Be to, norint apie ką nors diskutuoti, reikia bent jau būti apsibrėžus sąvokas. Kaip apibrėšime meilę? Kaip ją, neaprėpiamąją, apibrėžti, idant galėtume kalbėti nepažeisdami jos esmės? Pasiūlyti meilės apibrėžimą diskusijai buvo mano pagrindinė užduotis, kaip aš ją supratau, ruošdamasi minėtam renginiui, ir būtent į šį apibrėžimą čia noriu atsiremti. Meilė – tai savęs apribojimas, leidžiant mylimam objektui būti savimi.
Žinia, tai neaktualu meilei Dievui – Jo mes nei apibrėžimais, nei veiksmais neapribosime, bet meilės žmogui ir gamtai atveju, mano galva, tai svarbiausia. Priešingu atveju siekiame kitą užvaldyti, todėl keliame jam grėsmę arba baimę. O kur baimė, ten meilės nėra. Taigi šiuose nustebimuose norėčiau pratęsti savo svarstymus apie žmogaus meilę gamtai.
Katalikiškoje auditorijoje ši tema turi tam tikrų nepatogumų, nes pati formuluotė kai kam gali kelti įtarimą, ar tik nebus kalbama apie gamtą kaip Dievą arba gamtoje esančias dievybes. Ne, apie tai kalbama nebus. Kalbėsiu apie dviejų Dievo kūrinių – gamtos ir žmogaus – tarpusavio sugyvenimą, išeidama iš fakto, kad Dievas sukūrė žmogų protingą, iš gamtos protingiausią, ir pavedė jam gamtą prižiūrėti, ja rūpintis.
Šiandienio žmogaus santykis su gamta menkai teprimena rūpesčio santykį. Jis panėši, pirmu atveju, į nerūpestingą užvaldymą dėl naudos – imame viską, ko norime: vandenį, miškus, iškasenas, manydami, kad gamta stipri, atsistatys, o jei atsistatyti nepavyks – ne mūsų reikalas. Šis požiūris nėra labai racionalus, nes ir be jokių gamtosaugos vajų akivaizdu, kad gamta nebeatsistato ir žmonės jaučia to pasekmes, – bent jau savo sveikata, tai tikrai.
Kitas santykis yra nuosaikesnis, bet į rūpestį taip pat nepanašus. Nemyliu gamtos, nes ji man pavojinga ir, be to, ji nemyli manęs.
Dėl pavojingumo prielaidos tenka pastebėti, kad nepaisant pakiliai ir visuotinai kuriamos saugumo iliuzijos, pasaulyje labai daug pavojingų dalykų. Žmonės taip pat būna vienas kitam labai pavojingi, ir netgi itin išmaniais būdais. Kiti žmonės po vieną ir grupėmis, netgi tautomis, gali siekti pasinaudoti mumis pačiais neįtikėtiniausiais būdais (internetinės pažintys ir jų atomazgos – nauja veiklos sfera).
Tačiau juk dar nenustojome manyti, kad galime kai kuriuos žmones mylėti, ir meilė, kaip santykis į kitą žmogų, yra įmanoma
Tačiau juk dar nenustojome manyti, kad galime kai kuriuos žmones mylėti, ir meilė, kaip santykis į kitą žmogų, yra įmanoma. Pavojingi yra taip pat žmogaus sukurti prietaisai: mašinos, lėktuvai, ginklai, vaistai. Mes paprasčiausiai priprantame prie jų keliamo pavojaus, išmokstame bent iš dalies nuo jų apsisaugoti. Neįtikėtinai įtaigiai apie pirmuosiuos arklinius tramvajus ir jų keliamus pavojus žmogui rašo Saulius Tomas Kondrotas savo knygoje Meilė pagal Juozapą. Tikrai baisus dalykas tas tramvajus, kai paskaitai. Vertinant aukų skaičių, mašinos gerokai baisiau, tačiau kiek mūsų jaučiame baimę kasdien išeidami į gatvę?
Gamta tikrai nėra pavojingesnė nei žmonės ir jų kūriniai. Tiesiog mes, mieste gyvendami, nesame priversti jos bent kiek pažinti ir išmokti su ja saugiau apsieiti, it su kokiu prietaisu. Šiandien net kaime gyvendami to neprivalome. Chemizuotas žemės ūkis ir pramoginė medžioklė leidžia ir gamtoje būnančiam į ją visai nesigilinti, o tiesiog pasiimti, ko nori. Technologijos išlaisvino žmogų nuo betarpiškai suvokiamos būtinybės su gamta skaitytis, taigi tai liko žmogaus asmeninis pasirinkimas. Skaitytis ar ne, mylėti, užkariauti ar ignoruoti.
Ar gamta mūsų nemyli? Man atrodo, kad myli. Kad lakštingala suokia meilės melodijas, teigti nedrįsčiau, bet manau, kad gamta myli žmogų būtent ta prasme, kaip pradžioje apibrėžiau – ji leidžia mums pabūti savimi. Gamta negali ir neturi kažkaip specialiai apriboti savęs, idant mes galėtumėm pabūti savimi. Normaliomis sąlygomis (ne tornadų ir ne cunamių) ji mūsų atžvilgiu yra apsiribojusi, tad gali, mums to norint, leisti pabūti savimi. O tokią progą žmogui suteikti pajėgia labai mažai kas: malda, kitas mylintis žmogus ir gamta. Sutikite, pasirinkimas nėra labai didelis, o priešinga linkme veikiančių veiksnių – kur tik pasisuksi.
Kaip gamta mums leidžia būti savimi? Visų pirma – erdve ir tyla. Žmogaus vargų ir negandų pagrindinis šaltinis yra jo paties galvoje kylančios mintys, nerimas, troškimai.
Gyvendami su kitais žmonėmis, nuolatos leisdami per save visokios su žmogiškais rūpesčiais susijusios informacijos srautą, mes tik dar labiau įsisukame į savo ir kitų mintis, nerimą, bėdas ir labai greitai per juos nebematom ne tik šviesios dienos, bet ir savęs pačių. Tada reikia erdvės ir tylos be papildomų dirgiklių, kurioje mūsų pačių netobuli galvojimai ne sustiprėtų, o nurimtų. Joje atsirastų galimybė išryškėti kitokioms, kilnesnėms, subtilesnėms, sielai artimesnėms mintims, kurios ir sudaro mūsų asmenybės šerdį.
Gamta puikiai primena mūsų būties trapumą. Ne veltui tiek didžių rašytojų pasitelkė metų laikus žmogaus laikinumui pavaizduoti.
Gamta puikiai primena mūsų būties trapumą. Ne veltui tiek didžių rašytojų pasitelkė metų laikus žmogaus laikinumui pavaizduoti. Taip birželio saulei įdienojus švenčiame gyvenimą, bet ką matome lapkritį pažvelgę pro langą? Atvirą, nuogą ir niekuo nepridengtą pabaigą. Pabaigą vasaros, bet ir mūsų pačių gyvenimo čia. Krintančių lapų ir nušalusios žolės vaizdas, žvarbos ir vėjo pajautimas verčia tai išgyventi kasmet. Kūnu, siela ir protu. Vengiantis gamtos yra išgelbėtas nuo šio potyrio pratybų. Mieste ruduo grasina tik kūnišku šalčiu ir tai neilgai – kol įjungiami radiatoriai. O protui egzistuoja masė bruzdesio, kuris, nors dar ne šventinis (prieškalėdinis), vis dėlto jokiom pabaigom nemojuoja ir nesiskverbia.
Gamta moko nuolankumo. Tos savybės, kuri labiausiai padeda ne tik mylėti, bet ir gyventi apskritai, ypač intelektualiam žmogui. Gamta moko nuolankumo ta prasme, kad savo buvimu primena, jog, nepaisant įspūdingų mokslo atradimų, žmogus iš esmės gamtos nesupranta.
Daugybė paprastų gamtinių klausimų nėra atsakyta, o mes, kaip gamtos „vartotojai“ arba svečiai, atsidūrę gamtoje, esame priversti pasijusti šiek tiek bejėgiai. Negalintys pakeisti kai kurių nepatogių aplinkybių, nesugebantys pasirūpinti tokiais paprastais dalykais kaip maistas ir užuovėja – be mechanizmų ir elektronikos, plikomis rankomis. Jei nuolankumo pakanka, tai tokie patyrimai gali būti didelė sielos atgaiva, jei nepakanka, tai rasis nauja baimės porcija ar noras atvažiuoti į mišką su didele medkirte ir atkeršyti už „pažeminimą“.
Ne atsitiktinai gyvuoja požiūris, kad prieš vestuves porai pravartu išeiti į rimtą žygį, ypač gerai – į kalnus. Ar manoma, kad kalnuose jie pamatys ką nors svarbaus? Ne, kalnų fone jie kitaip pamatys save, nes kalnai sukuria kuo puikiausią erdvę asmenybei išryškėti.
Beje, o kaip su meile mums kitais atvejais? Ar mes mylime kitus žmonės, nes jie myli mus? Taip, visi to trokšta ir tikisi. Tačiau toli gražu taip nebūna visada. Neretai vienas žmogus myli kitą – vyrą, žmoną, sūnų ar tėvą – vienpusiškai.
Nesakau, kad gamtą mylėti lengva. Juolab kad ir jos dovana abejotino smagumo – kartais visai nesidžiaugi tuo savo tikruoju aš, o apie gyvenimo praeinamumą nesinori galvoti, ypač tamsiais vakarais. Tačiau taip imdamas negalvoti apie dalykus, kurie baugina, nei baimės sumažinsi, nei savo galvojimą išgelbėsi.
Kaip mes mylime gamtą? Renkame parašus, rengiame piketus ir protestus, vaikštome su tigro kailiais ir šeriame visos apylinkės benames kates? Nieko panašaus. Tiesiog nepuolame bet kokia kaina jos užvaldyti. Nes juk galim, ir be didelių problemų.
Savo meilei gamtai įvertinti siūlau šerno testą. Testas realus, neišgalvotas. Jis tinka, jei turite gražią pievelę, daržą ir šiaip augalų, kuriuos šernai nuniokoja.
Savo meilei gamtai įvertinti siūlau šerno testą. Testas realus, neišgalvotas. Jis tinka, jei turite gražią pievelę, daržą ir šiaip augalų, kuriuos šernai nuniokoja. Kai kurie yra tokie įžūlūs, kad pasirodo vakarais su visa krūva šerniukų – duodasi po pievą, it kokie šeimininkai. Veiksmų diapazonas reaguoti yra platus: galima šerną nušauti (pačiam arba pakviesti specialistus), galima jį tik baidyti, galima apsitverti tvora, galima į jį nekreipti dėmesio, leidžiant jam kaip gamtos daliai, atsiriekti tavo gero porciją.
Jei neturėčiau apsibrėžus meilės sąvokos, galėtų atrodyti, kad tik paskutinysis variantas būtų tinkamas elgesys gamtos mylėtojui. Tačiau pagal mano apibrėžimą tinka visi, išskyrus šerno sumedžiojimą. Nėra taip jau sunku, juolab kad šerniukai – tikrai gražūs.
Jei jokios pievelės neturite ir šernai neaktualu, tai galima pasitikrinti kad ir su miesto liepomis bei varnomis. Ar manote, kad senosios Vilniaus Gedimino prospekto liepos yra baisiai pavojingos miestiečiam ir dar užima vietą, kurioje galima būtų įrengti kokias penkias parkavimo vietas, todėl jas reikėtų pakeisti miestui pritaikytais mutantais? Ar vis dėlto mylite tas senąsias liepas, nes jos tikros, jų žiedai varva medumi (kuris labai apčiuopiamai aplaša automobilių stogus), o plati lapija karštomis vasaromis teikia malonią vėsą?
Arba tos pačios vietovės varnos. Žiemą jos būriais užgula likusius medžius, garsiai kranksi ir konkrečiai apšika šaligatvius bei neįgudusius praeivius. Įtariu, ką apie jas galvoja kiemsargiai. Tačiau mieste nei išvarysi, nei apsitversi, tad galimybės rinktis neturi – privalai būti tolerantiškesnis nei gamtoje. Gal dėl to gamtai meilės nebeužtenka?
