Vienas – tai užtikrinti kuo sveikesnės ir švaresnės visuomenės išlikimą. Kitas – spartinti mokslo pažangą: buvo atliekami eksperimentai, pavyzdžiui, buvo bandoma vyrus kastruoti pasitelkiant tik rentgeno spindulius.
Pažangiųjų nacių pavyzdžiu pasekė ir grandiozines populiacijos problemas išgyvenančios Azijos milžinės – demokratinė Indija bei komunistinė Kinija. Tiesa, dirbtiniai demografijos kontrolės būdai, kaip sterilizacija ir abortai, itin šviesių rezultatų nedavė: žmonių perteklius taip ir liko, tik atsirado žymiai didesnė vyrų persvara, dėl to padaugėjo išžaginimo protrūkių, be to, smarkiai išaugo nelegalių, neregistruotų, galimybių išsimokslinti neturinčių individų skaičius – valstybėms dar vienas galvasopis, kaip kovoti su augančiu marginalų nedarbu, ligomis ir nusikalstamumu.
Solidūs masinės sterilizacijos projektai, siekiant reguliuoti dvikojų gimstamumą ir eksperimentuoti medicinos srityje, įgyvendinti ir Pietų Amerikoje. Antai paskutiniame XX a. dešimtmetyje Peru buvo įteisinta savanoriška vyrų ir moterų sterilizacija. Ją ir idėjiškai, ir finansiškai palaikė Jungtinės Tautos bei tyroji Pasaulio sveikatos organizacija. Tauri vietinių etninių grupių valymo kampanija tiek įsisiūbavo, kad netrukus čiabuviai pradėti sterilizuoti be sutikimo. Irgi tik iš geriausių paskatų – kad neplistų skurdas. O, tarkim, Afrikos gilumoje ir šiandien kai kuriose gentyse mergaitėms nukerpami klitoriai. Žinoma, jų pačių labui – kad neištvirkautų.
Ir ko dėl kilnių tikslų nepadarysi! Noriu pasakyti, kad pavojingiausi nusikaltimai – ne tie, kurie visuotinai smerkiami, bet tie, kurie būna dar ir valdžios įteisinti ir pridengti humanišku šydu. Sinchroniškai pritariant medikų ir mokslininkų gvardijai, galima pateisinti bet kokias niekšybes bei prievartą.
Dvigubi moralės standartai dabar taikomi ir liguistame naminių gyvūnų veisimo ir dresūros biznyje. Šių sričių sektantai, apsiginklavę atseit moksliniais tyrimais, akademiniais terminais, pritemptomis statistikomis bei dvasingumo imitacijomis, pasiruošę sutrinti bet ką, kas nešoka pagal jų šventą dūdelę.
Kai feisbuke nusistebėjau, kad tie, kas pasipiktino zoologijos sodų gyventojų ir cirko meškutės padėtimi, lieka visiškai akli prieš įteisintą žiaurų elgesį su keturkojais juos veisiant, dresuojant bei kastruojant, sulaukiau pribloškiančių argumentų. Juos būtų galima apibendrinti taip: mešką išnaudoti cirkui yra žiaurus elgesys, nes ji – laukinė, o šuo klounadai, medicininiams eksperimentams, parodoms ir muštrui tinkamas, nes jis – naminis gyvūnas.
Kažkokia antraeilė realybės šou šviesiaplaukė, užsiimanti taksų veisimo verslu, tiek įsiuto, jog ėmė vieną populiariausių Lietuvos leidėjų viešai spausti dėl mano straipsnių – komentavo, kad visai neblogas žurnalas „su tokia nevykusia autore apsišūdino”, ir perspėjo, kad esu „nepilno proto“. Dėl viešų įžeidinėjimų kratinio, pasekusi Juozo Statkevičiaus pavyzdžiu, ne vieną tūkstantį, ko gero, prisiteisčiau už šmeižtą, taip pat garbės ir orumo įžeidimą. Tačiau aš – ne mazgotė, aš už žodžio laisvę. Manau, kad kiekviena višta, netgi iš TV šou dugno, turi teisę reikšti savo nuomonę.
Atakos bangos kilo tik dėl to, kad išdrįsau iškelti problemas, su kuriomis susiduria keturkojai ir jų savininkai, įstrigę nesąžiningo pasipelnymo iš meilės gyvūnams rate. Peršasi prielaida, jog šunų verslą į savo kontrolę suėmę farmacininkai, veterinarai ir kinologų draugijos suinteresuotos kuo labiau apsunkinti sąlygas auginti ir kergti keturkojus.
Pavyzdžiui, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, jei šuns savininkas net ir neturi ambicijų steigti veislyno, o nori, kad jo keturkojis atliktų svarbią gamtinę funkciją – susikergtų, turi savo augintinį leisti į parodas ir prisirinkti geriausių įvertinimų. Lietuvos kinologų draugijos (LKD) šunų veisimo nuostatose radau punktą, kad patinai ir kalės gali poruotis ir apsiėję be parodų – svarbu turėti dviejų LKD teisėjų veislės apžiūrą su tinkamomis išvadomis, nors turėtų užtekti tik veterinaro apžiūros ir pažymos, kad gyvūnas – sveikas. Anksčiau kelis sykius skirtingu metu skambinau LKD ir kaip nepatyrusi kilmingo patino šeimininkė smalsavau apie jo poravimosi galimybes. Nė karto niekas iš tų asmenų anapus ragelio nė pusbalsiu geranoriškai neužsiminė, kad dalyvavimas parodose – nebūtinas.
Juk prieglaudose atsiduria ne tik beveisliai netyčiukai, bet ir veisliniai, jau subrendę keturkojai – tie, kurie dėl kvalifikuotų kinologų pripažinto broko nebus tinkami suporavimui, bei tie, kurie nepasiduoda perauklėjami.
Palyginimui siūlau įsivaizduoti tokias taisykles homo sapiens gyvenime: jei moteris nepateko į „misių“ konkursą ir ten nepelnė jokio titulo, tuoktis ir gimdyti teisės neturi arba seksu užsiimti gali tik išimtiniais atvejais su notaro ar teisėjo patvirtinimu, aišku, tik po kruopščios, intymios kūno apžiūros. Nes kaipgi nustatyti, kad kandidatė iš tikro originali ir tinkama daugintis?
Manau, kad ir keturkojų parodos negali būti pagrindinis atrankos veisimui kriterijus. Tai tik papildomas amsių mandrumo bei vertės rodiklis ir tiek. Bet šunų bizniui įtakos darantiems farmacijos galiūnams bei jiems tarnaujančioms organizacijoms nustumti parodas į antrą planą reikštų atsisakyti labai riebaus kąsnio. Juk gyvūno sveikata – puikus pasipelnymo šaltinis. Užtenka vienos išprovokuotos bėdos, ir jau nusidrieks ištisa jų grandinė. O dalyvavimo parodose sąlygos tam idealiai tinka.
Taigi, kad šuo galėtų patekti į parodą, jis privalo įveikti sveikatos tyrimus. Lyg ir nekaltas sumanymas, lyg ir nieko baisaus, išskyrus, kad kai kurios privalomos procedūros yra akivaizdžiai žalingos. Tik neseniai buvo sugalvotas displazijos baubas – netobulas kojų polinkio kampas, kuris pagal populiarią versiją, esą paveldimas. Dėl to rentgeno aparatu turi būti peršviestos keturkojo galūnės.
Kad ten bandomasis nespurdėtų, jis užmigdomas. Pasitaiko, kai numylėtinis atsibunda neadekvatus arba išvis neatsibunda ir nugaišta. Viena, kai tenka rizikuoti ir augintiniui anesteziją taikyti ekstremaliu atveju, dėl operacijos siekiant išgelbėti gyvybę, kas kita – tik tam, kad jis galėtų pasirodyti parodoje, kuri pačiam šuniui išvis nereikalinga.
Dar vienas ginčytinas reikalavimas – kasmetis skiepas nuo pasiutligės. Lietuvoje ši liga nepaplitusi. Klausimas, ar iš viso buvo užfiksuotas bent vienas pasiutligės atvejis tarp šunų ir katinų per pastarąjį dešimtmetį? Tarkime, skiepas reikalingas, kad pasiutligė ir toliau neplistų. Bet pilnai užtenka gyvūną paskiepyti du tris kartus per gyvenimą, kad gamintųsi reikalingi antikūniai.
Pas mus joks veterinaras, joks imunologas, tuo labiau joks pasiutligės vakcinos gamintojas nė girtas garsiai ir tiesiai nepripažintų, kad nuo dažnos revakcinacijos gali kilti autoimuninės reakcijos, pasireiškiančios aukšta temperatūra, sąnarių uždegimu, polineuritu, galūnių paralyžiumi.
Laimė, jei skiepas nuo pasiutligės suveikia be pasekmių. Tuomet po medicininių išbandymų šuns jau laukia ringas. Uždara patalpa, kurioje vyksta paroda, – labai tinkama terpė laku išpurkštam gražuoliui prisigaudyti užkrečiamų ligų. O tada – ir vėl vizitas pas veterinarą, ir vėl – tepinėliai bei tyrimai, vėl naujos, dar nebandytų vaistų, papildų ar tepalų dozės, brangus, „subalansuotas“ kombikormas.
Keturkojai tik dėl smagumo kankinami ir kitaip. Pavyzdžiui, viena iš naujovių – tai kabės ant dantų, kad ciucio šypsena būtų gražesnė. Sakote: jei moterys gali šaipytis iš savęs pūsdamosis krūtis silikonu, tai kodėl iš šunų tyčiotis negalima? Atsakau: ne, negalima, nes pagrindinis skirtumas tarp dvikojo ir keturkojo tas, kad pastarasis neturi galimybės išreikšti savo valios, o suaugęs žmogus, net ir visai nučiuožęs, gali rinktis ir spręsti, iki kokios ribos save darkyti.
Šeimininkai prifarširuojami mitais, absoliučiai priešingais tikrovei, pavyzdžiui, kad komandomis nesutramdytas šuo anksčiau ar vėliau pasikėsina į savo šeimos vaiką kaip į silpnesnį gaujos narį.
Kitas mums peršamas ydingas įsivaizdavimas, kad veisėjo statusas, išsikovotas po parodų maratono, jau savaime užtikrina gyvūnų gerovę ir glamūrą. Iš tikro kaime prie tvarto besiglaudžiančios ir ne pagal planą pastojusios beveislės kalės ir jos bekasčių ciuciukų sveikatos būklė gali būti nepalyginamai geresnė nei nuo kergimosi ir incesto, švelniai vadinamo inbreedingu, nuvarytos kilmingos čempionės bei jos naujagimių, atsiradusių stiklinio daugiaaukščio dviejų kambarių bute, kur auginami dar keli reprodukcijai skirti keturkojai.
Taip pat jautri sritis – šunų dresūra. Pastaruoju metu gyvūnų elgsenos mokyklų ir dar pieno nuo lūpų nespėjusių nusivalyti dresuotojų pridygo kaip hatha jogos studijų. Jogos meistrai, kurie vieni kitiems stovyklose ir ašramuose įteikinėja diplomus, kitus mokina, kaip stovėti ant galvos, nors patys neturi nė elementariausių medicinos žinių. Šunų dresavimo šarlatanams irgi nebūtinas joks aukštasis išsilavinimas ir nuodugnios gyvūnų psichikos studijos – užtenka kelių mėnesių kursų.
Tariami šunų ekspertai skatina žmones savo amsių palaužti, kad anas nesargautų, negintų artimųjų nuo užpuolikų, nebendrautų su kitais keturkojais, mokina gyvūno natūralius instinktus pakeisti sąlyginiais refleksais, dėl ko keturkojis dažnai tampa neadekvatus aplinkai. Šeimininkai prifarširuojami mitais, absoliučiai priešingais tikrovei, pavyzdžiui, kad komandomis nesutramdytas šuo anksčiau ar vėliau pasikėsina į savo šeimos vaiką kaip į silpnesnį gaujos narį. Tik ar šios ideologijos fanatikai pasidomi, kiek nelaimių įvyksta būtent dėl charakterį darkančių treniruočių pakrikusios šuns psichikos?
Maža to, gyvūnų mylėtojams, kurie nelanko augintinių drausminimo pamokų, viešai įkyriai brukamas gėdos jausmas. Kas gali paneigti, jog gyvūnų fobijos sklaida daugiausia ir rūpinasi tos dresūros kontoros, kad miestiečiai su savo šunimis be jų palaiminimo paniškai bijotų išeiti į gatves?
Tačiau net parodų, su jomis susijusios dresavimo ir abejotinos socializacijos sistemos trūkumai nublanksta prieš naują psichozę – sveikų, jaunų keturkojų kastraciją ir sterilizaciją. Pagal dabar įsivyravusias humaniškas vertybes, laikyti sargą, pririštą prie būdos, kaip tai buvo daroma tūkstančius metų, – jau žiaurus elgesys, o draskyti visai sveiko šuns genitalijas – joks nusikaltimas.
Savo laiku ir fašistų elitas nematė bėdos, kad žmonėms be jokio sutikimo mokslininkai ir gydytojai išmėsinėdavo ar kitaip pažeisdavo lytinius organus. Dabar civilizuotose šalyse farmacininkų ir veterinarų iniciatyva skleidžiamas prietaras, esą eunuchu virtęs šuo tampa ramesnis, paklusnesnis. Kad tas šeimos narys kurį laiką kelis mėnesius cyps iš skausmo, paskui kentės nuo komplikacijų, atsiradusių po nebūtinos lyties operacijos, tokiomis mintimis apsisunkinti šunų specialistai nepataria. Juolab kad tai – ne vaikas, o tik šuo. Štai čia ir atsiskleidžia tikroji atjauta.
Jos dar nepraradusiems žmonėms siūloma „atsiriboti nuo emocijų“. Na, ir vokiečių naciai, atsiriboję nuo emocijų, darė pačius baisiausius eksperimentus su gyvais individais. Dabar matome, kad jų darbo bei propagandos metodus progresyvioji pasaulio dalis perkėlė į bandymus su gyvūnais.
Danijoje, kuri mums kažkodėl pateikiama kaip laimingos šalies pavyzdys, vaikučių akivaizdoje edukacijos tikslais irgi be emocijų buvo ketvirčiuota žirafa. Deja, mūsų valdžios mankurtai net perdėtai stropiai stengiasi iš Europos importuoti ne geriausias, bet tik žalingiausias ir šlykščiausias patirtis. Viena jų – tai programa „Pagauk – sterilizuok – paleisk!“. Tokiu šūkiu ES politiką paklusniai vykdančios šalys, tarp jų – ir nuolankioji Lietuva, kaip dalgiu pjauna šunų ir kačių lyties organus. Masinis gyvūnų luošinimas šiandien išverčiamas kaip humaniškas žygdarbis. Miestams jis jau atsirūgsta.
Reikėtų prisiminti biologijos pamokėlę, kad pelės stovi mitybos grandinėje žemiau už kates. Vilniuje, tikrai palyginti švarioje ir tvarkingoje Europos sostinėje, tik visai neseniai vėl gausiai priviso graužikų. Šimašiaus šiukšlės čia niekuo dėtos. Tiesiog, kai masiškai naikinamos katės, trūksta kas tas peles išgaudytų ir apmažintų pilkauodegių populiaciją.
Tokią padėtį, kai dėl pernelyg įžūlaus žmonių įsikišimo išsibalansuoja ekosistema, galima palyginti su „Didžiąja žvirblių operacija“ Kinijos Liaudies Respublikoje. Komunistai užsigeidė išnaikinti žvirblius, nes anie sulesa per daug kviečių. Po paukščių naikinimo vajaus, kurį lydėjo šūkis „Užmušk žvirblį!“, laukus užplūdo skėriai bei kiti vabzdžiai, ir derlius tais gūdžiais „keturių šutvės“ siautėjimo metais patyrė katastrofą, milijonai kinų gyveno pusbadžiu arba mirė iš bado.
Beglobių gyvūnų prieglaudos, gaunančios paramą už nelaimėlių sterilizaciją, jau moralizuoja: neįsivaizduojate, kokia daugybė mažųjų draugų išmetama į gatves ir pakeles! Įsivaizduoju. Tai tik patvirtina, jog taip uoliai vykdoma sterilizacija nepasiteisina ir tikrai nėra panacėja nuo žmonių beširdiškumo. Juk prieglaudose atsiduria ne tik beveisliai netyčiukai, bet ir veisliniai, jau subrendę keturkojai – tie, kurie dėl kvalifikuotų kinologų pripažinto broko nebus tinkami suporavimui, bei tie, kurie nepasiduoda perauklėjami. Jie – kaip daiktai: neteikia naudos, sunkiai sutvarkomi, tai ir nereikalingi.
Galiu net lažintis, kad gyvūnų prieglaudos žaibiškai keliskart papilnės, jei bus priimti neseniai įregistruoti humaniški pagal Trečiojo Reicho dvasią Triukšmo valdymo įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimai, kuriais nustatytos šunų lojimo ir kačių kniaukimo laiko bei trukmės ribos. Užversti piktybiškų kaimynų ir profesionalių šunų heiterių skundais, dėl to policijos persekiojami piliečiai ims „nepatogiais“ gyvūnais atsikratinėti masiškai.
Kita vertus, tokiu absurdišku įstatymu greičiausiai siekiama dar sočiau maitinti tarptautines farmacijos kompanijas. Mat kai šunys, kurie žmonių ir buvo prijaukinti, kad lotų ir taip perspėtų apie pavojų, nebeturės jokios teisės amtelėti ar suinkšti, bus pradėtos reklamuoti keturkojų balso stygų operacijos, vadinamos devokalizacija arba debarkingu. Taip pat prekyboje atsiras balsą slopinantys cheminiai surogatai. Be to, garantuoju, kaip maras bus platinama versija, kad iškastruoti ir sterilizuoti padarai mažiau leidžia garsų.
Visos tokio pobūdžio šunų veisimo, laikymo, dresavimo, „įgarsinimo“ nuostatos farmacijos įmonėms užtikrina didžiules pajamas, ir kuriamos jos ne Seime, ne Aplinkos apsaugos ministerijoje ir ne korupcijos skandalais pagarsėjusioje Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, o didžiųjų tarptautinių farmacijos koncernų analitiniuose centruose – mūsų valdžios klerkai jas tik prastūminėja. Na, ne už dyką, matyt.
Tai, kas šiandien dar kažkiek jaučiančiam ir mąstančiam žmogui atrodo kraupu ir neįtikėtina, rytoj visai nejučiomis taps norma. Vis dėlto įstatymai pirmiausia turi būti nukreipti į žiauraus elgesio su gyvūnais mažinimą, o ne jo skatinimą. Nei Lietuva, nei bet kokia kita šalis negali tapti gyvūnų koncentracijos stovykla, kurioje šuo ir kastruojamas, ir devokalizuojamas, ir kariamas įpranta.
