Vis dėlto žmonių atmintis kreiva ir trumpa. Anuomet entuziastingai į laisvę besiveržusi Lietuva šiandien ją išvelka į išvirkščią pusę. Pavyzdžiui, žalia spalva užsimaskavę „valstiečiai“, sieloje sodriai raudoni, dabar tarsi kompiuteris, į kurį kažkas gudresnis instaliavo specialią programą, atkakliai ir nuosekliai vykdo visuotinio bauginimo bei kontrolės politiką. Negana to, prisidengia iliuzinėmis kovomis – nuo kovos su „šešėliu“ (tik ne visai aišku, kokiu – ar ekonominiu, ar iš tikro pačių piliečių šešėliu) iki kovos už laisvo pasirinkimo varžymą. Vardan to galima glitniais įstatymais įteisinti ir įvairias gyvenimo sritis apimančią cenzūrą.
Visai nesvarbu, ką dar pagąsdinti, susekti ir pričiupti, svarbiausia – skatinti skundus, dauginti draudimus bei didinti baudas, kad bet kuris bet kurio visuomenės sluoksnio atstovas neatsipūstų, kad ir banke, ir prie vyno taurės, ir namie, ir net lovoje žmogus jaustų išdykėlišką valstybės šnopavimą į nugarą ir bijotų jos begėdiško botagėlio, kuris bet kada gali užtvoti per šoną – jei ne už pajamas, tai už sukauptus turtus, jei ne už sukauptus turtus, tai už viešai išsakytą nuomonę, jei ne dėl pažiūrų, tai už ne tokį žvilgsnį ar riebesnį žodį.
Nors žaliais apsimetantiems „valstiečiams“ dar tolokai iki Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) komunistų griežto kumščio ir perauklėjimo stovyklų (taip Kinijoje vadinami specifiniai konclageriai), bet pastaruosius žalsvai raudona Lietuvos valdžia savo užmojais ir mąstymo kryptimi jau sparčiai vejasi.
Vyrui užtenka pilnametei moteriai pasakyti komplimentų, pasiūlyti tai, ką sveiki suaugę žmonės daro, ir jis jau gali virsti nusikaltėliu ir būti nulinčiuotas be teismo, matyt, vien dėl to, kad yra vyras. O moteriai užtenka paplūdimyje prieš saulę atsukti krūtinės kampelį, kad oda tolygiai įdegtų, ir štai, žiūrėk, į ją jau spokso pareigūnai su baudos lapeliais rankose.
Užtenka, kad šuniukas keletą kartų amtelėtų ar nusičiurkštų ant savavališkai pasodintų gėlių kur nors prie blokinio daugiabučio, ar septynmetis pyplys stumtelėtų kitą bendraamžį padūkėlį, ir prisistato policijos ekipažas. Pareigūnai, patys nesuvokdami, dėl ko buvo iškviesti ir kam išvis atvyko, dėl visa ko įsakmiu tonu žemina niekuo dėtus piliečius, o šie dar priversti neaišku dėl ko teisintis.
Tvyrančią atmosferą taikliausiai atspindi išsprūdusi apibendrinanti nuoširdi mentopremjero mintis, kad vienintelė alternatyva kriminalinei valstybei – tai policinė valstybė. Nors žaliais apsimetantiems „valstiečiams“ dar tolokai iki Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) komunistų griežto kumščio ir perauklėjimo stovyklų (taip Kinijoje vadinami specifiniai konclageriai), bet pastaruosius žalsvai raudona Lietuvos valdžia savo užmojais ir mąstymo kryptimi jau sparčiai vejasi.
Taigi, kai sava laisvė tampa svetima, vargu ar gali jaudinti kažkieno kito laisvė, trypiama taip toli – už 5000 kilometrų, ir dar taip aukštai – maždaug 3–5 kilometrai virš jūros lygio. O ten, kažkur toli toli, žmonės ėmė nuo priespaudos kentėti dar XX amžiaus vidury, kai geltonoji Kinijos imperija galutinai virto raudonąja Mao Zedongo kraujo upe. Naujieji tvarkdariai klasta okupuotame Tibete lindo į visas lig tol savarankiškai gyvenusių kalniečių būties bei valdymo sferas, niokojo vienuolynus, žudė ir už grotų sodino aukštuomenę bei įtakingus lamas.
Dėl to 1954–1959 m. vyko khampų inicijuotas sukilimas prieš kinų okupaciją. Tačiau naujoji valdžia jį numalšino. Politinis šalies vadovas Dalai Lama XIV, anuomet dar jaunuolis, turėjo kuo skubiau pasitraukti iš gimtojo Tibeto, kad nepatektų į kalėjimą ir liktų gyvas. Jam pavyko sėkmingai pabėgti į Indiją ir ten gauti politinį prieglobstį.
Po diktatoriaus Mao Zedongo, kuris žiaurumu ir pačiam juodžiausiam humorui prilygstančiais absurdiškais sumanymais galėjo konkuruoti tik su Stalinu ir Polpotu, mirties bei po „kultūrinės revoliucijos“ siausmų padėtis Tibete, kaip ir visoje KLR, svyravo: būta ir persekiojimų atoslūgio bei dvasinio išlaisvėjimo, būta ir suvaržymų paūmėjimo.
Šiandien kinų invazija į Tibetą daugiausia yra socialinė ir ekonominė. Mat KLR turi kelis tikslus dėl „Vakarų lobyno“ („Xizang“ – taip kinai vadina Tibetą). Vienas jų – užsėsti ir apgyvendinti milžiniškus, kol kas laisvus ir laukinius Tibeto plokščiakalnio bei Himalajų plotus, nes chaniai gimtojoje šalyje jau nebeišsitenka, neužteks jiems ir Sibiro, į kurį rusai patys juos kol kas mielai įsileidžia. Be to, platūs Azijos kalnų slėniai labai tinkami statyti grandiozines taršias gamyklas. Taip pat kinams ypač svarbu įsisavinti vertingus Tibeto gamtos išteklius, pavyzdžiui, auksą ir už auksą jiems gyvybiškai brangesnį tyrą didžiųjų kalnų upių bei ežerų vandenį.
Kad Kinija galutiniai įsitvirtintų ant Pasaulio stogo, šių žemių šeimininkus – tibetiečius turi iš ten išstumti arba suniveliuoti. Kinų siekis visiškai užvaldyti vietos gyvenimą bei rinką diktuoja įvairius apribojimus tibetiečiams, kaip antai tradicinių švenčių draudimas dėl neva aplinką labai teršiančių sviesto žvakių (ar ne graudžiai juokinga?), klajokliško gyvenimo būdo varžymas, gyvulininkystės ūkio, iš kurio vietiniai sėkmingai vertėsi šimtmečius, kontrolė, tibetiečių kalbos išstūmimas iš mokyklų.
Pekinas ėmė kištis net ir į pomirtinius paveržtos kaimyninės tautos reikalus. Maža to, kad uždraudė tradicinį tibetiečių laidojimo būdą – aukštuose kalnuose įrengtose vietose numirėlį kaip paskutinę mielaširdingumo auką atiduoti sudraskyti plėšriesiems paukščiams, – dar ir paskelbė draudžianti Gelug mokyklos vadovui Dalai Lamai atgimti už KLR ribų. Vadinasi, komunistinės viršūnės nepripažins tiulku, kurį atras ir savais, tradiciniais metodais atpažins nuo KLR valdžios užmojų nepriklausomi tibetiečių lamos. Tuomet komunistai įkiš saviškį – politinės propagandos įtakoje išauklėtą pseudodalai lamą, o tą tibetiečių pripažintą atgimėlį visaip dergs.
Tokia painiava jau ištiko Pančen Lamų linijos instituciją, ir dabar pasaulyje yra net du Pančen Lamos XI – vienas, pripažintas Dalai Lamos, Gedunas Čiokji Njima, kurio likimas neaiškus, o kitas – chanių prastumtas komunistuojančių tibetiečių sūnus Gjancainas Norbu. Bet tai – tik vienas iš daugybės pavyzdžių, liudijančių, jog Tibetą spaudžiant komunistinėms kinizacijos žnyplėms, menksta ir retėja archainė, vienintelė tokia Žemėje išlikusi specifinė kultūra.
Pekinas ėmė kištis net ir į pomirtinius paveržtos kaimyninės tautos reikalus.
Šiame tragikomiškame kontekste skanduojamas šūkis „Free Tibet“ („Išlaisvinti Tibetą“) tampa apverktina utopija. Jau ir pats Dalai Lama XIV yra viešai pasakęs, kad visiška Tibeto nepriklausomybė – nerealu. Tad dabar už „Free Tibet“ viltingesnis ir žymiai prasmingesnis raginimas būtų „Save Tibet“ („Išsaugoti Tibetą“).
Galingos pasaulio valstybės bei ES su ekonomikos diktatore Kinija persipynusios ypač pragmatiškais interesais ar net įsipareigojimais, o jokių kolonistinių užmačių konkrečiai dėl Tibeto jau seniai nebeturi, todėl jos viešai ir aiškiai Tibeto problemos bei savarankiškumo klausimo nekelia. Lietuvai prie tokios prisitaikėliškos pozicijos prisišlieti irgi labai patogu.
Nieko stebėtina, kad mūsų politikai, kuriems rūpi tik jų pačių žemės sklypeliai ir kaip primesti naujų draudimų piliečiams, apsimeta išvis nežinantys apie Dalai Lamos XIV vizitą, nes jis juk – ne valstybinio lygio, ir pabrėžia jokių specialių kvietimų į jo renginį negavę, tuo labiau, kad niekas ir jokio furšeto, kur galima būtų nemokamai prisišveisti rafinuotų vieno kąsnio užkandžių, šia proga nedaro.
Mūsų valdžios vyrai Nobelio taikos premijos laureato baidosi ne tik todėl, kad jo skleidžiamos idėjos apie atjautą visoms gyvoms būtybėms ir nesmurtinį Vidurio kelią šiuo metu nesiderina prie jų vykdomos pagiežingos, prieš savo pačių šalies piliečius nukreiptos politikos. Akistatos su Dalai Lama XIV Seimo bei vyriausybės galiūnai bijo ne mažiau nei vieno sovietinio animacinio filmo herojus – begemotas bijojo skiepų, kad tik paskui nereikėtų tirtančiom kinkom atsidurti ant kilimėlio kinų ambasadoje ir teisintis drebančiu balsu.
O Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri 2013 m. nepabūgo pasisveikinti su Jo Šventenybe, ir dėl to niekas nenukentėjo, nė uodas, šį sykį nuskilo puikus pretekstas Dalai Lamą praleisti: kaip tik tuo metu reikės priiminėti į Lietuvą atvykstančią Nyderlandų karališkąją šeimą. Tiksliau, lenktis monarchams šalies, kuri pasaulyje pasiekusi aukščiausią piktnaudžiavimo eutanazija lygį – vertybę, visiškai priešišką paprasčiausiam žmogiškumui, ir krikščioniškai, ir budistinei filosofijai, skatinančiai gerbti kiekvieną, net labai pažeidžiamą, gyvybę.
Tačiau be jokios ironijos galime pasidžiaugti, kad Lietuvos vyriausybė Dalai Lamai šiokį tokį svetingumą vis dėlto parodys, bent išskyrusi apsaugą, priderančią tokiems garbiems, aukšto rango svečiams. Brandų veidą išlaiko ir Vilniaus miesto savivaldybė, padengsianti dalį Jo Šventenybės renginio „Siemens“ arenoje išlaidų. Kitą dalį tikimasi surinkti iš privačių rėmėjų bei lėšų, gautų iš prekybos bilietais į vienos intelektualiausių planetoje asmenybių paskaitą.
Tiems, kam mūsų lietaus šalis vis dar atrodo per menka ir per smulki atkreipti pasaulio dėmesį į tibetiečių tautą ištikusius pavojus ir padėti Tibetui bent jau išsaugoti savo kultūrą, papročius ir gyvenimo būdą, reikėtų prisiminti paties Dalai Lamos XIV įžvalgą: jeigu manote, kad esate per mažas kažką pakeisti, pamiegokite su uodu.
