Mokytojai ir tėvai mano, kad vaikai turėtų būti paklausnūs ir dėtis į galvą viską, kas jiems sakoma. Toks noras daugeliui (nevaikų) atrodo visai teisėtas ir realistiškas. Vaikams jis toks toli gražu neatrodo.
Vadovai norėtų, kad jų darbuotojai darytų tai, ką privalo, taip, kaip nurodyta, ir nedarytų nieko, ko iš jų nesitikima. Šis noras ne tik darbuotojams, bet ir daliai vadovų neatrodo labai realistiškas, todėl versle esama įvairių personalo valdymo sistemų, o kai kurios jų siekia išsiaiškinti, kaip dirbti patinka patiems darbuotojams.
Vadovai norėtų, kad jų darbuotojai darytų tai, ką privalo, taip, kaip nurodyta, ir nedarytų nieko, ko iš jų nesitikima. Šis noras ne tik darbuotojams, bet ir daliai vadovų neatrodo labai realistiškas
Ekonomistai norėtų, kad rinkos dalyviai investuotų ten, kur investicijų trūksta, įdarbintų kuo daugiau žmonių ir mokėtų jiems kuo didesnius atlyginimus. Netgi ne ekonomistai supranta, kad tai neskamba labai protingai. Žmonės investuoja ten, kur sugeba ir kur jiems atrodo, kad atsipirks, įdarbina tiek žmonių, kiek reikia, ir moka jiems tokio dydžio atlyginimus, kurie atitinka sukuriamą vertę ir analogiško darbo kainą rinkoje.
Ir pagaliau politikai. Jie nori, kad žmonės visose gyvenimo srityse elgtųsi, kaip jiems nurodyta įstatymų, reglamentų, institucijų vidaus taisyklių ir jų darbuotojų. Nori, kad į mokyklą vaikai išeitų tokio, o ne kitokio amžiaus, mokytųsi tik licencijuotose mokyklose pagal patvirtintas programas, vėliau rinktųsi vadinamąsias „šaliai reikalingas“ profesijas. Tapę savarankiškais pirktų daug, ir, geidautina, lietuviškų prekių, tvarkingai mokėtų mokesčius, skųstų nemokančius, eitų visi balsuoti, gimdytų tiek vaikų, kiek reikia valstybei, auklėtų juos pagal tuo metu galiojančias vertybes, valgytų pagal nustatytą sveikumo standartą, tikrintųsi ir gydytųsi nuo tų ligų, kurios laikomos vertomis gydyti ir t. t.
Kad ir kaip skambiai išreikšti, šie norai neatrodo realistiški. Mat žmogus pasižymi nenumaldomu noru norėti savaip. Net jeigu elgtis taip jis negali (kaip totalitarinėse šalyse), vis tiek norėti nenustoja, ir, jei tik proga pasitaiko, noras virsta veiksmu.
Žmogaus norų ap(si)ribojimai būna dvejopi. Vieni moralinio, kiti socialinio pobūdžio. Net ir sekuliarioje demokratinėje valstybėje visi žmonės turi bėdų su savo norais, tik skirtingu mastu ir skirtingai suvokiamų. Tačiau viešojoje erdvėje apie tai kalbėti rimtai neįprasta.
Apie moralinius prasižengimus rašoma ir kalbama tarsi dėl pramogos, kaip apie skandalą, o ne apie žmogišką savybę – nuolat būti išbandomam savo norų. Tai prokuroras girtas vairavo, tai savivaldybės tarnautojas paėmė kyšį, tai politikas medžiojo uždraustais būdais. Tada sakome – cha cha cha, jie susimovė. Neabejotinai susimovė, bet visai ne cha cha cha. Susimauname ir visi kiti: tik jei statusas menkesnis, tai ne taip matyti...
Įprotis geisti svetimo (turto, visuomeninės padėties, žinomumo, partnerio, pareigybės, likimo...), tingėti, pavydėti, apkalbinėti, neturėti saiko, smerkti, norėti vis daugiau (pinigų, malonumų, galios) ir pan. – nuolat turi būti ramdomas, kad žmogus nepražūtų.
Įprotis geisti svetimo (turto, visuomeninės padėties, žinomumo, partnerio, pareigybės, likimo...), tingėti, pavydėti, apkalbinėti, neturėti saiko, smerkti, norėti vis daugiau (pinigų, malonumų, galios) ir pan. – nuolat turi būti ramdomas, kad žmogus nepražūtų.
Apie tai išprusęs ar kitaip susivokęs individas supranta ir taip organizuoja gyvenimą, kad labiausiai jam pavojingų pagundų (kaip antai alkoholio, lošimo, kitų žmonių žeminimo, chroniško tingėjimo) išvengtų ar bent galėtų jas kontroliuoti.
Tokiems žmonėms jokie papildomi socialiniai institutai bei taisyklės nepadeda. Priešingai, jie trukdo. Mat daugybės apribojimų supančiotas jis negali daryto to, kas jam atrodo prasminga, todėl ilgainiui praranda atsparumą bet kokioms pagundoms.
Formalūs apribojimai yra žmonių sugalvoti ir užrašyti, kontroliuojami ir vykdomi, vertinami ir teisiami. Tų žmonių, kurie patys nuodėmingi ir neatsparūs savo troškimams.
Kažkodėl manoma, jog kitus teisiantieji ir baudžiantieji yra pranašesni, todėl tai daryti turi ir formalią, ir moralinę teisę. Tačiau modernioje visuomenėje tapti vadovu, kontrolieriumi, vertintoju, teisėju gali visi, kurie turi reikiamas profesines kvalifikacijas, visų pirma – gerai išmano formaliąsias taisykles ir jas teisingai taiko. Mokytojas vertina mokinio egzaminą tiksliai, kaip numato vertinimo taisylės, kontrolierius rinkos dalyvį – kaip numato reglamentas ir t. t. Jeigu vertina kitaip, anksčiau ar vėliau turės bėdų su vadovybe.
Jokių žmogiškojo dorumo savybių iš vertinančiųjų nereikalaujama, net nėra kaip: teisinėje valstybėje viskas turi būti formaliai apibrėžta, o dora, žinia, taip neapsibrėžia. Ir auklėjimas visų vienodas – nėra nei elitinių mokyklų, nei dinastinių tradicijų šeimose (na, nebent komunistinių veikėjų).
Taigi prielaida apie taisykles nustatančiųjų ir jas kontroliuojančiųjų moralinį iškilumą yra niekuo nepagrįsta. Taip, tokių žmonių gali pasitaikyti, bet gali ir ne. Demokratija čia remiasi ne kokybe, o kiekybe ir atstovavimu – žmonių išrinkti parlamentarai atstovauja tautai ir išreiškia jos valią.
Valią įvykdo išrinktųjų paskirti ar konkursus laimėję valstybės tarnautojai, taigi jie taip pat atstovauja tautai. Jei tauta vagia, tingi ir kombinuoja, tai proporcingai vagia, tingi ir kombinuoja ir tautos išrinktieji bei jų paskirtieji. Jei tauta nori gauti atlygį, kurio neuždirbo, tai nori ir jie.
Jei kas antro piliečio svajonė – tapti žiniasklaidos herojumi, tai išrinktųjų – juo labiau. Taigi demokratijos principai veikia nepriekaištingai, tačiau kodėl renkantieji nėra patenkinti ir piktinasi išrinktųjų elgesiu? Kodėl apskritai vis dar piktinamės korupcija? Juk jei mano reikalas – daryti tai, kas parašyta, o parašyta viskas būti negali, tai korupcija yra pats normaliausias reiškinys.
Žmonės kombinuoja, tai ir valstybės tarnautojai kombinuoja. Tik tuo mastu, kuriuo leidžia įstatymas. Taip taip, teisę kombinuoti suteikia įstatymas, nes jis apibrėžia kompetencijos ribas. Tose ribose ir kombinuojama.
Sakysite, žmonės piktinasi korupcija, nes neišmano demokratijos mechanizmo. Tai gal ir priežastis, tačiau ne esminė.
Realiai, nepaisant amžino lygybės siekio, žmonės nori autoritetų. Ne tada, kai reikalauja savo teisių, bet kai tvarkosi ir nesusitvarko su savo vidiniais norais, kurie jiems neša kančią. Jie patys mato, kad moralės normos veikia, o jų nesilaikymas daro juos nelaimingais, bet stokoja valios ir tikėjimo jų laikytis. Visi stokoja. Tik vieni suvokia, kur ieškoti įkvėpimo ir palaikymo, o kiti to tikisi iš valstybės.
Pažiūrėjus atidžiau matyti, kad tokie žmonės tikisi iš valstybės visko – ir materialinės gerovės, ir saugumo, ir ramybės, ir moralinio atoriteto, ir įkvėpimo, ir palaikymo. Tačiau ji to duoti niekaip negali. Valstybė yra formalumo ir neutralumo aparatas, o trokštamos galios yra žmogiškos ar net viršžmogiškos. Todėl ir politikų retorika taip skiriasi nuo darbų.
Juo labiau valdymas primena konvejerį, juo draugiškiau ir familiariau politikai kalba, juo labiau jie skatina skambinti jiems į asmeninį telefoną ar ateiti į asmeninį priėmimą (tik būtinai su visais dokumentais).
Griežti formalumai, apibrėžtos teisės ir laisvės geriausiu atveju gali suteikti visuomenei tvarką ir tam tikrą minimalų efektyvumą. Tačiau jokie moraliniai autoritetai, kūrėjai ir įkvėpėjai tokioje terpėje neišbūna. Nes kiekvienai kūrybai reikia laisvės.
Griežti formalumai, apibrėžtos teisės ir laisvės geriausiu atveju gali suteikti visuomenei tvarką ir tam tikrą minimalų efektyvumą. Tačiau jokie moraliniai autoritetai, kūrėjai ir įkvėpėjai tokioje terpėje neišbūna. Nes kiekvienai kūrybai reikia laisvės.
Ne tik menininkams ar verslo inovatoriams – laisvė būtina kiekvienam žmogui, kad galėtų rastis jo veikimo motyvas.
Tas, kuris praėjęs vidinę žmogaus moralinę patikrą, virsta veiksmu, gyvenimo tikslu ar bent to etapo uždaviniu.
Paklusti taisyklėms yra pats blogiausias motyvas, nes jis negatyvus – neturi jokios kūrybinės potencijos ir atima iš žmogaus prasmę veikti.
Tiesa, egzistuoja toks požiūris, dar vadinamas profesionaliu: nesvarbu, kas vyksta, aš tik darau savo darbą. Jis gali liudyti profesionalumą, tačiau lengvai gali ir pasitarnauti ir kaip pasiteisinimas tokioje veikloje, kuri moraliai nepateisinama. Kaip sakė vienas šmeižikišką straipsnį parašęs žurnalistas – kodėl jūs piktinatės? Aš tik darau savo darbą, juk žinote kokiame laikraštyje dirbu.
Dėl tvarkos priimtų taisyklių gausa ir jų absurdiškumas gali suteikti ir veiklos motyvą – tas taisykles laužyti arba keisti. Skamba neblogai, tačiau taisyklių laužymas dažniausiai iššaukia tik jų sugriežtinimą, o norintys jas pakeisti politikai susiduria su didžiuliu pasipriešinimu. Juk už kiekvienos taisyklės stovi jos kūrėjai ir įgyvendintojai, kurie žūtbūtinai suinteresuoti ją išsaugoti, mat antraip prarastų savo privilegijas, įtaką, o gal net ir darbą.
Apginti taisyklę nėra sunku, pakanka duoti pavyzdžių, kaip gali nutikti tų taisyklių nesant. Nesvarbu, kad žmogaus gyvenimo įvykiams tai yra iš principo būdinga – kaip nors nutikti. Nesvarbu ir tai, kad taisyklės bei kontroliuotojai to pakeisti negali.
Sprendimų priėmėjams pakanka uždrausti potencialiai blogą elgesį, ir savo profesinę pareigą jie jaučiasi atlikę. Nepaisant to, kad tokių apribojimų pasekmės būna juokingos ar net niekingos (antai neatidaroma privati mokykla, nes mieste paprasčiausiai nėra mokyklai tinkamų pastatų, kurių langų orientacija į pasaulio šalis atitiktų numatytąsias higienos normose).
Kaip asmeninio motyvo ignoravimas gadina rezultatą, galime įsitikinti pažvelgę, kaip vargsta vaikai, bandydami išmokti jiems neįdomiai dėstomą temą; kaip jie kankinasi, turėdami tylėti ir sėdėti, kai norisi bėgioti.
Sutikime, bėgioti nelygu vogti iš valgyklos pyragaičius ar mušti klasioką per galvą. Nesirengiu nurodinėti, kaip reikia vesti pamokas, tiesiog konstatuoju faktą, kad jei vaikui neįdomu mokytis ir jis turi tuo metu svarbesnių reikalų, tai jis ir nesimokys.
Jei užsispyrę laikysimės nu(si)statytos tvarkos, tai bus daug vaikų, kurie mokykloje nieko doro neišmoks. Ar liks jiems laiko išmokti kitur, – klausimas.
Žmogus yra vaikas visą gyvenimą ta prasme, kad geriausiai supranta, išmoksta ir padaro tai, kas jam įdomu ir atrodo prasminga.
Tas pats galios ir paaugusiems vaikams, kurie stos į aukštąsias mokyklas, ten mokysis ir bus vertinami būdais, kurie riboja jų norus ir gebėjimus. Kai jie taps visai suaugę, tai nepasikeis.
Žmogus yra vaikas visą gyvenimą ta prasme, kad geriausiai supranta, išmoksta ir padaro tai, kas jam įdomu ir atrodo prasminga.
Jei susiklosto taip, kad jo gyvenime reikalavimų ir apribojimų buvo itin daug, o jo valia priešintis – nedidelė, veikiausiai jis jokio noro dirbti neturės.
Tada jis taps nuolat didesnio atlyginimo reikalaujančiu, bet neefektyviu darbuotoju arba socialinės pašalpos gavėju, „negalinčiu“ rasti jo orumui pritinkančio darbo. Įdomu, kas atsitiks, kai ši visuomenės dalis ims vyrauti? Esu tikra, kad tvarkos ir ramybės mylėtojams tai tikrai nepatiks.
