Apie PSO rekomendacijas Lietuvos spaudoje jau rašyta: be savęs glamonėjimo privalumų, 4-6 metų vaikams aiškinama, kad šeimos gali būti sudarytos iš įvairių lyčių asmenybių, homoseksualiniai santykiai yra puikus fizinės bei dvasinės sveikatos šaltinis ir pan. Gal tik nepaminėtas vokiškas rekomendacijų atspalvis. Mat lytinio švietimo rekomendacijas PSO parengė su “BZgA”. Jos reiškia “Bundeszentrale fuer Gesundheitliche Aufklaerung” – Valstybinė Sveikatos Švietimo Agentūra.
Kodėl tai svarbu? Tai paaiškina nedidelė praėjusio dešimtmečio istorija. 2001 metais ši garbinga ir galinga Vokietijos valstybinė organizacija išleido brošiūrą “Kūnas, meilė ir žaidimas daktarais” (“Koerper, Liebe, Doktorspiele”), kurioje mažylių tėvams buvo patariama, kaip tinkamai pasirūpinti savo atžalų seksualiniu vystymusi.
Ir štai tik dėl tokio vieno sakinio, ir kažkodėl tik po 6 metų (t.y. 2007 m.) brošiūra buvo išimta iš apyvartos: “Nei tėvas, nei motina [mergaičių] lytinių lūpų bei klitorio nevadina nei mažybiniais vardais (kaip vadinama berniuko varpa) nei švelniai šias kūno dalis liečia – ir dėl to mergaitei tampa sunku išsiugdyti pagarbą savo lytiškumui.”
Kelno laikraštyje “Ekspres” vaikų teisių apsaugos padalinio atstovė Irene Johns paaiškino kilusio skandalo priežastis: “Tokias valstybines rekomendacijas savo pasiteisinimui gali pasitelkti pedofilija”.
Keista ta Vokietija. Kelno laikraštyje “Ekspres” vaikų teisių apsaugos padalinio atstovė Irene Johns paaiškino kilusio skandalo priežastis: “Tokias valstybines rekomendacijas savo pasiteisinimui gali pasitelkti pedofilija”.
Skaitai tokius dalykus ir nebežinai, kuo stebėtis: ar kad minėta brošiūra ir ta pati “Bundeszentrale” visai Europai, su Pasaulio Sveikatos Apsaugos Organizacijos vėliava skelbia apie nuostabiai geras masturbavimosi kūdikystėje pasekmes, ar kad nori tokį vaikų (žl)ugdymą paversti privalomu visose, taip pat ir tamsuoliškos Lietuvos, mokyklose bei vaikų darželiuose, ar kad dėl tokio gražiai suformuluoto sakinuko “Žaidimo daktarais” autoriai buvo apkaltinti lenkią tėvus ne ten, kur reikia.
Juk toje brošiūroje taip pat ir sakoma: gink Dieve, taip glostydami vaikų genitalijas, nesusijaudinkite patys, nes tai jau vaikų išnaudojimas. Darykite tai tik jūsų vaikelio malonumui. Apsisaugota nuo pedofilijos? Puritonų ir seksualinių susivaržėlių keliamas triukšmas nereikalingas?
Dar pora sakinių – dabar jau iš Lietuvai siūlomų pačių PSO lytinio “ugdymo” rekomendacijų – parašytų, kaip jau minėjome, kartu su Vokietijos Sveikatos Švietimo Agentūra (ar tik jos). 4-6 metų vaikams siūloma suteikti informaciją api “džiaugsmą ir malonumą liečiant savo kūną, ankstyvos vaikystės masturbaciją; seksualumo reikšmę ir išraišką; seksualinius jausmus (intymumą, džiaugsmą, susijaudinimą) kaip visų žmogiškųjų jausmų dalį”.
Skliaustuose pridedama: “tokie jausmai turėtų būti pozityvūs, nesusiję su prievarta ar žalojimu”. Sunku čia susilaikyti nepridėjus, kad vaikus tvirkinantys asmenys daugeliu atveju turi pakankamai “meistriškumo” 4 metų vaikui savo veiksmus pristatyti kaip meilę.
Tad kodėl valstybinės ir tarptautinės sveikatos apsaugos organizacijos taip entuziastingai, net balansuodami ant pedofilijos skatinimo ribos, mokina vaikus patirti lytinį malonumą?
Tad kodėl valstybinės ir tarptautinės sveikatos apsaugos organizacijos taip entuziastingai, net balansuodami ant pedofilijos skatinimo ribos, mokina vaikus patirti lytinį malonumą? Te geresni klausimo žinovai mane pataisys, tačiau trumpa istorija, regis, yra tokia: jaunas daktaras Sigmundas Freudas, dėl įvairių priežasčių, vienu iš pradinių savo medicininės praktikos laikotarpiu XIX amžiaus pabaigoje laikėsi nuomonės, kad visos nervinės įtampos (neurozės) kyla dėl seksualinės įtampos – kitaip sakant, dėl susivaldymo.
Savo kolegai Fliessui jis rašė: “Mano praktika klesti, negaliu atsiginti nuo pacientų. Nuostabu!” Įžymiajame 1905 metų veikale “Trys esė apie seksualumo teoriją” Freudas aprašė, kad vaikai patiria seksualinį malonumą jau nuo kūdikystės, ir jo pažiūras entuziastingai parėmė tuo laiku populiarėjantys Vokietijos, Rusijos, Anglijos ir kitų kraštų laisvos meilės šalininkai.
Vėliau Freudas teigė, kad visas psichines ligas kildinti iš seksualinio susivaldymo yra pernelyg paprasta, ir netgi rašė, kad “civilizacija gimsta seksualinio instinkto suvaldymo sąskaita”. Tačiau “džinas iš butelio” buvo išleistas. Ne vienas Freudo pasekėjų – tokie kaip Otto Grossas ar skandalingai už skardinių su “erotine energija” pardavinėjimą JAV 1950– aisiais į kalėjimą patekęs Wilhelmas Reichas – seksualinio rojaus ilgesio atsisakyti nenorėjo.
Jie – ypač Reichas ir vėliau filosofas Herbertas Marcusė – ėmė teigti, kad Freudo pažiūros buvo klaidingos.
Mat psichoanalizės kūrėjas seksualumą traktavo pernelyg niuansuotai, sudėtingai ir pesimistiškai. Tarkime, priešingai negu dabar PSO ir “Bundeszentrale” skelbiamiems jau mažamečių vaikų seksualinio “išsiskleidimo” idealams, tose pačiose “Trijose esė apie seksualumo teoriją” Freudas rašė, kad nors masturbacija yra vaikų praktikuojama, ja užsiima dažniausiai “nervingi” vaikai.
Pernelyg didelė fiksacija ties infantiliniu seksualiniu malonumu (pvz. dažna masturbacija vaikystėje) neleidžia asmenybei pasiekti psichologinės brandos. Psichoseksualinė branda, pasak Freudo, reiškia ne mokėjimą masturbuotis, tačiau gebėjimą seksualinę aistrą sujungti su meile kitam žmogui.
Dėl “savęs lietimo”: suprantama, vaiko negalima bausti – ir čia Freudas, pasisakydamas prieš jo laikams būdingą griežtą vaikų lytiškumo slopinimimą kaip vieną iš psichinės patologijos priežasčių, buvo teisus. Tačiau masturbacijos, homoseksualumo bei transseksualumo skatinimas PSO programose tikrai sveikatos neatneš.
Nereikėtų pamiršti, kad AIDS epidemijos Lietuvoje neturime todėl, kad seksualiai tarpusavyje santykiaujančių vyrų Lietuvoje nėra daug. Kaip ne kartą minėta, JAV, kur tie skaičiai daug didesni, šie vyrai serga AIDS apie 50 kartų dažniau nei likusi populiacija. Tūkstančiai jų miršta.
Tad kyla klausimas: kaip čia taip atsitiko, kad garbingose tarptautinėse institucijose įsitaisė pačios įvairiausios seksualinės “laimės” entuziastai?
Panašūs skaičiai skelbiami ir Vokietijos Roberto Kocho epidemiologijos instituto metiniuose pranešimuose. Tad kyla klausimas: kaip čia taip atsitiko, kad garbingose tarptautinėse institucijose įsitaisė pačios įvairiausios seksualinės “laimės” entuziastai?
Tai išsamiai paaiškinama Briuselyje veikiančio Tarpkultūrinio Dialogo Dinamikos Instituto vadovės Marguerite A. Peeters 2006 m. leidinyje “Naujoji globalinė etika.” Jame parodoma, kaip ne vienas gabus 1968-ųjų kartos studentas, išlavintas tokių įžymių profesorių, kaip Jeanas Paulis Sartras, Michelis Foucault, H.Marcusė ir kt., vėliau užėmė svarbius postus Jungtinėse Tautose.
Nepaisant kai kurių skirtumų, visus šiuos filosofus jungė idėja, jog seksualinių troškimų išlaisvinimas turi būti svarbiausias naujos pasaulio tvarkos bruožas, o jų studentai tokią tvarką ėmė įvedinėti tarptautiniu mastu: tai jie darė per eilę Jungtinių Tautų surengtų tarptautinių konferencijų (Kairo 1994 m., Pekino 1995 ir t.t.) po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Jie sekė savo mokytojais, kurie griežtai atmetė klasikinę Sigmundo Freudo, psichoterapijos bei sveiko proto tezę, jog instinktų suvaldymas yra civilizacijos sąlyga. H.Marcuse, tarkime, teigė, jog Freudo tezė buvo teisinga menko gamybos jėgų išsivystymo laikais: norint prasimaitinti, nebuvo galima per daug nugrimzti į (tame tarpe) seksualinius malonumus. Tačiau pramonei suklestėjus, tapo galima ne tik laisvai visiems su visais lytiškai santykiauti, bet ir išvystyti viso kūno seksualumą.
Šis Marcuse's teiginys prieštaravo Freudui, kuris brandžiu lytiškumu laikė vaikų pradėjimui atvirą genitalinį seksualumą (o ką reiškia viso kūno seksualizacija, paliksime įsivaizduoti pačiam skaitytojui). Michelis Foucault (žymiosios genderistės Judithos Butler idėjinis vadovas) galvojo, kad net seksologija per daug apriboja asmenybę, kadangi ji nurodydo būdus malonumui pasiekti.
Žymus filosofas praktikavo sadomazochistinius santykius ir 1984 m. mirė, užsikrėtęs ŽIV San Francisco gėjų pirtyse.
Žymus filosofas praktikavo sadomazochistinius santykius ir 1984 m. mirė, užsikrėtęs ŽIV San Francisco gėjų pirtyse.
J.P.Sartre'as buvo konservatyvesnis ir “tik” sistemingai kankino jį mylinčią Simone'ą de Beauvoir, nesugebėdamas jai pasipiršti bei santykiaudamas su aibe moterų (tokių patyrimų ir aštraus proto mišinys, Simone'ą de Beauvoir pavertė, kaip žinoma, feminizmo filosofijos motina). Nei vieno iš šių talentingų žmonių pasmerkti negalima: jie nuoširdžiai tikėjo, jog instinkto suvaldymas sargdina psichiką bei griauna visuomenę. Tiesa, jų biografijos, regis, kalba priešingai.
Tad negalima pasmerkti ir seksualinio išsilaisvinimo entuziastų JT, PSO, Vokietijos Sveikatos Švietimo Agentūroje arba Europos Parlamente. Nors mokslas – kas matoma, pavyzdžiui, garsiuose norvegų sociologo ir žurnalisto Haroldo Eioso filmuose “Smegenų plovimas” – vienareikšmiškai parodo gender teorijos absurdiškumą, “LGBTI” teisės gauna didžiulį finansavimą ir vos ne kas mėnesį Europos parlamente pasirodo naujas pasiūlymas jas padaryti privalomomis – paskutinis – praėjusią savaitę Portugalijos komunistų partijos narės Zuber.
Šie žmonės tiki savo idealais (nors tiesa sakant, ir materialiai jiems ne taip jau blogai sekasi). Paradoksalu tik tai, jog seksualinę laisvę jie stengiasi įgyvendinti prievarta. Bet tai jau būtų kita – marksizmo ypatumų – tema. Čia tik pasakysime, jog kad ir kaip būtų keista, ir Sartre'as, ir Foucault buvo marksizmo ir netgi Mao Ze dongo – didžiausio žmonijos istorijoje žudiko – šalininkai.
Tad ar reikia Lietuvos jaunimui lytinio ugdymo?
Įstatymo pataisą siūlanti žymioji mūsų visų seksualinio išsivadavimo rėmėja atsisakė pasenusio žodžio “seksualinis švietimas” ir iš savo oponentų perėmė kilnų terminą “ugdymas”.
Žinoma reikia, tačiau tokia jo versija, kuri aprašyta PSO ir Vokietijos “Bundeszentrale” rekomendacijose, reikštų jaunimo žlugdymą. Mūsų valstybėje yra patvirtinta Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa – tad ją reikėtų ir vykdyti. Suprantama, Švietimo ministerijoje, kurioje ši programa buvo patvirtinta dar 2007 metais, bet vykdoma labai vangiai, didelės simpatijos šeimai nejaučiama.
Ir kas gi ją gali jausti? Kas iš mūsų esame tie tobuli šeimos žmonės, psichologiškai brandžiai, “saugiame prieraišume” ir kitaip gražiai mylintys sutuoktinį ar šiaip gyvenimo atkarpos draugą bei visus iš jų ar ne jų gimusius vaikus? Jei toks atsirastų, Jėzus Kristus, neabejotinai, pasiūlytų jam į jį mesti akmenį. Tačiau objektyvus mokslas rodė ir rodo, kasmet ir kas mėnesį, kad geriausias sąlygas vystytis vaikai turi dviejų biologinių tėvų šeimoje, o santuokoje gyvenantys žmonės yra laimingesni, sveikesni ir daugiau uždirba.
Sunkus projektas? Be abejo. Tačiau turėkime drąsos per daug nesijaudinti dėl savo gyvenimų, o vaikams parodyti – su visa mokslo ir praktikos galia – kad jie gali padaryti geriau.
