Tačiau dėl įvairių patirčių bei kontekstų dvasingumo sąvoka yra smarkiai infliavusi, tad tenka specialiai aiškintis, ką ji galėtų reikšti (dar žr. Mykolas Drunga, „Apie žodį „dvasingumas““ in: NŽ-A, 1995, Nr. 4; Rūta Tumėnaitė, „Laiškas Redaktoriui: Kiek kainuoja dvasingumas?“, in: NŽ-A, Nr. 5).
Kai nuoširdžiai kalbame apie dvasingą žmogų, tikriausiai visų pirma turime omenyje, kad jis yra susirūpinęs ne tik savo kūno ir proto poreikiais, t. y. pinigais, gražiais daiktais, šlove ir galia, bet ir vadinamosiomis dvasinėmis vertybėmis, pavyzdžiui, tiesos sakymu, žodžio laikymusi, pagarba kitiems, atjauta ir meile artimui. Paprastai apie tokį žmogų sakome, kad jis yra doras ir garbingas. Tokio žmogaus paveikslas ryškus per visą žmonijos istoriją. Iš didžiųjų dorybių kartais labiau pabrėžiama drąsa, kartais – išmintis, kartais – atsidavimas tiesai, bet visais atvejais sukamės apie doros sąvoką. Sakysite, gali būti doras, bet nedrąsus? Gali, bet nenorėdamas meluoti, išduoti, pataikauti, vogti ar kitaip nedorai elgtis, žmogus priverstas drąsą ugdyti. Tuo pagrįsti vos ne visi siužetai apie herojus. Retas herojus toks yra gimęs. Ir anoks čia heroizmas pabūti herojumi, jei jau toks esi. Kelias į dorą ir garbę yra tai, ko kiekvienas žmogus natūraliai nori ir trokšta, net jei laiko tai paslėpęs po penkiomis kaukėmis. Todėl ir patinka, kai geriečiai laimi. Visiems ir visada – nuo vaikystės iki senatvės.
Kokių papildomų atributų doram žmogui suteikia žodis „dvasingumas“? Lyg ir neturėtų stipriai esmės iškreipti, nes tikrai dvasios (ne kūno ir ne proto) dalykais besirūpinantis žmogus savyje dorą ugdo. Tačiau išgirdę žodį „dvasingas“, reaguojame kitaip, nei išgirdę „doras“. Kodėl? Manau, visų pirma, dėl dūmų uždangos, kurioje tas dvasingumas šiandien skendi – atitrūkusių nuo tikrovės fantazijų ir vaizdinių, iškilmingų kalbų ir abejotinų darbų. Antra – dėl prikišamo kalbėjimo apie dorybes ir jų primetimo kitiems. Instituciškai tariant, dvasingas žmogus yra prisiėmęs kunigo autoritetą, jo retoriką ir bendruomenės ganymo funkciją, bet nėra davęs kunigui privalomų įžadų ir nėra įsipareigojęs jokiai konkrečiai institucijai. Labai tikėtina, kad prieš ką nors jis yra įsipareigojęs, bet tas kas nors paprastai yra abstrakti idėja, ir įsipareigojimas lieka dvasingojo vidiniu reikalu. Viskas būtų gerai su tuo vidiniu įsipareigojimu, jei žmogus naudotų jį savo reikalams. Tačiau kadangi ypač linkstama savąsias vertybes primesti kitiems, išorinės refleksijos (būtent doros prasme) nebuvimas tampa problema.
Dvasingas žmogus iškyla prieš mūsų akis ne tiek kaip doras ir garbingas, kiek kaip turintis šių bei panašių vertybių atributų. Rimtu susirūpinusiu veidu, atitinkama laikysena ir retorika, – ir svarbiausia, nuolatiniu kalbėjimu apie savo arba savųjų dorybes, mūsų prievolę jomis sekti ir priešų klastą. Dvasingumas dabartiniame kontekste retai siejamas su dvasininkija. Gal net priešingai – dvasingas žmogus veikiausiai yra pasaulietis. Tačiau jis stipriai angažuojasi kultūrai, švietimui ar visuomeninei veiklai. Labai gerai tinka poetai, filosofai, bet pasitaiko ir proziškesnių profesijų atstovų. Toks dvasingo žmogaus paveikslas gana stipriai skiriasi nuo tiesiog doro žmogaus.
Tiesiog doras žmogus tvirtai stovi kojomis ant žemės. Jis dirba savo darbą, nesvarbu, ar tai lauko arimas, ar nusikaltėlių gaudymas, ar prekyba vinimis, ar paveikslų tapymas. Gyvena savo gyvenimą – nesvarbu, ar vienišo darboholiko, ar šeimos vyro ar moters, ar šventojo. Ir tame realiame gyvenime jis sprendžia žemiškus reikalus, kurie jo kelyje pasitaiko. Buitinius, darbinius, asmeninius, bendruomeninius. Kai kurie iš jų gali būti labai dramatiški ar net nusipelnantys tapti herojų prototipais (anksčiau sakydavo „žygiai į dainas sudėti“). Tačiau jokių devyngalvių slibinų, visuotinių sąmokslų ir miglų akyse. Ir jokio noro mokyti tautą gyventi pagal jo taisykles.
Taip išsidėliojus, atsakymas į klausimą, kodėl tik prakalbus apie dvasingumą klausytojams sukyla ironija, yra visiškai aiškus – todėl, kad vaizduojamasis ir kalbamasis dvasingumas yra realaus (daromojo ir išgyvenamojo) dvasingumo imitacija. Tą nemalonų skonį burnoje, kuris atsiranda girdint apie visus nusidėjėlius ir vienintelį dorąjį, norisi išspjauti. Gal todėl ironija pasitaiko ir aštroka, kaip spjūvis.
Tas dvasingumas, kuris šiandien labiausiai patraukia mases, yra būdas parduoti idėjas. Sunku net pasakyti, kiek jis specialiai sukuriamas, o kiek tik pasinaudoja žmonių svajotais idealais. Bet realiai toks reiškinys, kaip ir bet koks kitas idealų profanavimas, yra virusas, mintantis visų dorų žmonių jėgomis bei resursais. Todėl tiems, kurių neužburia, jis sukelia pasibjaurėjimą ir norą gintis. Nes jis yra agresija – agresija prieš tiesą ir prieš vertybes.
Patikliam žmogui gali kirbėti mintis, kad reikėtų tikėti ir pasitikėti. Esą gal tai mano paties moralinis sugedimas tą įtarumą sukelia, o gražiai kalbantieji apie dvasingumą ir yra dvasingi? Abejonė – protinga mintis, ir tikrai nereikėtų jos iš karto atmesti. Juk visada egzistuoja tikimybė (ir nemenka), kad klysti. Bet patikrinti nesunku. Pakanka palaukti vieno kito veiksmo, ir viskas tampa aišku. Jeigu pačiuose paprasčiausiuose sprendimuose dvasingasis elgiasi taip, kaip garbingas žmogus nesielgtų, tai jis ir nėra garbingas. Jei jis verčia kitus elgtis pagal savo valią, jis nėra dorybingas. Paprasta. Galbūt talentingas, gal valingas, gal dar koks nors ypatingas, bet garbingas ir doras – ne. Tai, kad žmogus sprendžia rimtesnius uždavinius nei tu, nereiškia, kad jam galima meluoti ir manipuliuoti. Aš sutinku, kad jam galima skraidyti verslo klase ir gauti didelį atlyginimą arba būti įamžintam paminklu – nes tai susiję su dirbamais darbais, ne moraliniais dalykais. Doro žmogaus vertybės neišeina atostogų tam žmogui išėjus į atsakingą darbą ar papuolus į sudėtingą situaciją.
Kaip visuomenė kovoja su apsimetėliais? Jei tai yra kaimas arba kiemas, o žmonės paprasti ir karšti (ypač jauni), tiesiog eina aiškintis santykių. Ir ne kokie chuliganai, o normalūs žmonės, kurie mano, kad meluoti ir manipuliuoti yra blogai, o skelbtis dorovingu ir elgtis nedorai – yra blogai kvadratu. Suaugę ir prie sociumo prisitaikę žmonės bando tokį pašiepti ir sugėdinti. Nes nelabai yra ką daugiau daryti su demagogais. Jei rezultato nėra, ima vartoti stipresnius žodžius. Viešojoje erdvėje tam paprastai pasitelkiama ironija, kaip aštriausias ginklas prieš visokias nesąmones ir apgavystes. Tiesa, šiuo ginklu ne visi moka naudotis, o ir ne visi ironiją supranta. Juo labiau ne visi supranta, kodėl ironizuojama tokiomis iškilmingomis temomis. Tada pasigirsta aimanos apie aroganciją. Bet arogancija čia ne niekuo dėta. Tai tik ironija, nukreipta į dvasingumo iškamšą. Ir tik sveiką nuovoką išlaikiusi visuomenė taip ironiškai reaguoja. Jei jos nebėra, tai nebėra ir „dvasingumą“ gerąja šio žodžio prasme suprantančių žmonių. Nes dvasingi žmonės tokiais neprisistato ir juo labiau neverčia kitų sekti savo pavyzdžiu.
Bet tik padėję raštus ir apmąstymus žmonės vėl nori žemiško ir praktiško gelbėtojo. Nori, kad kažkas tiesiog padidintų pajamas, atgrasytų nuo ydų ir įvykdytų teisingumą.
Kalbėti apie tikrą dvasingumą yra ypač sunku, nes jis ne kalbėjimui skirtas, o išgyvenimui. Netgi realybė yra ironiška dorybių atžvilgiu. Pastebėkime, kai tik sau mintyse pasisakai, kad kaip puiku, aš jau nebepykstu, kai tas ar anas nutinka, – pavyzdžiui, sugenda mašina, vaikas pameta eilinę pirštinę, o kolega eilinį kartą pavėluoja į susitikimą. Kai tik pagalvoji, kad šią kvailą ydą pykti ir piktintis dėl smulkmenų įveikei, tuojau ištinka situacija, kurioje nuoširdžiai ir karštai supyksti. Nėra ko nusiminti, nes ir pyktis kartais išeina į naudą, tačiau ar ne juokinga tai žinant teigti apie savas dorybes kaip siektiną pavyzdį? Žmonės, kurie pasišvenčia vienuolynuose vien tarnystei, užsiima askeze, neturi turto ir jo nesiekia, paklausti apie jų pasiekimus, tik kukliai kalba apie kelią, kuriuo eina ir apie laukiančius uždavinius, kuriuos dar reikės įveikti. Ar teko girdėti atsiskyrėlį, vienuolį ar bet kurios konfesijos dvasininką, pateikiantį save kaip dorybės pavyzdį? Man apie tokius teko girdėti tik pašiepiančiuose mokomuosiuose pasakojimuose, kuriuos ypač mėgsta budistai.
Jei gyveni šiame pasaulietiniame bruzdesyje, koks nenuovoka turi būti, kad imtum save laikyti kitus atjaučiančiojo, teisiojo, patrioto, nesavanaudžio ir kitokios dorybės gyvu pavyzdžiu? Kaip tada pats jautiesi kasdienybėje, kurioje toks nesi ir būti negali, kaip žiūri į akis savo artimiesiems, kurių kiekvienas galėtų pateikti sąrašą veiksmų ir reakcijų, kurios tokiam paveikslui prieštarauja.
Žmogus trokšta gėrio – toks yra jo būties variklis. Ir geroji istorijos dalis. Blogoji dalis yra ta, kad jis jo tikisi išorėje. Tarsi ateis karalaitis su kariauna – caras, kaizeris, prezidentas, kitoks vadas ar specialistas – ir atneš ar saulę, ar korupcijos drakoną, pamautą ant ieties. Bet juk puikiai žinome, kad saulė teka ir leidžiasi pati, o nukovęs drakoną maištininkas užima drakono vietą. Visos dorybės ir gėrybės, kurių trokštame ir tikimės, glūdi mūsų viduje ir mes galime jas auginti. Išorės pavyzdžiai įkvepia ir veda – juos siūlo visos pasaulio religijos, guru ir šventieji. Tačiau visi jie kreipiasi į mus kiekvieną atskirai ir ragina to gėrio bei doros ieškoti. Nė vienas nežada jo pateikti, nuleisti ar kitaip instaliuoti be mūsų pačių nuoširdžios pastangos.
Bet tik padėję raštus ir apmąstymus žmonės vėl nori žemiško ir praktiško gelbėtojo. Nori, kad kažkas tiesiog padidintų pajamas, atgrasytų nuo ydų ir įvykdytų teisingumą. Politinėje arenoje į tokius norus mes žiūrime stebėtinai tolerantiškai, tarsi užmiršdami, kad jie yra visiškai utopiniai. Naivumas yra graži ir dorybei artima savybė, bet tik tol, kol nesikiša į visuomeninius reikalus. Ne atsitiktinai ateina laikas, kai reikia vaikui pasakyti, kad Kalėdų senelio nėra. Kad žmonės ir baisias, ir gražias pasakas sukuria patys. Nemalonus reikalas, bet privalai.
