Gintautas Mažeikis: Sienų ir ribų sugrįžimas

COVID-19 grąžino sienų vertę. Kartu su Berlyno siena buvo prakeiktos ir likusios ribos, manant, kad idealas yra atvirumas: madoms, susitikimams, kelionėms, turistams. Visas pasaulis virto atvirumo reklama. Globalizacija susiliejo su turimo šėlu, besaikiu, prarandančiu savitvardą. Sienos tirpo kaip ledas globalinio atšilimo laikotarpiu. Kažkada, po 1968 metų, tokia pat euforija buvo dėl seksualinės revoliucijos: visur, visada, su bet kuo. Iki AIDS. Tada atėjo greitas prabudimas ir ribų vertės suvokimas. Savitvarda, racionalus apribojimas išstūmė Dioniso šėlą.
Gintautas Mažeikis
Gintautas Mažeikis / Jono Petronio nuotr.

Koronavirusas pirmiausiai uždarė turizmą. Sienų kontrolė grįžo kaip išsigelbėjimo priemonė – kaip tam, kas saugo. Kontroliuojamos ribos žymimos ir įgalinamos visur: ne tik tarp šalių, bet ir tarp miestų, gatvių, kaimynų, net vienos šeimos narių. Sugrįžo atstumo – socialinės distancijos – vertės suvokimas. Kurtuazijai – mandagiam viliojimui – reikalinga paslaptis ir atstumas. Mandagumas yra pagarbi socialinė distancija.

Atgimusios sienos ir distancijos yra kitokios nei geležinė uždanga: jos yra rėčio pavidalo, pasirinktinai išleidžiančios ir įleidžinčios, todėl įgyja apsauginės membranos, supratingo stabdymo ir praleidimo funkciją. Globalizacija niekur nedingo, tačiau tapo išranki, kanalų arba koridorių pavidalo: medijų ir socialinių tinklų pagalba esi visame pasaulyje – tačiau bendrauji su savo draugais; o tavo kūnas yra už sienų, nes jis yra ne tik grėsmė, bet ir orumas, privatumas. Tiesa, dar ilgai teks spręsti asmenų judėjimo kontrolės ir privatumo santykio problemą.

Medijų ir socialinių tinklų pagalba esi visame pasaulyje – tačiau bendrauji su savo draugais; o tavo kūnas yra už sienų, nes jis yra ne tik grėsmė, bet ir orumas, privatumas.

Sienų grįžimas ilgam žymi tai, kad prasidėjo didysis pasidalijimas tarp to, kas turi būti aptverta, ir to, kas išskleista visiems. Lietuviškas, baltiškas žodis „tverti“ yra giliai religinis, filosofinis. Žodžiai „tvora“, „tverti“ galiausia veda mus prie pasaulio „sutvėrimo“. Pasaulis yra „tveriamas“ aptveriant kaip sodybą: pastatais ir tvoromis.

Ir čia tenka nesutikti su kai kuriais lituanistais, o pritarti etnologams, pavyzdžiui, prof. Dainiui Razauskui, įrodančiam baltišką, o ne slavišką žodžio „tverti“ kilmę. Ne mes, ne latviai ir lietuviai, o slavai pasiskolino šį žodį pasaulio sukūrimui aiškinti. Dievas pasaulį ne sukūrė, o sutvėrė: suteikė formą, sieną, ribas. Tvoros ir keliai atskyrė žmonių, gyvūnų ir paukščių buveines ir visiems tapo ramiau.

Be tvėrimo, be sienų ir ribų, kelių ir sankryžų nėra ir pasaulio. Tas, kas tvoras ir kelius išardo, naikina daugybę skirtingų pasaulių. Banali tiesa, kuriai – tūkstančiai metų.

Dabartinis sienų grąžinimas ir distancijos išaukštinimas yra būdas atgimti kultūringiems, prasmingiems skirtumams, kalboms, stiliams, bet ne besaikiam turizmui ir pirkimui. Sienos ir distancijos, nuotolio vertės supratimas padeda suprasti, kad daugelio „ano“ gyvenimo dalykų tiesiog nereikėjo. Niekados. Nereikėjo begalinių administracinių susirinkimų, šito savimylų biurokratinio šurmulio, pliauškiančio darbo imitavimo; nereikėjo ir draugystės neva „darbo“ komandiruočių, kur niekas nieko nelaukia. Aprimo dangus: nebegirdėti nuolat garsiai gaudžiančių lėktuvų, sumažėjo įkyrus mašinų dūzgimas. Daug ko iš šio šurmulio nereikėjo.

Dabartinis sienų grąžinimas ir distancijos išaukštinimas yra būdas atgimti kultūringiems, prasmingiems skirtumams, kalboms, stiliams, bet ne besaikiam turizmui ir pirkimui.

Sienos padeda susiformuoti vienatvės kultūrai – laivui, kuris tyliai plaukia poezijos debesimis. Šiuo laivu plaukė ir svajotojai piemenys, ir pavargusio artojo akys, ir didieji poetai, ir rašytojai, kaip antai italų Francesco Petrarca ar „Nidos rašytojas“ vokietis Thomas Mannas, aukštinantys tylą, vienatvę, socialinę distanciją ir taip atrandantys asmenybės vertę, minčių neskubumą ir grožį.

Prisiminkime Manno romaną „Užburtas kalnas“, kur aprašoma Šveicarijos, veikiausiai Davoso, tuberkuliozės sanatorija. Melancholiškas ilgas pasakojimas apie sielos saviugdą paaiškina mums skubėjimo tuštybę ir saikingumo bei išminties vertę. Vienatvė padeda susiformuoti gyvenimo skeletui – pagrindiniams pasikartojimams: pusryčių ir pietų, maldos ir pasivaikščiojimo, kuriuos matuoja tolimo varpo gaudesys. Pajusti šį kasdienybės kūną gali, kai beveik sustabdai laiką, kai nėra lėktuvų, metro, taksi, beprotiško skubėjimo keičiant madas, pažįstamus, vietas, kurių jau nebegebi prisiminti; kai viename mieste užsienyje orientuojiesi pagal kito žemėlapį ir nebegali susigaudyti, kas paslėpė bažnyčią „žinomo“ prospekto pabaigoje.

Ir, mano džiaugsmui, ateina „McDonald’s“ ir visokiausių picerijų pabaiga. Kai kurie mano draugai yra „McDonald’s“ fanai ir, žinodami, kad šis maistas labai kenkia jų sveikatai, vis tiek bėgdavo valgyti riebių „Big Mac“ sumuštinių, bulvyčių su „Coca-Cola“ ir savo vaikus pratino. Ir štai, šis banalios manipuliacijos skonio stiprikliais suvedžiojimo laikas pasibaigė. Grįžo labai lėtas pietų ruošimas, kai gali kombinuoti ir svajoti aromatą, vyną ir pokalbį. Siena pagimdė laiką: jo atsirado! Sena airių patarlė sako „Dievas laiko sukūrė pakankamai!“, o mes sugebėjome sukurti jo deficitą.

Kelio idėjos pašalinimas būtų toks pat pražūtingas, kaip ir „bepasaulis“ atvirumas. Taigi, tyli vienatvė atveria ir giliausią poeziją, ir pasyvų, destruktyvų dekadansą, dvasios nuopuolį.

Kita vertus, tokią meilę apsitvėrimui verta kritikuoti, jei nelieka vietos veržlumui, greičiui, bėgimui, šuoliams, jei nepasiekiame plačių upių ir jūrų, kuriomis skrieja atšiaurūs vėjai. Filosofė Susan Sontag kritikavo Manno „Užburto kalno“ idiliją, kur pamėgę vienatvę turčiai išsižada aktyvaus gyvenimo ir panyra į savimeilės akivarą. Tyli namų karantino vienatvė atveria ir viešumos išsižadėjimo prarajas, ir bendrystės baimę, ir siaubą dėl artimo prisilietimo ir net skatina perdėtas nacionalizmo iliuzijas, manymą, kad tvoros yra reikšmingesnės nei keliai. Kelio idėjos pašalinimas būtų toks pat pražūtingas, kaip ir „bepasaulis“ atvirumas. Taigi, tyli vienatvė atveria ir giliausią poeziją, ir pasyvų, destruktyvų dekadansą, dvasios nuopuolį.

Kalbu ne tik apie gelbstinčias ir pražūtingas vienu metu vienatvės sienas, bet ir apie vietas, kurios be apribojimų nyksta, nes jas trypia lankytojai. Draustiniai reikalingi ne tik gamtai, bet ir bendruomenių dvasiai. Galime paklausti: kiek tokių bendruomeninių dvasios draustinių sukūrėme mūsų gyvenime ir kiek juos puoselėjame? Muziejai – seniai jau ne draustiniai, o veikiau jau masinio lankymo vietos. Seni paveikslai medituojami. Kartais sugaišti dienas ir mėnesius, net metų metus, kol lėtai ir supratingai išmoksti panirti į Diego Velázquezo ar Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslų gelmę: jų pasakojimą, o ne į animacinio filmo žiūrėjimą, manant, kad filmukai „Tomas ir Džeris“ yra geriau.

Apribojimų dėka susikuria klubai ir, likdami menkai matomi, išpuoselėja savo kultūrą, kurią sutryptų stebėtojai, sekėjai, paparaciai. Uždarų grupių rato didėjimas socialiniuose tinkluose pastebėtas seniai. Aš ir pats tokiose dalyvauju. Svarbiausia ten ne tik suprasti simbolinę savo bendruomenės vertę, bet ir mokytis neviešinti to, dėl ko susitarei – tai neplatintina. Žinoma, kad slaptosioms tarnyboms ar apsišaukėliams viskas yra prieinama ir pasiekiama – lygiai kaip tvora neapsaugo nuo plėšikų. Bet tai jau kita istorija. Privačių, ar tik bendraminčių grupėms prieinamų klubų, asociacijų, nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir plėtra rodo: atgimsta pasipriešinimo globalizacijai kultūrinė banga. O dabartiniai apribojimai galiausiai tik sustiprins tendenciją: daugėti vietoms, kurios nėra skirtos nei užsienio, nei saviems turistams. Tik ypatingas, pašvęstasis svečias gali būti pakviestas ir tada jam suteikiama galimybė medituoti vieną Velázquezo paveikslą, o ne kaip katinams lakstyti po Luvrą, Ermitažą, „Tate“ galerijas.

Gimsta skirtingų intensyvumų, skirtingo atvirumo/uždarumo daugybė pasaulių, simbolinių, kurie pakeičia po 1990-ųjų dominavusią atviros ir globalios visuomenės fantaziją. Pernelyg didelis, demonstratyvus atvirumas primena pornografiją ir paslepia erotinį džiaugsmą, primena biologinį tyrimą, o ne poetinę fantaziją.

Įkyrus viešumas galiausiai sunaikina tiesą, kaip įkyri saulė išdegina pasėlius. Tiesa yra gyva užuominomis, šneka su ironija, mėgsta alegorijas. Tiesumas ir atvirumas kenkia meninei, egzistencinei tiesai. O tiesmukumas, bent jau sekant J.P.Sartre’u – primena pragarą. Įžūlus tiesos akivaizdumas yra susietas su paparacių kultūra, o ši – su visuotiniu prieinamumu, kur globalus turizmas susiplakė su tokiu pat globaliu narcisizmu „Instagram“ ir, galiausiai, virusu, kaip viso šio veiksmo pasekme.

Tvorų, ribų ir daugybės autonomijų atgimimas, kurį skatina karūnuotas virusas, anaiptol nereiškia globalizacijos pabaigos. Priešingai: kursis globalinės sveikatos, kovos su atšilimu ir kitokiais kataklizmais komisijos, įvairių globalių „žaliųjų koridorių“ projektai ir jų finansavimas, neišnyks ir senų tolimų draugų susitikimai, nepradings ir klajoklių kultūra. Tačiau tikrai bus apribotas besaikis turizmas, ar masinis „shopping and fucking“, bet išaugs to paties pavadinimo Oskaro Koršunovo spektaklio vertė. Tvarumas (nuo „tvertis“) įtakos ir apribojimų, uždarumų, bet ir tikslinio atvirumo ir net greitumo, gal net didesnio, projektus, jų protingo santykio paieškas, kas keis urbanistiką ir geografiją. Manau, kad tokie sprendimai atneš naudą menui ir mūsų svajonėms, padės sukurti daugiau skirtumų, nepanašumų ir bus didelis iššūkis pasaulinei prekybai.

Šis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus dr. Gintauto Mažeikio tekstas paskelbtas portale vdu.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis