Gimimas ir mirtis yra esminės temos, apie kurias sukasi žmogiškoji kūryba: literatūra, menai, filosofija. Tačiau ir nefilosofiškiausiai nusiteikę žmonės gimimą ir mirtį vienaip ar kitaip apmąsto. Daugelis – labai nenoriai. Ir tai visai nestebina, prisiminus, kas šiuolaikiniam žmogui yra būdinga.
Gimimas ir mirtis erzina modernų žmogų labiausiai dėl to, kad jis jų negali kontroliuoti. O kontroliuoti jis turi viską, antraip yra nevykėlis ar bent jau keistuolis. Jis yra mokomas ir auklėjamas planuoti bei valdyti.
Šiuolaikiniam žmogui mintys apie gimimą ir mirtį tiesiog nedera. Pats objektas jau kelia įtarimą dėl neapibrėžtumo ir nuorodų į religines ar metafizines sferas. Paprastai kalbant, „ne šio pasaulio dimensija“. Galvojimas apie gyvybės virsmus (jei jie nevyksta laboratorijoje) ne tik iškrenta iš normalios žmogaus veiklos konteksto, bet iš esmės žeidžia modernaus žmogaus savivoką ir savivertę. Jos nervina, pykdo ir varo į neviltį. O galų gale ir laiko tokiems niekams nėra.
Gimimas ir mirtis erzina modernų žmogų labiausiai dėl to, kad jis jų negali kontroliuoti. O kontroliuoti jis turi viską, antraip yra nevykėlis ar bent jau keistuolis. Jis yra mokomas ir auklėjamas planuoti bei valdyti. Visų pirma, kontroliuoti aplinką – todėl miegojimas palapinėje ir ilgesnė kelionė pėsčiomis jau yra gana ekstremalus užsiėmimas.
Antra, kontroliuoti savo gyvenimą: investuoti į išsilavinimą, į socialinį statusą, ypač į profesinį meistriškumą (kad kartais neliktų be darbo ir nebūtų priverstas mąstyti apie darbo prasmę bei tikruosius savo poreikius).
Trečia, kontroliuoti savo kūną: sistemingai mankštintis ir protingai, pagal iš anksto sudarytą dietą, maitintis. Modernus žmogus mano, kad jis kontroliuoja ir savo gyvenimo trukmę: reguliariai tikrinasi sveikatą, skiepijasi, užsisega saugos diržus, apdraudžia artimuosius. Jis tokio elgesio nekvestionuoja, nes tai nuolat kartoja visi įmanomi šiuolaikinio žmogaus autoritetai: žiniasklaida, mokslininkai, specialistai; galų gale būtent tokį elgesį skatina arba net nurodo įstatymai.
Gerovės valstybė tam ir yra gerovės, kad teiktų piliečiams gėrį. O jausmas, kad esi saugus, nes viskas kontroliuojama, yra viena labiausiai trokštamų būsenų.
Todėl kam galvoti apie mirtį? Juk viskas, ką galima buvo padaryti, padaryta. Mirtis neturėtų pateikti jokių siurprizų. Jos tiesiog neturi būti, kol ji neateina. O kai ateina, man pačiam nebesvarbu. Kai miršta artimieji, tai kiekvienas savo skausmą išgyvena atskirai.
Moderni socialinė aplinka neturi kolektyvinių veiksmų, kurie padėtų žmonėms mirtį, kaip reiškinį, priimti, apmąstyti, išjausti ir šitaip susitvarkyti su skausmu. Nei bendra malda, nei giesmė nebėra norma. Laikas, kuris laikomas padoriu pagerbti mirusiam, vis trumpėja (netgi oficiali tylos minutė minutės nesiekia). Nes tai didžiulė našta, nesmagumas ir nepatogumas. Atėjęs prie mirusiojo modernus žmogus neturi ką veikti, nesupranta savo funkcijos, jaučiasi svetimas ir pasimetęs. Susidūrimas su mirtimi mažų mažiausiai žeidžia žmogaus orumą. Nes juk mirties jo darbotvarkėje nėra.
Gimimas yra panašus virsmas. Toks pat slaptingas, tik emocija kita. Visi džiaugiasi kūdikiui gimus. Tačiau pats gimimo procesas yra ne mažiau bauginantis įvykis moderniam žmogui, nei mirtis. Žmonija įdėjo daug darbo ir pastangų, kad gimimą sukontroliuotų. Atsirado galimybė pasirinkti cezario pjūvį kaip gimdymo būdą. Kaip norma taikomi skatinamieji ir nuskausminamieji vaistai. Besilaukiančioji ir vaikelis stebimi akylai, matuojami ir kontroliuojami iki pat vaiko gimimo, gimimo metu (ir toliau...). Gimdymas vyksta aplinkoje, kur galima visokeriopa medicininė pagalba.
Gimimas tapo medicinos ir valstybės valdymo dalimi.
Vyrauja nuomonė, kad baugusis virsmas gimimas yra sukontroliuotas. Už tai atsako diplomuoti gydytojai, licencijuotos gydymo įstaigos, sveikatos ministras ir pati valstybė. Gimimas tapo medicinos ir valstybės valdymo dalimi.
Iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad čia nieko blogo. Net ir šiuolaikiniam žmogui medicina asocijuojasi su Hipokratu, aukštais moraliniais standartais, išmintimi. Tačiau Hipokrato laikais medicina, kaip ir kiti taikomieji mokslai, buvo filosofinė disciplina. Vienokie ar kitokie praktiniai sprendimai rėmėsi filosofinėmis įžvalgomis – apie pasaulio ir žmogaus prigimtį, gyvenimo prasmę, skausmą, netektis, gėrį ir blogį ir panašias išminčiai priderančias temas.
Šiandien medicina yra kitokia. Ji yra techninis mokslas, griežtai ir pabrėžtinai besiremiantis tik tuo, kas suskaičiuojama ir pamatuojama (evidence based). Nesileisiu į svarstymus apie vadinamųjų įrodymų vertę, pakanka konstatuoti, kad jie yra būtini. Taigi gimdymas, kaip ir kiti gydymo metodai, yra objektyvizuotas ir standartizuotas.
Nepaisant gimdančių moterų nepasitenkinimo ir kitų disciplinų specialistų, įrodinėjančių, kad gimdymas yra individualus ir intymus dalykas, prieštaravimų, statistikos bei kitų „įrodymais“ laikomų faktų pakanka, kad tokia praktika būtų laikoma saugia ir moksliškai pagrįsta. Taigi ir verta būti finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais bei ginama nuo kitokių praktikų.
Šiandien medicina yra didžiulis verslas. Dar įdomiau tai, kad šiame versle nesti verslininkų – nei privačios nuosavybės, nei konkurencijos, taigi ir paciento (bei mediko) pasirinkimo laisvės. Tai klasikinis nomenklatūrinis verslas, neturintis verslui būdingo kūrybinio ir tarnavimo vartotojui prado – nei savo turiniu, nei forma. Gimdymas šiandien vyksta labiausiai biurokratizuotoje ir nuasmenintoje viešojo gyvenimo sistemoje.
Moteris, kuriai ateina laikas gimdyti, labiausiai nei bet kas modernioje visuomenėje rizikuoja iškristi iš konteksto. Ji gali tapti neracionali, neplaninga, nesuvaldanti savo gyvenimo.
Daugelis žmonių to dar nesupranta, nes susiduria tik su atskirais toje sistemoje dirbančiais žmonėmis – gerais arba blogais gydytojais, paslaugiomis arba piktomis seselėmis. Tik tie, kuriuos ištinka sunki liga ir dėl to yra priversti pasidomėti, kaip veikia pati sveikatos apsaugos sistema, suvokia jos nužmogėjimo mastą. Arba tie, kurie išmano vidinius koridorius: kodėl vienos ligoninės finansuojamos, kitos uždaromos, trečios paliekamos merdėti; kodėl tiek mažai uždirbto įkainio tenka gydytojui; kodėl taip puolamos ir neįsileidžiamos privačios praktikos.
Moteris, kuriai ateina laikas gimdyti, labiausiai nei bet kas modernioje visuomenėje rizikuoja iškristi iš konteksto. Ji gali tapti neracionali, neplaninga, nesuvaldanti savo gyvenimo. Jai sunku prisitaikyti prie taisyklių, paklusti argumentams. Ji gali imti matyti kitus prioritetus ir kitas galimybes, kitaip vertinti rizikas.
Taip surėdyta gamtos, nes moteris turi pagimdyti vaiką jam geriausiu įmanomu būdu, todėl žinojimas, kaip tai padaryti, taip pat yra duotas. Ne visos moterys tai savyje jaučia, ne visos leidžia pajausti. Kurios nepajaučia, tos ramiai naudojasi siūloma sveikatos paslaugos sistemos infrastruktūra.
Tačiau tų, žinančiųjų, taip pat dar esama. Ir esu tikra, dar ilgai bus. Jos ne tik pačios žino, bet ir turi jas suprantančius ir palaikančius vyrus. Gal net visiškai modernius savąja darbine veikla, tad jų negalima vienu mostu apriboti keistuoliais ar asocialiais. Jiems gimimo procesas netelpa į įrodymais pagrįstos medicinos palatą su visais labiausiai ten netinkančiais atributais: gimdymo stalu, ligoninės aparatūra, seselėmis, išnešančiomis ką tik gimusį kūdikį valandai, nes reikia užpildyti dokumentus, duris trankančiomis valytojomis ir gydytojais, kurie be ceremonijų žadina prieš minutę po gimdymo užsnūdusią mamą.
Toks „įrodymais pagrįstas“ algoritmas nedera su tuo, ką tie žmonės žino apie gimimo virsmą. Natūralu, kad jie ieško kitų išeičių. Lietuvoje esama gimdymo įstaigų, kurios suteikia daugiau laisvės rinktis ir daugiau užuominos į gyvybės atėjimo, o ne ligų gydymo vietą. Tačiau tokių nedaug. Nedaug, nes „sveikatos apsaugos“ sistema saugo savo monopolį ir privačioms gydymo įstaigoms kelia tokius reikalavimus, kokių savose nesilaiko. Dalis žmonių, kuriems gimimas neatrodo panašus į danties traukimą ar anginos operaciją, renkasi tą variantą, kuris jiems atrodo priimtiniausias ir saugiausias – gimdyti namuose.
Toks šiems žmonėms natūraliu atrodantis pasirinkimas yra didžiulis akibrokštas gimimo proceso reguliuotojams. Visų pirma – dėl paties noro rinktis. Žmonių noras rinktis erzina bet kokį reguliuotoją, o šiuo atveju turime dar ir finansinį interesą. Kad ir kaip būtų keista, bet paciento noras rinktis vis dar nesuprantamas ir daliai gydytojų.
Žmonės kalba apie gimimo stebuklą, o jiems atsako apie investicijas, kurios padarytos į vieną ar kitą kliniką.
Gimimo virsmas yra visuomet pavojingas – ligoninėje išvengiama vienų rizikų, namie kitų. Galutinis rizikų vertintojas visais atvejais yra „pacientas“, o jeigu tokia teisė jam nesuteikiama, tai jis jaučiasi lyg pasodintas į kalėjimą. Net jei to dar nepadarė gėdingiausias procesas, kuris šiuo metu vyksta prieš namuose gimdžiusias šeimas ir jiems padėjusias akušeres.
Žmonės kalba apie gimimo stebuklą, o jiems atsako apie investicijas, kurios padarytos į vieną ar kitą kliniką, negalimybę garantuoti medicininės pagalbos namuose, teisinius apribojimus. Tačiau juk visiškai aišku, kad garantuoti sėkmingo gimimo negali net pati tobuliausia aparatūra ar vaistai.
Taip pat kaip jie negali pagaminti žmogaus. Nes žmogus be kūno ir asmens kodo dar turi ir sielą, kuri ir padaro gimimą ir mirtį tokiais nepatogiais moderniai sekuliariai visuomenei.
