Švietimo darbuotojai – konservatyvūs, pripratę turėti autoriteto imunitetą. Tačiau jau didelė dalis švietimo vartotojų – vaikų, jų tėvų, darbdavių ir visuomenės – šiandien turi visai kitus poreikius ir pratę bendrauti kitais būdais.
Atvejis klasikinis: uždelsus pokyčiams, neatitikimai tarp lūkesčių ir tikrovės taip išauga, kad dialogas nevyksta. Taigi pati sistema galimybių artėti prie poreikių augdama ir tobulėdama turi labai mažai. Be to, kadangi švietimą pilnai valdo valstybė, savaiminis mokymasis ir prisitaikymas prie gyvenamojo meto negali vykti ir dėl administracinių, teisinių, ekonominių priežasčių. Tai vienas rimčiausių argumentų prieš valstybinio valdymo įsigalėjimą socialinėse sferose, pasmerkiantį jas pasyviam reformų laukimui. Reformos, kaip žinome, nepaisant kasmetinių ekonomikos autoritetų raginimų, neateina. Nes nėra politinės valios – kitaip tariant, politinio mąstymo ir atsakomybės už šalies perspektyvą. Banalu priminti, bet švietimas yra apie perspektyvą: nuo to, kaip ir ko mokome, priklauso, kokia visuomenė būsime po dešimties metų.
Bet imkime ir tarkime, kad politinė valia atsiras. Tada reikės atsakyti į klausimą: tai kokio švietimo mums reikia? Aš kalbu apie mokymo turinį ir metodiką, o ne apie krepšelius, mokytojų atlyginimus, klasių dydį ir vaikų elgesį per pamokas. Net ne apie egzaminų išlaikymo pažymius, bend¬rą raštingumą ir įstojusiųjų į aukštąsias mokyklas skaičių. Mat šie dalykai vis dėlto yra išvestiniai, labiausiai priklauso nuo to, ko ir kaip mokoma. Gali paaiškėti, kad ir kaimo mokyklų uždarinėti nebūtina, jei bus pakeista mokymo metodika.
Klausimas „Ko imtis mokyti labiau?“ informaciniame amžiuje skamba labiau retoriškai. Kas dabar gali žinoti, ką reikės žinoti šiandieniam pirmokui, kai jis bus dvyliktokas? Juk žmonių lūkesčiai bei prioritetai, technologijos ir situacija darbo rinkoje keičiasi nuolat. Ta kaita vyko visada, tačiau lėčiau. Jei jaunuolis baigiamaisiais mokyklos metais nusižiūrėdavo kokią profesiją, ji neišnykdavo, kol jis jai pasiruoš. Šiandien profesijos gali išnykti nespėjus pradėti pagal jas dirbti, o specializacijų poreikis ir įvairovė glumina kiekvieną besirenkantįjį. Gali pataikyti labai nesirinkdamas, o gali apsiskaičiuoti vos porą metų ir likti it musę kandęs. Ar taip seniai aukštosiose mokyklose buvo palaidota užsienio kalbų specialisto profesija? Šiandien absolventai graibstyte graibstomi. Nors niekas negali pasakyti, kad taip bus po 5 metų: gal automatiniai vertėjai tikrai ims tenkinti neįmantrius komunikacinius poreikius? Juolab negali žinoti, ką dirbs po dešimt metų gydytojai, inžinieriai ar lakūnai. Beje, ir mokytojai.
Mano galva, kalbant apie pradinio ir vidurinio mokslo reformą, klausimas, „ko mokyti“, nėra esminis. Daug svarbiau – „kaip mokyti“.
Mano galva, kalbant apie pradinio ir vidurinio mokslo reformą, klausimas, „ko mokyti“, nėra esminis. Daug svarbiau – „kaip mokyti“. Paaiškinsiu, kodėl taip manau. Nepriklausomai nuo papildomų žinių, kurias mokslas atranda, bazinės žinios taip sparčiai nekinta. Man net nuostabu, kaip nekinta. Tarkime, kvantinei fizikai jau greitai bus 100 metų, bet mokykloje apie ją užsimenama vos ne kaip už mokslo esantį fenomeną. Mokykloje fizika yra Newtono fizika. Ekonomika iki šiol suprantama visų pirma kaip gamyba, o sveikata – kaip vaistai ir gydymas. Nesvarbu, kad tai jau nueinantys konceptai, kurie, kai vaikai baigs mokyklą, bus dar toliau atsilikę nuo aktualijų. Tačiau ši turinio stagnacija nėra labai didelė mokyklos bėda. Nes visus vaikus reikia išmokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, pažinti laikrodį, mato vienetus, gamtos ciklus, augalus, gyvūnus, pastatus, miestus ir t. t. Kol vaikai gauna bazines žinias apie save ir pasaulį, praeina visa pradinė ir didelė dalis vidurinės mokyklos. Baigę vidurinę, jie turėtų būti raštingi, turintys bazinių žinių apie savo kūną, gamtą, visuomenę, valstybę. Šioje srityje nėra ypač daug kintamųjų ir naujovių. Nebent nuspręstume nebemokyti vaikų rašyti ranka (nes galima klaviatūra), nebemokyti aritmetikos (nes yra skaičiuotuvai), nebemokyti gamtos (nes ji nyksta) ir nebemokyti menų (nes tai brangaus laiko gaišinimas). Tokio scenarijaus nenagrinėsiu.
Paklausite: jeigu mokome (bent iki gimnazijos) daugiau mažiau to paties turinio, tai kam tos reformos? Darykime tai gerai, ir visi bus patenkinti.
Bet bėda yra ta, kad gerai to padaryti nepavyksta. Nes, visų pirma, vaikai yra pasikeitę. Ne išlepinti ar kaprizingi, kaip daugeliui mokytojų atrodo. Ne hiperaktyvūs ar turintys kitų sveikatos sutrikimais klasifikuojamų savybių. Kitokių vaikų reiškinys yra masinis. Jie kitaip mato pasaulį ir save, kitaip žaidžia, bendrauja, patys renkasi autoritetus, turi kitų poreikių. Jie nesėdės tvarkingai klasėje priešais mokytoją ir neklausys jo vien dėl to, kad jis mokytojas. Ir išsėdėti galės kas 40, o kas tik 15 minučių. Nereikia turėti iliuzijų, kad judriuosius izoliavus ar primaitinus vaistų, galima toliau dirbti „mokytojas sako, mokiniai klauso“ principu. Jei mano kartos vaikai prašydavo vyresniųjų papasakoti ar paaiškinti reiškinius, šiandien vaikas ateina ir sako: paklausyk, aš tau paaiškinsiu.
Tą pokytį pirmieji pajuto darželių pedagogai. Ir nenuostabu, kad jie pirmieji ėmė keistis. Ugdymo procesas šiandien darželiuose yra pakitęs, kai kuriuose – iš esmės. Tam didelės įtakos turi ir tai, kad ikimokyklinis ugdymas ne visas vyksta „sistemoje“, o ir sistema leidžia tam tikrą laisvę. Todėl dalis vaikų mokosi darželiuose pagal naujas – lankstesnes ir interaktyvesnes – metodikas, dalis pas pedagogus, kurie asmeniškai dirba kitaip, dalis ugdomi namuose. Darželius išlaisvina ir tai, kad jie neprisiima prievolės paruošti mokinį egzaminams ar kažkokiems testams.
Juo didesnis yra kontrastas atėjus į tipišką mokyklą, kurios direktorės veido išraiška, išgirdus apie nemokantį rašyti septynmetį, primena mazgotę, kuria mano mokykloj buvo valomi valgyklos stalai. Ir taip yra nepaisant to, kad pagal oficialias rekomendacijas, atėjęs į pirmą klasę vaikas rašyti ir neturi mokėti. Juolab rašyti į vieną liniją ir kaip nors taisyklingai laikyti rašiklį. Jis ateina mokytis, o mokykla jau tikisi mokyto. Nes toks (ir ypač tokia) padės siekti mokyklai gerų rezultatų lenktyniavimo testuose. Ir nereikia dėl to kaltinti tėvų ir mokinio krepšelių – esą mokytojus siekti testų rezultatų verčia tėvai. Kiekvienoje klasėje yra įvairių tėvų. Esama ir tokių, kurie labiausiai nenori būtent muštro ir formalių patikrinimų blizgesio. Bet mokytojai ir vadovai girdi tai, ką nusiteikę girdėti.
Vyraujančio tipo mokyklose geresnes perspektyvas turi mergaitės. Apie tai jau ne kartą kalbėta, – kad vyriška visuomenės dalis ypač nukenčia dėl dabartinio mokymo būdo, kuris iš mokinių reikalauja paklusnumo, kantrybės, atidumo ir mokymosi nesiginčijant. Bet tai yra kaip tik toks būdas, kurio po to niekam nereikia – nei pačiam jaunuoliui, nei jo darbdaviui, nei kolegoms, nei visuomenei! Beje, nereikia ir aukštosioms mokykloms, kurios iš senosios žinių perkopijavimo sistemos iš mokytojo mokiniui jau yra išėję. Dėstytojai sako: studentai nemąsto, jie net nesirengia mąstyti. Neklausia, nediskutuoja, neturi iniciatyvos. Bet jų juk niekas to nemokė. Gal ir sakė: užduokite klausimus, pateikite pasiūlymus, bet mokymo procesas ir vertinimų sistema to neskatino. Todėl nesusiformavo tokie įgūdžiai.
Šia prasme nepaklusnieji laimi. Bet tik tuomet, jei, nepaisydami prasto mokinio etiketės, išsaugo vidinę paskatą tyrinėti, klausinėti, bandyti, kurti ir laikytis savo. Jei neišsaugo, tai nusirita į visuomenės pakraščius.
Skirtingai nuo klausimo „Ko mokyti?“, klausimas „Kaip mokyti?“ nėra paprastas. Reikia surasti būdus, kurie leidžia išmokyti bazinių žinių šiuolaikinius vaikus, taip pat išmokyti juos mokytis patiems, tvarkytis su neaprėpiamais informacijos srautais ir kitais šiuolaikinės visuomenės iššūkiais. Tai yra rimta inovacija, ir kol kas apie tai Lietuvoje nediskutuojama. Suprantama, kad mes ne pirmi ir ne paskutiniai: visos šalys susiduria su pokyčių iššūkiais ir nereikia teisintis, kad ten jie turi daugiau pinigų. Kai kas turi daugiau, kai kas mažiau, svarbiausia, kada padaromas posūkis link lanksčios ir nuolatinį mokymąsi palaikančios sistemos. Sistemos, kuri moko vaikus mokytis patiems, bendradarbiauti, rinkti žinias, pritaikyti konkrečioje situacijoje, drąsos eksperimentuoti, prisiimti atsakomybę, turėti savo nuomonę, ją argumentuoti ir ginti. Tokiems metodams įdiegti visai ne pinigų labiausiai trūksta. Taip, interaktyvios lentos ir modernios mokymo priemonės padeda. Bet priemonės nieko nepadaro, jei nėra tikslo ir nuoseklių pastangų mokyti būtent to, o ne siekti geriausių balų, olimpiadų ar tarptautinių testų rezultatų atskiruose dalykuose. Naujam metodui labiausiai reikalingi kitokie pedagogai.
Čia išdėsčiau vieną požiūrį, kaip mokyti, kad užaugę mokiniai būtų pasiruošę gyventi šiuolaikinėje visuomenėje visavertiškai. Yra ir kitokių. Pavyzdžiui, kad reikia tiesiog mokytis daugiau, daugiau reikalauti, labiau skatinti mokinių tarpusavio konkurenciją, gal net pratęsti mokymosi savaitę į šeštadienį, užduoti daug namų darbų ir pan. Šiai krypčiai šiandien atstovauja Kinija ir kai kurios kitos Azijos šalys. Būtų prasminga viešai svarstyti, kuri kryptis mums artimesnė. Ir ypač dėl to, kad nieko nekeičiant judame būtent ten – vaikai gauna daugiau užduočių, daugiau jų nesusitvarko, praranda motyvaciją ir neišnaudoja savo potencialo. Elitinėmis laikomos mokyklos, kurios spaudžia daugiau, reikalauja daugiau. Bet tai neįrodo, kad jos teisios. Nes, visų pirma, kitokių ir negali atsirasti dėl teisinių ir finansinių priežasčių. Antra, kiekvieną rudenį sveikatos specialistai pasveria mokinio kuprinę ir konstatuoja, kad ją draudžiama dėti ant nugaros dėl žalingo poveikio stuburui. Bet už švietimą atsakingi ponai vis neišgirsta. Kiekvienais metais kalbame apie nemotyvuotus mokinius, žemus jų gebėjimus, nemokėjimą mokytis ir neturėjimą supratimo, ką veikti po to. Maža to, psichologai konstatuoja prastą mokinių psichikos būklę, išsekimą ir nuovargį.
Keisti mes žmonės: nenuilsdami reikalaujam geresnių darbo sąlygų, teisių įmonių valdyme, asmeninės motyvacijos skatinimo, papildomų poilsiadienių ir pan. O mūsų vaikai tegu dirba viršvalandžius įstaigose, į kurias eiti nenori, tegu klauso mokytojų, pasilaikydami savo nuomonę sau ir tampo neatkeliamas kuprines. Nenuostabu, kad vaikų gimsta tiek mažai.
Šis Guodos Azguridienės tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 4
