Gintaras Visockas |
Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog panašiais atvejais vienintelis veiksmingas vaistas nuo galimų apsirikimų – kruopštus faktų tikrinimas. Ir ypač atsargus, rezervuotas žvilgsnis į politikus, komentatorius, žurnalistus bei visuomenininkus, kuriems visuomet viskas aišku ir kurie turi susidarę itin kategorišką nuomonę.
Nesu iš tų, kurie naiviai mano, girdi, mūsų slaptosios tarnybos ir mūsų teisėsauga – be nuodėmės.
Pats nukentėjau nuo lietuviškosios Temidės, pradėjusios žurnalistus bausti jau net ne už tai, ką jie konkrečiai parašo, o už tai, ką gali pamanyti statistinis skaitytojas ar rinkėjas (omenyje turiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo V.Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo St.Lemežio sprendimus). Nuodugniai domėjausi rezonansinėmis Š.Paberaliaus, čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų, E.Kusaitės baudžiamosiomis bylomis. Šiomis temomis parašiau ne vieną dešimtį publikacijų.
Pats nukentėjau nuo lietuviškosios Temidės, pradėjusios žurnalistus bausti jau net ne už tai, ką jie parašo, o už tai, ką gali pamanyti statistinis skaitytojas.
Tad kuo labiau gilinuosi į tokio pobūdžio bylas, tuo darosi baisiau. Kategoriškai nesutinku, kad šiandieninė Lietuva – teisinė valstybė. Niekaip negaliu sutikti su kai kurių parlamentarų nuolat kartojama fraze, kad šiandien teisingumą Lietuvoje visuomet vykdo tik teismai.
Taip turėtų būti, bet kol kas taip nėra. Juk neatsitiktinai politikų, prokurorų ir teisėjų bendruomenės visomis išgalėmis įnirtingai priešinasi tiesioginiam visuomenės dalyvavimui teisingumo procese, prisiekusiųjų teismo koncepcijai ir net teismo posėdžių bei apklausų stenografavimui.
Advokatai iki šiol neturi teisės gauti teismuose naudojamų vaizdo ir garso įrašų kopijų, būtinų procesiniams dokumentams parengti ir deramai pasirengti teismų posėdžiams.
Beje, lietuvių, nukentėjusių nuo tendencingų Lietuvos pareigūnų sprendimų, kreipiasi su kiekviena diena vis daugiau. Jau nebespėju visiems padėti, nespėju stebėti visų teismo posėdžių.
Lietuva pakliuvusi į labai sudėtingą situaciją. Akivaizdu, kad šalies slaptosios bei specialiosios tarnybos ne visuomet rūpinasi valstybės interesais, o mūsų teismai ne visuomet ieško tiesos.
Tačiau ar tai reiškia, kad galiu aklai pasitikėti politikais, visuomenininkais, kurie šiandien buriasi į iniciatyvinę grupę „Už teisingumą?” Kokie jų tikslai?
Žvelgiant iš šalies, tarsi ir turėčiau pritarti visiems, kurie gina atleistuosius FNTT vadovus. Tačiau abejoti privertė kelių už teisingumą kovojančiųjų politikų, žurnalistų, visuomenininkų pareiškimai dėl rezonansinės Medininkų žudynių bylos ypatumų.
Galvoje pirmiausia turiu keistus, abejotinos vertės europarlamentaro, profesoriaus Vytauto Landsbergio, žurnalisto Tomo Dapkaus ir visuomenininko Dariaus Kuolio viešus pareiškimus.
FNTT vadovybės atleidimo peripetijos man nėra iki galo aiškios, todėl nedrįstu kategoriškai ginčytis, kas teisus, o kas – kaltas, tačiau Medininkų žudynių bylos tyrimo aktualijos man kur kas geriau žinomos.
Tarsi turėčiau pritarti visiems, kurie gina atleistuosius FNTT vadovus. Tačiau abejoti privertė kelių už teisingumą kovojančiųjų veikėjų pareiškimai dėl Medininkų žudynių bylos.
Atvirai kalbant, per trejus metus nesu praleidęs, regis, nė vieno Vilniaus apygardos ir Lietuvos Apeliacinio teismo posėdžio, kuriuose narpliota sudėtinga Medininkų žudynių byla.
Taip pat galiu pasigirti, jog esu perskaitęs visą Vilniaus apygardos teismui atiduotą Medininkų žudynių bylą. Ypač atidžiai susipažinau su „įrodymais”, kuriais remiantis mūsų prokuratūra pateikė sunkius kaltinimus buvusiam eiliniam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui. Taip pat nuodugniai, išsamiai susipažinau su vienintelio išlikusio gyvo liudininko Tomo Šerno parodymais, duotais bylą tyrusiems prokurorams.
Jei Lietuva būtų teisinė, demokratinė, žmogaus teises gerbianti valstybė, buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas-Nikulinas seniausiai būtų paleistas į laisvę. Kadangi byloje, kurią Vilniaus apygardos teismui perdavė prokurorai S.Verseckas ir R.Stankevičius, nėra nė vieno nei tiesioginio, nei netiesioginio įrodymo, kad mūsų pareigūnus Medininkų poste žudė būtent K.Michailovas-Nikulinas. Tėra vienintelis 2008-ųjų metų pabaigoje netikėtai „atsiradęs“ anoniminio liudininko tvirtinimas, esą jis kažkada seniai nežinia iš kokio asmens yra girdėjęs, kaip kažkoks asmuo perpasakojo savo prielaidas.
O prielaidos tokios: neva K.Michailovo rankos gali būti suteptos Medininkų muitinės postą saugojusių lietuvių krauju. Tačiau labai keista, kad slaptasis liudininkas negali įvardinti, kas ir kada jam šiuos „faktus” pateikė, kas yra tikrasis tokių „žinių“ šaltinis. Jis nežino ir negali pasakyti, ką konkrečiai darė K.Michailovas tame poste, kai vyko žudynės, kas jose dalyvavo. Daugiau jokių įrodymų byloje nėra.
Taip pat labai keista, kad tiek mūsų prokurorai, tiek mūsų teisėjai nelinkę tikėti tuo, ką per pastaruosius dvidešimt metų yra tvirtinęs T.Šernas. T.Šernas sako, kad užpuolimas prasidėjo 4 valandą ryto, prieš pat auštant, o mūsų prokurorai įrodinėja, jog užpuolimas prasidėjo ne anksčiau kaip penktą valandą ryto, kai jau buvo visiškai prašvitę. T.Šernas sako, kad užpuolikas turėjo automatą „Kalašnikov” su medine buože, o mūsų prokurorai tvirtina, jog užpuolikas turėjo visai kitokios modifikacijos automatą „Kalašnikov” – sudedamąjį. Teismo nuosprendyje nurodytas dar kitoks ginklas, kokio net sovietų ginkluotėje tuo metu nebuvo ir niekas iš liudytojų jo nėra matęs.
T.Šernas tvirtina, kad K.Michailovo jis neatpažįsta kaip užpuoliko, mūsų prokurorai ir teisėjai tvirtina, jog šie T.Šerno prisiminimai, vaizdžiai tariant, nėra įtikinamas K.Michailovo alibi.
Netikima net ir dar 2003 metais priimtu ir įsiteisėjusiu Lietuvos teismo sprendimu. Šiuo teismo sprendimu buvo nustatyta, kad eilinis K.Michailovas net neturėjo galimybės dalyvauti žudynėse. Nuostabą didina ir tai, kad, nors ikiteisminio tyrimo metu T.Šernas atpažino net du posto užpuolime dalyvavusius asmenis, o jo parodymų teisingumą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nei teismui, nei prokuratūrai tokios „smulkmenos” nerūpi.
Todėl labai suglumau šių metų kovo 5 dieną „Lietuvos žiniose” perskaitęs Tomo Dapkaus straipsnį „Neslaptos paslaptys”. Nustebino abu: ir žurnalistas, ir jo kalbinamas profesorius V.Landsbergis.
Pirmoji suklusti verčianti citata: „Kriminalinė policija, vykdydama tyrimą Medininkų byloje, kuriam vadovavo Vytautas Giržadas, fiksavo, jog į Vilniaus apygardos teismo rūmus, kai vyksta posėdis ir teisiamas smogikas Konstantinas Michailovas, slapta atvyksta Rusijos Federacijos ypatingosios paskirties būrių smogikai ir persirengę civiliais sėdi teismo salėje, stebi kaltinamąjį, o kaltinamasis akivaizdžiai mato, kad yra Rusijos stebimas.”
Tai žurnalisto klausimas, adresuotas V.Landsbergiui. Europarlamentaras V.Landsbergis skuba pritarti žurnalistui T.Dapkui: „Ši situacija kaip du vandens lašai primena garsųjį filmą „Krikštatėvis” apie Sicilijos mafiją ir tą pačią mafiją Amerikoje.”
Toks pareiškimas su byla nesusipažinusiems skaitytojams skamba įspūdingai. Bet šių eilučių autoriui, šia byla nuosekliai besidominčiam trejetą metų iš eilės, toks pareiškimas labiau panašus į netiesos sakymą. Pastaruosius trejus metus kantriai vaikščioju į visus teismo posėdžius. Tačiau jokių smogikų teismo salėje nesu matęs. Nė karto.
Vilniaus apgardos teismo posėdžių salė, į kurią atvesdavo K.Michailovą, dažniausiai būdavo tuščia. Salėje sėdėdavo tik teisėjai, prokurorai, kaltinamasis, jo advokatai ir šių eilučių autorius.
Na, keletą kartų buvo atėję keli studentai iš Mykolo Riomerio teisės universiteto, retsykiais užklįsdavo vienas kitas žurnalistas.
Teismo posėdžiuose kartais dalyvaudavo žuvusiųjų Medininkuose pareigūnų vaikai, žmonos. Teismo procesą dažnai stebėdavo K.Michailovo interesus ginančio advokato Arūno Marcinkevičiaus senų laikų kolega – Policijos sistemos pensininkas Ramūnas Markevičius. O šio žmogaus nei generolas Vitalijus Gailius, nei jo pavaduotojas Vytautas Giržadas, nei jų pavaldiniai tiesiog negali nepažinoti.
Taigi įtartinų asmenų teismo salėje regėti neteko.
Tiesa, trys buvę K.Michailovo-Nikulino bendradarbiai (Rygos autobusų parko vairuotojai) bei teisiamojo paaugliu sūnumi besirūpinantis krikštatėvis buvo atvykę į Medininkų žudynių bylos teismo posėdį pasiklausyti paskutinio teisiamojo žodžio.
Suklusti verčia ir T.Dapkaus informacija, kad „Kriminalinė policija vykdė tyrimą Medininkų byloje, o jam vadovavo V.Giržadas.“
Šis vizitas – vienintelis toks atvejis per beveik trejus metus trukusį teismo procesą. Po to teismas išėjo priimti nuosprendžio. Taigi bylos tyrimas teisme jau buvo baigtas, todėl įtarti, kad jie sugužėjo daryti slapto poveikio K.Michailovui – didžiausia nesąmonė.
Antra, generolas V.Gailius ir jo pavaduotojas, majoras V.Giržadas tuo metu jau beveik dveji metai dirbo nužudymo bylų tyrimuose nedalyvaujančioje ir su tokiais tyrimais nieko bendra neturinčioje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje FNTT.
Suklusti verčia ir T.Dapkaus pateikta informacija, kad „Kriminalinė policija vykdė tyrimą Medininkų byloje, o jam vadovavo Vytautas Giržadas“. Ir šis teiginys, kaip aiškėja, abejotinas. Bet jis meistriškai papuošia ikirinkiminę viešųjų ryšių akciją ir suteikia jai nepelnyto solidumo.
Kad suprastume visus niuansus, tereikia atkreipti dėmesį į V.Giržado gimimo metus (1973-ieji), aukštojo mokslo Policijos akademijoje baigimo datą (1996-ųjų vasara), taip pat – ir į Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, jog ikiteisminiam tyrimui vadovauja ne policininkas, o bylą tiriantis prokuroras.
Tampa akivaizdu, jog V.Giržadas net ir norėdamas niekaip nebūtų galėjęs ne tik vadovauti Medininkų žudynių bylos tyrimui, bet ir kaip nors dalyvauti jame anksčiau nei po 2008-ųjų metų balandžio. Tad ką pateikia žurnalistas T.Dapkus? Iš esmės, tikrovės neatitinkančią, klaidinančią informaciją.
Beje, sėdėdamas tuščioje teismo salėje ne sykį svarsčiau, kodėl Lietuva šia byla taip keistai domisi – tarsi ignoruodama, tarsi nutylėdama.
Būsiu atviras: ne sykį knietėjo viešai paklausti, kodėl teismo posėdžiuose nė karto neišvydau profesoriaus V.Landsbergio ar bent jo padėjėjų, LRT žurnalisto T.Dapkaus, Kovo 11-osios Akto signatarų, tautininkų, sąjūdininkų, politinių kaltinių, tremtinių, savanorių? Neįdomu? O gal tiesiog nenorėta savo akimis išvysti, kokie silpni mūsų prokurorų argumentai, kaip teisėjai akivaizdžiai palaiko kaltintojų pusę, nors privalėtų išlaikyti pusiausvyrą ir būti nešališki?
Tiesa, įtakingų žiniasklaidos priemonių žurnalistai, medžiodami sensacijas, kartais užsukdavo pasmalsauti – ar teismas dar nepaleido į laisvę K.Michailovo ir kaip pagaliau jį nuteisė? Atmintyje išliko sąmoningai iškraipyti kai kurių kolegų reportažai apie Medininkų byloje tariamai nustatytus, tačiau realiai neegzistuojančius faktus. Ši aplinkybė jau tuomet norom nenorom vertė susimąstyti apie išankstinį, tendencingą visuomenės nuomonės formavimą.
O štai antroji sugluminusi citata: „Kalbant apie kitus tyrimus, kuriuos atliko Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas, – tai Medininkų byla. Ši byla pajudėjo tik tada, kai iš Valstybės saugumo departamento ji buvo perduota Kriminalinei policijai, ir iš Latvijos buvo pargabentas Rygos OMON ypatingosios paskirties smogikas. Jis teisiamas. Ir štai, ką viešai patvirtino tie pareigūnai, kad toje pačioje Medininkų byloje prokuratūros pavedimu jie tyrė ir Vytauto Pociūno nužudymo bylą. Vėl lenda tie patys asmenys, kurie finansuoja smogikų gynybą ir finansuoja Vytauto Pociūno šmeižtą. Ir tie asmenys turi ryšių su aukštais VSD pareigūnais”. Tai žurnalisto T.Dapkaus klausimas.
Taigi, anot T.Dapkaus, „lenda tie patys asmenys, kurie finansuoja smogikų gynybą”. Bet gal tokiu atveju žurnalistas galėtų paaiškinti, ką jis konkrečiai turi galvoje? Nejaugi kalbama apie K.Michailovą-Nikuliną ginančius advokatus Arūną Marcinkevičių, Ingridą Botyrienę ir Oskarą Rodę?
Man regis, ši T.Dapkaus pozicija – labai iškalbinga. T.Dapkus netiesiogiai patvirtina mano nuolat skelbiamą nuomonę: K.Michailovui-Nikulinui pateikti kaltinimai neparemti jokiais konkrečiais duomenimis. Priešingu atveju kam tada kabinėtis prie profesionaliai dirbančių advokatų?
Jei prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas būtų turėję bent vieną konkretesnį įrodymą, kad K.Michailovas tą lemtingąją naktį vis dėlto buvo bent jau Medininkų posto apylinkėse, nepadėtų jokie „gynybos finansavimai”. Tokiu atveju finansuok nefinansavęs, o gynyba vis tiek bus bedantė ir bejėgė ką nors pakeisti teisėjų kolegijos nuosprendyje.
Atvirai kalbant, pirmą kartą girdžiu tokius absurdiškus kaltinimus. Tik pamanyk, kalti ne ikiteisminio tyrimo tyrėjai, ne prokurorai, nepajėgę per dvidešimt metų surinkti bent minimalių įrodymų.
Kaltas net ne teismas, atsisakęs reikalauti įrodymų bei apklausti net ir tuos liudytojus, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas. Kalti ne teisėjai, atsisakę paskirti bei atlikti daug ekspertizių bei apžiūrų, atmetę visus gynybos prašymus ir neleidę apklausti gynybos liudytojų. Kalti tampa advokatai, principingai ir atkakliai siekiantys išsiaiškinti, kuo remiantis kalėjimu iki gyvos galvos nuteistas jų ginamasis!
Įsivaizduokime tokią situaciją: jei K.Michailovas neturėtų lėšų samdytis advokatų, advokatą tokiu atveju jam parūpintų Lietuvos valstybė. Manau, kad valstybės apmokamas advokatas taip pat bent jau kartą paklaustų, o kur, ponai, įrodymai, leidžiantys neabejoti K.Michailovo dalyvavimu žudynėse, jo žiaurumu ir ciniškumu?
Ar V.Landsbergis nėra nieko girdėjęs apie Advokatūros įstatyme įtvirtintas advokato ir jo klientų santykių apsaugos priemones bei paslapčių išsaugojimo garantijas?
Bet, remiantis T.Dapkaus ir prof. V.Landsbergio žodžiais, net tokiu atveju būtume verčiami manyti, kad Rusijos slaptosios tarnybos apmoka Rygos OMON smogiko gynybos išlaidas. Ar galima sugalvoti didesnį absurdą?
Ir kam tai naudinga būtent šiuo metu, kai Medininkų žudynių bylą nagrinėja Lietuvos Apeliacinis teismas? Nejau T.Dapkus ar prof. V.Landsbergis nėra nieko girdėję apie Advokatūros įstatyme įtvirtintas advokato ir jo klientų santykių apsaugos priemones bei paslapčių išsaugojimo garantijas? O gal konservatoriai-krikščionys demokratai ketina siūlyti jas panaikinti?
Ypač įsiminiau žurnalisto T.Dapkaus žodžius, kad Medininkų byla pajudėjo iš „mirties taško” tik tada, kai iš VSD ji buvo perduota Kriminalinei policijai ir iš Latvijos buvo pargabentas buvęs eilinis Rygos OMONo milicininkas.
Jei tai tiesa, tada aš dar labiau priverstas abejoti FNTT vadovų kompetencija bei profesionalumu. Kam iš Rygos į Vilnių parsigabenti K.Michailovą-Nikuliną, jei neturima jį demaskuojančios medžiagos ir įrodymų? Kokiu pagrindu teisėjai jį suėmė ir nuteisė?
Tad lieka gūžčioti pečiais: ar prof. V.Landsbergis, visuomenininkas D.Kuolys ir žurnalistas T.Dapkus, apie Medininkų žudynių tyrimo ypatumus viešai reiškiantys savo nuomones, yra atidžiai perskaitę visą bylos medžiagą, įsigilinę į visus joje sukauptus duomenis?
Per pastaruosius kelerius metus teko kalbėtis su kai kuriais mūsų teisėsaugos pareigūnais ir politikais. Jie vienbalsiai tvirtino, jog pats svarbiausias laikotarpis įkalčių ieškojimui – pirmosios dienos ir pirmieji mėnesiai po nusikaltimo. Žodžiu, ypač svarbi tyrimo pradžia. Itin didelę reikšme nusikaltimui atskleisti tuo laikotarpiu turi tyrimo veiksmų apimtys ir intensyvumas, kruopštumas, visapusiškumas bei kokybė. Kuo įvykis tolsta, tuo sunkiau ką nors susekti, atrasti.
Tikimybė ką nors išsiaiškinti praslinkus metams po nusikaltimo sumažėja daugiau nei per pusę. Tuomet belieka tikėtis tik laimingo atsitiktinumo. Kai kurių nusikaltimų nebeįmanoma atskleisti jau ir po pusmečio. Nors tyrimo pradžios laiko faktoriui daro įtaką begalė kitų objektyvių veiksnių, tačiau laiko faktoriaus dominantę ikiteisminio tyrimo ir operatyvinio darbo profesionalai vienbalsiai pripažįsta absoliučiai reikšminga.
Vieni pagrindinių veiksnių, kuriems daro įtaką laiko tėkmė, – subjektyvi žmogaus atmintis ir asmens gebėjimas išsaugoti bei tiksliai prisiminti pirminę informaciją apie įvykį. Laikas visuomet arba dildo, arba papildo. O tai reiškia, kad, laikui bėgant, atmintyje išsaugoti informacijos likučiai apauga pačiomis įvairiausiomis, dažnai neįtikėtinomis įvykių versijomis ir jų interpretacijomis.
Būtent ši priežastis tampa nebeįveikiama kliūtimi atrenkant tyrimui arba nuosprendžiui būtiną tikslią informaciją, reikalingą įrodymams surinkti.
Būtent dėl šios priežąsties nuo seno visuotinai priimti ir įteisinti baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Teisinės manipuliacijos dirbtiniam senaties terminų prailginimui, deja, nesustiprina ir niekaip nepakeičia natūralių žmogaus psichikos gebėjimų. Apie tai negalėjo nežinoti politikai bei prokuratūros ir policijos pareigūnai, tyrę Medininkų žudynes.
Taigi siekiant išsiaiškinti, kodėl Medininkų žudynių byloje taip akivaizdžiai stinga įrodymų, tyrimų, ekspertizių, derėtų bent kiek atidžiau pažvelgti į 1991-uosius – 1992-uosius metus.
Kas tuo metu vadovavo Lietuvos valstybei? Prof. V.Landsbergis, jis buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Puikiai prisimenu, koks sudėtingas, painus, pavojingas buvo tas laikotarpis. Net neabejoju, jog prof. V.Landsbergis net ir labai norėdamas negalėjo sužiūrėti visų problemų. Ir vis dėlto, atsidūręs kolegos žurnalisto T.Dapkaus vietoje, būčiau pasiteiravęs, kokias 1991-1992-ųjų klaidas dabar mato pats profesorius.
Taip pat galima priminti ir tuos kelis laikotarpius, kai Seime beveik absoliučią daugumą turėjo konservatoriai, paskui – konservatoriai-krikščionys demokratai. Kaip intensyviai Medininkų žudynių byla buvo tiriama Tėvynės sąjungos valdymo metais? Bylos dokumentai liudija, jog net ir tuo laikortarpiu Medininkų žudynių tyrimo aktyvumas buvo minimalus, o vėlesniais laikotarpiais, iki pat 2008- ųjų sausio, jo iš viso nebuvo.
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žudynių Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste Nr.1 eigą bei nusikaltimo tyrimo veiksmų intensyvumą, net ir tuo atveju, jei kiekvienam ikiteisminio tyrimo veiksmui atlikti būtų paaukota bent viena kalendorinė darbo diena, akivaizdu, jog nusikaltimas, atmetus atliktus tyrimo veiksmus, visiškai netirtas daugiau nei 3 515 (tris tūkstančius penkis šimtus penkiolika) kalendorinių dienų arba 161,28 mėnesių.
Vaizdžiai kalbant, iš Medininkų žudynių tyrimui atlikti atseikėtų 15 metų, byla daugiau nei 14 metų nebuvo tiriama visai. Tik 2008-2009-aisiais, pasibaigus visiems įmanomiems senaties terminams, tirta bent kiek intensyviau. Vos metus.
Ieškoti šioje byloje Rusijos, o juolab Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigų – būtina. Bet vargu ar pasielgsime teisingai ir protingai, jei Rusijos žvalgybos ar Lietuvos specialiųjų tarnybų trukdymų ieškosime gynybos pusėje.
Glumino D.Kuolio priekaištai Rygos omonininką K.Michailovą ginančiam advokatui A.Marcinkevičiui.
Kovo 6-ąją Lietuvių kalbos institute Vilniuje buvo surengta diskusija „Kas šiandien vyksta Lietuvos teisėtvarkoje?” Buriasi judėjimas „Už teisingumą”. Judėjimui vadovauti, regis, pasirengęs „visuomenininkas“ Darius Kuolys.
Lyg ir graži idėja. Tačiau suglumino nei iš šio, nei iš to D.Kuolio viešai pareikšti priekaištai Rygos omonininką K.Michailovą ginančiam advokatui A.Marcinkevičiui, kad šis trukdo tirti Medininkų žudynių bylą bei nuteisti kaltuosius asmenis.
Keista – renginys lyg ir skirtas visai kitiems dalykams. Kalbėta apie blogus teisėjus, blogus prokurorus, blogus pareigūnus, blogą telefoninę teisę. Leiskite nusistebėti, kuo čia dėti advokatai? Taip ir liko neaišku, kodėl D.Kuoliui neįtiko profesionaliai savo klientus ginatis advokatas?
Nejaugi advokatas gali sužlugdyti profesionaliai parengtą ir profesionaliai analizuojamą bylą? Gal vis tik bylos tyrimui labiausiai trukdo tie, kurie privalėjo surinkti bent šiokių tokių omonininko kaltę patvirtinančių įrodymų? Gal vis dėlto bylą žlugdo tie, kurie metų metais nesirūpino kaltųjų paieška? Nejaugi visuomeninis sambūris „Už teisingumą” norėtų, kad Lietuvos teismuose žmonės būtų teisiami be jokių kaltės įrodymų? Ar advokato pasamdymo faktas atstoja kaltės įrodymus? Ar honorarų advokatui mokėjimo faktas galėtų įrodyti kaltinamojo žmogaus kaltę? Svarbiausia – nuo kada ir kokio įstatymo pagrindu asmuo, turintis pagrįstą nuomonę apie faktus ir ją garbingai ginantis, yra vien dėl to laikomas kaltu ar net pavojingu valstybei?