Kitam – priešingai, kaimas atrodo per daug radikalu, visų pirma dėl žvėrių ir vabalų. Nes gi erkės – jos visur: žolėje, krūmuose, medžiuose, radijuje, laikraščiuose ir netgi ant troleibusų (čia jos pačios didžiausios ir baisiausios). Miške – šernės su šerniukais ir visokie šunų-vilkų grėsmės variantai. Neneigiu, yra. Tačiau ką darytume, jei jų nebūtų?
Lietuvoje gyvena vos viena nuodinga gyvatė, kurios ir taip be specialaus žiburio nerasi. Būna, užplūsta Nemunu aršių muselių tuntai, o pajūrį nukloja karkvabalių kūnai. Labiau bjauru, nei pavojinga. Pavasariais būna šalnų, ledai nukapoja tik pasodintus agurkus, du trys žalos pridarantys vėjai per metus.
Lietuvoje gyvena vos viena nuodinga gyvatė, kurios ir taip be specialaus žiburio nerasi. Būna, užplūsta Nemunu aršių muselių tuntai, o pajūrį nukloja karkvabalių kūnai. Labiau bjauru, nei pavojinga.
Priminsiu, pas mus nėra žemės drebėjimų, cunamių, kalnų griūčių, miestus šluojančių upių potvynių, nei minus, nei plius keturiasdešimt laipsnių oro temperatūros. Net nepatogu darosi prieš kitus kraštus – gyvename kaip Dievo ausy. Tačiau, paklausius oficialių šaltinių bei specialistų, atrodo kitaip. Viskas yra baisiai pavojinga: maistas, aplinka, augalai, gyvūnai ir, žinoma, žmonės.
Galima laikytis tokio požiūrio. Bet labai jau nesmagu taip gyventi ir rimtai abejoju, ar sveika. Nepaisant visų grėsmių realumo, taip mąstyti nėra netgi racionalu.
Jei išsijungtume visas masinės informacijos priemones ir bent kiek pagalvotume ar paskaitytume kokią protingą knygą, prisimintume faktą, kad žmogaus žemiškasis gyvenimas nėra saugus. Jis toks pagal apibrėžimą. Žmogus yra laikinas ir netobulas. Jei tuo suabejojame, galime pasiimti paprasčiausią populiarią knygą apie ligas.
Netruksime susinervinti ir nuoširdžiai stebėtis, kaip dar gyvi esame: koks sudėtingas mechanizmas yra mūsų kūnas, kiek jame vietų vietelių, kurioms išėjus iš rikiuotės, galime susirgti. Ne tik Jerome‘o herojus valtyje, bet ir dažnas medicinos studentas paskaitęs tokių knygų netrunka aptikti savyje visų ligų simptomus. O jei dar apie juos imsime nuolatos galvoti... nebereikės nei gyvačių, nei gripo, ir netgi cunamio.
Gydytojo profesija yra gerbiama nuo senovės dėl pačių įvairiausių priežasčių: iš baimės, vilties, pagarbos prieš žinojimą. Aš dėkinga medikams visų pirma už tai, kad man pačiai nereikia studijuoti knygų apie ligas ir jomis neakivaizdžiai persirgti... brr.
Taigi mūsų nesaugumas mūsų pačių rankose – galime susirgti vienu minties mostu ir ilgai ilgai nepasveikti, gal net visą gyvenimą. Ir tai ganėtinai dažnai nutinka.
Tačiau pažvelkime, kas atsitinka, kai mes imame gyventi labai saugiai. Tai toli gražu nėra tas pats, kaip gyventi gražiai ir laimingai. Gražiai ir laimingai galima gyventi prieš tai įlipus į stiklo kalną, lemtingoje kryžkelėje pasirinkus teisingą kryptį, nugalėjus vieną kitą slibiną, pasprukus nuo raganos ar apgavus miško trolį (šiuo atveju ne Mumį. Trolių Mumių apgaudinėti nei verta, nei gražu). Kai esi nuveikęs bent vieną šių žygdarbių, tikrai gali gyventi gražiai ir laimingai.
Tačiau pažvelkime, kas atsitinka, kai mes imame gyventi labai saugiai. Tai toli gražu nėra tas pats, kaip gyventi gražiai ir laimingai.
O jeigu nesi? Ir ne dėl to, kad nevykėlis ar bailys. Jei visi slibinai nugalabyti pasitelkus šiuolaikinę chemiją, raganos integruotos į vienalytį sociumą pagal moderniausias feminizmo rekomendacijas, stiklo kalnai pabarstyti skaldele, o kiekvienoje kryžkelėje stovi bent po kelis socialinius darbuotojus bei sprendimų priėmimo trenerius? Kai iki pilnametystės negali vienas net namie pabūti, kaip susipažinsi su baidykle po krėslu ir kitais paslaptingais namų gyventojais? Ką ir kalbėti apie miško trolius, jei miške net grybų nepažįsti. Taigi jaunam žmogui tenka augti labai saugiam. Žinoma, yra išradingųjų, kurie savo slibinus susiranda ir penkių pušų miškelyje. O ką daro kiti?
Kas turi proto, daugiau drąsos ir užmojo, keliauja į svetimus kraštus, kur daug daugiau gyvačių rūšių, užkrečiamų ligų, vargšų, kančių ir purvo. Kiti, kurie turi drąsos ir daugiau pinigų, šokinėja parašiutais, skraido vėjo aitvarais, laksto staugdami po Vilnių britvomis.
Dar turtingesni, bet nebūtinai su protu, nusiperka egzotiškas „išgyvenimo“ keliones. (Mąstau, kad labai perspektyvus verslas, gal vertėtų imtis organizuoti – pradžioje užtektų vienos gyvačių rūšies, aklių, voratinklių ir erkių). Kurie nori gauti patyrimus lengvai, įjunksta į alkoholį ar narkotikus, ir jau nebeturi nei proto, nei pinigų. Kiti, kuriems trūksta fantazijos, tiesiog įtariai viską stebi ir skundžia valdžios institucijoms.
Žinoma, reikalaudami griežtesnių apribojimų ir didesnių baudų visiems kenkėjams: tiems, kurie kala vinį be išankstinio leidimo, kirčiuoja kitaip, nei nurodyta, kepa pyragus nelicencijuotose virtuvėse, prižiūri vaikus be pedagoginio išsilavinimo, viršija nustatytą greitį tuščiame kelyje, nesitikrina reguliariai sveikatos, ne taip supranta mokytoją ar premjerą, ir apskritai – daro ką nors kitaip.
Kyla klausimas, iš ko kyla tas neramumas? Juk grėsmės juokingai mažos, palyginti su tomis, su kuriomis teko susidurti daugybei mūsų tautiečių vos prieš penkiasdešimt metų, o kitiems tenka ir šiandien? Iš saugumo trūkumo? Ne, iš pertekliaus, iš nenukauto privalomo slibino, be kurio negali gauti princesės ir įgyti vidinės ramybės.
Žinom, kad gyvenimas nėra saugus. Tačiau nuolatos ir visur girdime apie visišką saugumą ir valdžios žygius jį pasiekti. Saugumas ir garantijos yra didžiausia šių dienų iliuzija, kuri ne tik neleidžia žmonėms būti laimingais. Ji neleidžia kurti, naudoti savo jėgų bei talentų (juk tam jie ir kaupti!), ir nugalėti. Dirbtinai sukurta saugi aplinka verčia kurti baubus patiems, ir su jais patiems kovoti. Kitus palieka ryti vaistus nuo depresijos arba svaigintis narkotikais, nes jie tiesiog nemato, ką prasminga veikti. Nuobodu.
Žmogus nors ir linksta tapti, bet visgi dar nėra virtuali būtybė. Išbandęs kažką elektroninėje erdvėje, jis nori pakartoti tą patį ir fiziškai. Tačiau nėra išmokęs būti atsargus, klausytis savo kūno, kuris paprastai nėra toks ištreniruotas instrumentas realybėje.
Taip svarstant, iš pirmo žvilgsnio internetinė erdvė atrodo ne tokia jau bloga išeitis, lyg tyčia atsiradusi formalaus saugumo ir nuobodulio eros aušroje. Čia tarsi gali patirti žmogaus virtimui Žmogumi reikalingus išbandymus, kartu išsaugodamas kuo sveikiausią kūną. Gali patenkinti smalsumą neprisiimdamas rizikos. Kūną gal ir išaugai, tačiau ar protą?
Žmogus nors ir linksta tapti, bet visgi dar nėra virtuali būtybė. Išbandęs kažką elektroninėje erdvėje, jis nori pakartoti tą patį ir fiziškai. Tačiau nėra išmokęs būti atsargus, klausytis savo kūno, kuris paprastai nėra toks ištreniruotas instrumentas realybėje. Taigi būnant nuosekliam saugumo sergėtojui, reikėtų reguliuoti ir internetą. Tada beliktų žmonių mintys bei fantazijos. Skamba provokuojančiai?
Toli gražu ne, jau XX a. labai artimos mums valstybės išvystė technologijas, skirtas žmonių mintims kontroliuoti. Disidentams teko jas ir savo kailiu patirti. Taigi jokia utopija – dėl saugumo galima viskas, o technologijos tą viską įgyvendina, gali: sekti, informuoti, modeliuoti informaciją, diegti tam tikras vertybes, o kitas rauti ir per tai modeliuoti žmonių mintis. Jokios prievartos. Šiandien neabejotinai populiari vertybė yra saugumas, o nesaugi, taigi ir nevertinga – asmeninė laisvė. Mat laisvė reiškia riziką, o ši – nesaugumą.
Viena iš rizikos teorijų teigia, kad kiekvieno individo jautrumas rizikai ir poreikis jai skiriasi, tačiau paties asmens lygmenyje – sunkiai pakeičiamas. Jei tam tikrame ruože neproporcingai apribojamas transporto greitis, tai vairuotojas važiuos gerokai greičiau vėliau, kai galės. Jei negalės niekada, tada važiuodamas kalbės telefonu. Jei tai uždrausta – valgys sumuštinį. Jei ir tai uždraus, tiesiog svajos ar gaudys varnas. Taigi bet kuriuo atveju susiorganizuos sau tinkamą rizikos lygį.
Tai yra gerasis scenarijus, nes ne kiekvienas žmogus, kurio laisvė ribojama, taip lengvai prisitaiko. Jeigu apribojimai dideli, o prisitaikymo galimybės mažos, kai kurie žmonės pasidaro net jiems patiems netikėtai agresyvūs. Švelnusis pavyzdys – transporto spūstyje vairuotojai signalizuoja ir keikiasi, nors gal nesikeikia daugiau niekada gyvenime.
Tačiau esama ir gerokai prastesnių pavyzdžių, kai žmogų tiesiog ištinka agresijos protrūkis. Ne šiaip kokios asmeninės, rasinės, kitaip racionalizuotos neapykantos, bet tiesiog agresijos. Jos protrūkių šiandien pasaulyje apstu. Ypač moderniomis save vadinančiose šalyse, kuriose tiek investuota į visuomenės saugumą... Šie pavyzdžiai glumina ir baugina, bet blogiausia, kad kol kas jie tik sustiprina norą dar labiau riboti ir kontroliuoti. Net keista, nes, atrodo, natūraliai turėtų kilti mintis, jog pasirinktas kelias kovoti su agresija nėra veiksmingas. Juk kiekviena jėga sukelia atoveiksmį, ir jeigu ją sustiprinsim, atoveiksmis tik didės.
Jei pagalvosime nuolankiai ir ramiai apie žmogaus prigimtį, tai turėsime sutikti, kad kiekvienas žmogus (kol netapo šventuoju), turi savyje agresijos. Nes jis yra gamtos kūrinys, ir tik savivokos, valios ir aukštesnių idealų vedamas pažaboja savo agresiją, paversdamas ją kuriančia jėga: užsidegimu dirbti, sporto varžybų azartu, diskusijos liepsna, kūrybiniu įkvėpimu.
Taigi ne visi puola šaudyti dėl to, kad jaučiasi per daug apriboti. Kai kuriems pasiseka gerokai labiau – jie išmoksta savo agresiją paversti jam pačiam ir visuomenei priimtina veikla.
Tačiau tam tikrose situacijose ši agresija prasiveržia, ir tai nėra kažkoks žmonijos vystymosi rudimentas. Ir šiais laikais dalis žmonių plėšia ir grobia, kai tik payra socialinė tvarka (po stichinių nelaimių, per socialinius ar karinius konfliktus), panikos apimti bėga sutrypdami kitus, skundžia draugus bei kaimynus, jei mato galimybę iš to pasipelnyti. O dalis gelbsti...
Taigi ne visi puola šaudyti dėl to, kad jaučiasi per daug apriboti. Kai kuriems pasiseka gerokai labiau – jie išmoksta savo agresiją paversti jam pačiam ir visuomenei priimtina veikla. Tačiau visuomenei priimtinų veiklų sfera traukiasi, slibinai, raganos ir skorpionai stumiami į paribius, uždaromi zoologijos soduose arba tiesiog perauklėjami į miniatiūrinius šuniukus – tuos, kurie gali pasisioti į tualete numestą servetėlę.
Todėl galvoju, kad gerai atostogauti miškuose. Šiandien pirmą kartą gyvenime per pusvalandį persivalgiau aviečių, mainais tik už vieną aklio įkandimą (nors koja ištino rimtai). Mainai su gamta adekvatūs – aklys bet kuriuo atveju geriau už skorpioną. Tik vienas dalykas man neduoda ramybės.
Galvoju, jei gyvename tokioje saugioje Žemės vietoje, kokias negandas turime pusiausvyrai išlaikyti? Juk negali būti mums tik gerumai ir gerumai, o kitiems – visi blogumai. Manau, kad didžiausios šių kraštų kobros ir krokodilai yra mūsų išpuoselėtas grėsmių matymas – kaip tos milžiniškos erkės ant troleibuso. Ir laisvės baimė – kad tik ko neatsitiktų.
