės laukia pragaištis, jei ji taps prezidente“, – tokį iš konservatorių propagandos vadovėlių pasiskolintą sakinį išgirdau viename Denverio barų.
Čia šios minties autorius su dar keliolika bendraminčių aktyviai stebėjo pirmuosius H.Clinton ir D.Trumpo prezidentinius debatus.
Ispanakalbė Emilia: „Balsuojantieji už D.Trumpą praranda ne savo Ameriką, o savo ilgametes privilegijas.“
Daugelis jų buvo pasipuošę respublikonų kandidatą palaikančiais marškinėliais ir džiūgavo dėl neva skaudžių milijardieriaus kirčių varžovei.
Kitas D.Trumpo rėmėjas Šarlotsvilyje, Virdžinijos valstijoje, didžiuodamasis rodė kepuraitę su užrašu „Make America Great Again“ ir kažkodėl nusprendė pakalbėti apie politinį korektiškumą.
Radikalesni dešinieji tiek JAV, tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje politinį korektiškumą vadina išgyvendintinu reiškiniu, nors iš esmės jis reiškia pagarbą ir gerumą kitiems.
Su šiuo vyruku bendravau jaunųjų Virdžinijos universiteto respublikonų susitikime, į kurį buvau įleistas. Nugirdusi pokalbį, vėliau priėjo jauna ispanakalbė amerikietė. Ji prisistatė neapsisprendusia rinkėja.
„Žinai, aš irgi nesuprantu, kodėl negalima tiesiog gerbti vieni kitus. Dar neįsivaizduoju, už ką balsuosiu, bet tikrai ne už Trumpą. Atėjau čia žvalgybon. Už jį balsuoja tie, kurie dejuoja, kad Amerika nebe tokia, kad jie praranda Ameriką.
Man aišku tai, kad jie praranda ne Ameriką, o savo ilgametes privilegijas – diskriminuoti kitas rases, lytis, LGBT bendruomenę. Sorry, kad jums reikia visa tai stebėti“, – dėstė Emilia.
Sorry. Šį žodį išgirdau ir kitą rytą – iš keturių jaunųjų demokračių jau kitame renginyje. Jų paklausiau, ar yra kas nors, dėl ko jos galėtų sutarti su konservatyvių pažiūrų jaunimu.
Sulaukiau keturių tvirtų „ne“. Ir, žinoma, „atsiprašau“. Vienintelė Cathy pasvarstė, kad bent jau jaunesniems respublikonams galbūt rūpi pasaulinis atšilimas.
Ir taip visur – į pokalbį mielai leidęsis barmenas Vašingtone tik kraipė galvą ir smalsavo, kaip į visą šitą spektaklį žvelgiama svetur. „Uber“ vairuotojas Boulderyje nusprendė garsiai pabrėžti, kad „Amerika yra geresnė nei galėtų atrodyti, ypač šįmet“.
Lobistė Jenny, sutikta Denverio Kapitolijuje kitą rytą po pirmųjų H.Clinton ir D.Trumpo debatų bei paklausta, ar juos žiūrėjo, tik sušnypštė: „Žinai, vakar buvau gimtadienyje. Net ne draugo – aš to žmogaus gerai nepažįstu. Bet tikrai norėjau išvengti šito šūdų spektaklio.“
Ir vėl: „Sorry, čia visiška košė.“ Jenny prisipažino metanti iš „Facebook“ draugų tuos, kurie ima pulti H.Clinton ir liaupsinti D.Trumpą.
Jay Santana: „Turime žodžio laisvę, piliečių laisves. Aš esu daug keliavęs, man visa tai labai svarbu. Nedaug kas turi tai, ką turime mes.“
Taip, daugelis JAV sutiktų amerikiečių teigė nemėgstantys, net nekenčiantys būtent D.Trumpo. Bet štai taksistas Jay Santana, į Ameriką prieš 20 metų atvykęs ir pilietybę jau turintis argentinietis, turi priekaištų ir Hillary.
„Trumpas yra heiteris. Jis nekenčia visų imigrantų, užsieniečių. Bet Clinton nekenčia vyrų. Čia nebeįmanoma, ateitis labai miglota. Turime rinktis iš kandidatų, kurie kažko nekenčia“, – man dėstė J.Santana.
Kita vertus, jis pridūrė: „Patikėkite, čia yra ką saugoti. Amerika yra nuostabi, ši šalis – puiki. Turime žodžio laisvę, piliečių laisves. Aš esu daug keliavęs, man visa tai labai svarbu. Nedaug kas turi tai, ką turime mes.“
Dviejų savaičių, kurias praleidau Amerikoje, žinoma, negana. Be to, aš ten negyvenu, nesusiduriu su biurokratija (o kur ji efektyvi?), esu baltasis, o ne juodaodis. Ne musulmonas. Tokiems kaip aš, kaip mes, lietuviai, ten lengviau.
Tačiau, patikėkite, net šiais siautulingais rinkimų metais Jungtinių Valstijų ir jų dvasios nesupainiosi su niekuo kitu. Ten ir saugu, ir gražu, ir įdomu.
Lietuvoje Amerikos didybę pajusti sunku. Visai netoli apie supuvusius Vakarus, ypač – JAV, nepailsdama trimituoja rusiška propaganda.
Be to, kaip yra juokavęs britas komikas Eddie Izzardas, Vašingtonas turbūt specialiai siunčia į Europą kvailesnius, įžūlesnius, įspūdingai nutukusius turistus. Trolina.
Iš tiesų žmonės ten gyvena gerai, draugiškai ir sveikai. Tolerantiškai. Lietuviai mėgsta pastebėti, kad amerikiečių draugiškumas apsimestinis, o štai mes visada nuoširdūs. Bet kas geriau – gerumas, kad ir suvaidintas, ar grubumas iš širdies?
Neklausykite D.Trumpo – su JAV viduriniąja klase viskas tvarkoje. Tik keičiasi jos sudėtis. O permainos gąsdina toli gražu ne daugumą – jos net reikalingos.
Jungtinės Valstijos tikrai nėra geriausia valstybė pasaulyje – pagal daugelį rodiklių. Bet Amerika tikrai yra geriausia didelė valstybė pasaulyje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gintaras Radauskas: Kaip „Brexit“ sukiršino mane ir mano draugus už Lamanšo
