Negali sakyti, problemų sprendimas kirvuku turi patrauklumo, ir netgi pasitaiko atvejų, kai kito būdo rasti neįstengiame. Manau, ne vienas esame pagalvoję: nebegaliu daugiau čia problemose įklimpęs kankintis, imsiu ir mesiu viską – projektą, studijas, darbovietę, profesiją, jį ar ją, Lietuvą, savo svajonę ar kt. Nusidažysiu plaukus violetiniai ir išvažiuosiu į Haitį (Kaip sakė caras iš animacinio filmuko apie užjūrio princą – parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir išvažiuosiu į užsienį.)
Kartais gal ir visai verta, kai kalbame tiesiog apie bėdas ir nesėkmes. Mes patys priimame sprendimus dėl dalykų, kuriuos ir turime patys valdyti (darbo, gyvenimo būdo, žmonių, su kuriais bendraujame), ir patiriame tų sprendimų pasekmes.
Tačiau situacija yra visai kitokia, kai prabylama apie sprendimus kirvuku pačios žmogaus gyvybės atžvilgiu ir ypač, kai tai tampa visuomeniniu, o ne asmeniniu sprendimu. Turiu galvoje mirties bausmę, eutanaziją, priverstinę sterilizaciją
Tačiau situacija yra visai kitokia, kai prabylama apie sprendimus kirvuku pačios žmogaus gyvybės atžvilgiu ir ypač, kai tai tampa visuomeniniu, o ne asmeniniu sprendimu. Turiu galvoje mirties bausmę, eutanaziją, priverstinę sterilizaciją ir panašius veiksmus, kuriuos visuomenė esą daranti dėl savo pačios gerovės.
Svarstant apie eutanaziją svarbiausi ir dažniausiai minimi yra egzistenciniai argumentai. Aš jų nenagrinėsiu, apsiribosiu bendra ir nenuginčijama tiesa, kad žmogus negali valdyti gyvybės taip, kaip jis gali valdyti savo veiksmus ir netgi mintis. Juk negalime užsakyti nei savo gimimo, nei mirties. Nors toks noras egzistuoja.
Klonavimas, dirbtinis apvaisinimas ir panašios „inovacijos“ tai tik patvirtina. Nors žmonės pritaria eutanazijai pirmiausia, manyčiau, dėl kančios baimės, kai kurie (ypač eutanazijos įteisinimo iniciatoriai) tarsi apeliuoja į žmogaus norą valdyti savo likimą: negaliu valdyti savo gimimo, tai bent mirtį valdysiu. Kūrinio maištas prieš kūrėją. Maištai, žinoma, verčia tobulėti, tad ir noras suvaldyti mirtį gali būti labai naudingas žmogaus dvasiniam augimui. Nes kas gi kita yra gili religinė praktika, jei ne mirties suvaldymas? Nesvarbu, kad tai veikiau yra savęs suvaldymas mirties akivaizdoje, tačiau rezultatas yra pasiektas.
Visai kitoje šviesoje šie reiškiniai atrodo, kai iš individo santykių su savo mirtimi ir gyvenimu persikelia į visuomeninius santykius. Tai gali būti santykis su savo gyvenimu (kaip eutanazijos) arba kito gyvenimu (kaip mirties bausmės ir priverstinės sterilizacijos) atveju. Savo ir kito perskyra čia nublanksta, nes eutanazijos situacijoje apie save jau svarstome kaip apie kitą – paveiktą ligos, skausmo ar nevilties.
Čia svarbiausiu aspektu tampa visuomeninis sprendimo pobūdis. Ne aš ir ne jūs sprendžiate dėl savo ar savo artimo likimo, o visuomenės atstovas – valstybė. Kažkodėl ši frazė žmones ramina. Valstybė sprendžia, valstybė žino.
Neretas įsitikinęs, kad tam ji ir sukurta, kad spręstų už mus nemalonius klausimus: išvežtų šiukšles iš gatvių, o su jomis ir benamius bei elgetas, izoliuotų psichiškai nestabilius ir keistus personažus, sugaudytų be darbo bėgiojančius šunis ir kates, išmokytų visus vaikus tvarkingai elgtis, patikrintų mūsų maistą bei žaislus, garantuotų galimybę patekti pas gydytoją ir gauti vaistų, vienodai užrašytų kainas eurais bei litais ir t. t. Valstybė atsakinga, kad gyventume be rūpesčių. Jei taip, tuomet neturėtų atrodyti keista, kad jai tenka ir pareiga garantuoti, jog mirtume be rūpesčių.
Suprantu, kad mąstyti nuosekliai nėra patrauklu ir už tai niekas premijų nemoka, vis dėlto tikiuosi, kad siekti nuoseklumo žmogaus protui yra būdinga. Nuosekliai ir sąžiningai mąstydamas žmogus turėtų suprasti, kad joks žmogus ar institucija, kad ir kaip iškilmingai įgaliota, neturi galimybės mums garantuoti absoliučiai nieko, gali tik sukurti prielaidas mums to pasiekti.
Nei valstybė, nei jos institucijos negali garantuoti nei vadinamojo oraus darbo, nei vadinamosios orios senatvės, nei tokios mirties, kokia mums atrodo geriausia. Net jeigu ir susitarsime dėl orumo materialios išraiškos metais ir eurais, visada gali atsitikti karas, blokada, embargas, revoliucija, invazija
Nei valstybė, nei jos institucijos negali garantuoti nei vadinamojo oraus darbo, nei vadinamosios orios senatvės, nei tokios mirties, kokia mums atrodo geriausia. Net jeigu ir susitarsime dėl orumo materialios išraiškos metais ir eurais, visada gali atsitikti karas, blokada, embargas, revoliucija, invazija, krizė ar kokia, kad ir nedidelė, bankų griūtis.
Toli žvalgytis nereikia. Šiandieniai pensininkai mokėjo mokesčius Sovietų Sąjungai, o pensijų tikisi iš nepriklausomos Lietuvos. Jie gyveno ir dirbo, taigi pensiją turėjo užsidirbti. Tačiau valstybė pasikeitė ir anų pinigų nėra nė kvapo. Ką ir kalbėti, kad visa Lietuvos valstybė iš naujo buvo pastatyta.
Arba šiandien Ukrainoje – kas ką gali garantuoti? Yra, žinoma, variantas kaltinti Ukrainą, kad ji negarantuoja savo žmonėms net elementaraus saugumo. Suprantama, kad tie žmonės ir yra Ukraina – nieko kito, stovinčio šalia, turinčio bedugnę piniginę ir neklystančią išmintį, nėra. (Bet kai kas ir labai stipriai nesupranta.)
Ir to visagalio nėra ne tik karo, bet ir taikos atveju. Valstybėse įgyvendinami kasdienių problemų sprendiniai: miestų planai, šviesoforai, pensijų ir sveikatos sistemos, teismai ir kalėjimų priežiūra – visa tai yra konkrečių žmonių priimti sprendimai.
Tie sprendimai priklauso nuo daugybės aplinkybių, gal dėl to jie taip stipriai skiriasi paskirose šalyse. Tam įtakos turi tradicija, institucijų sąranga bei vadyba, veikiančių asmenų profesionalumas, visuomenės nuomonė. Tačiau bet kuriuo atveju sukuriama sistema nėra tobula.
Mums gal atrodo, kad teisėsauga Norvegijoje veikia be priekaištų, tačiau Anderso B. Breiviko pavyzdys rodo ką kita. Mes gal norėtume, kad Vilniaus gatvėse nebūtų benamių it kokioje Ženevoje, tačiau negalime pakartoti aplinkybių, dėl kurių jų ten dabar nėra. Išvežti benamius iš miesto centro yra sprendimas kirvuku, kartkartėmis kam nors vis panyžtantis.
Eutanazija yra dar labiau sprendimas kirvuku. Juolab kad tas kirvis – itin gerai įvyniotas. Vienas sluoksnis užuojautos kenčiančiam. Antras sluoksnis baimės, kad pačiam taip pat gali atsitikti. Trečias sluoksnis noro suvaldyti likimą. Ketvirtas – pasitikėjimo proceso skaidrumu ir objektyvumu.
Eutanazija yra dar labiau sprendimas kirvuku. Juolab kad tas kirvis – itin gerai įvyniotas.
Pastarasis retai aptariamas, tačiau ypač gluminantis. Juk kiekvienas savo aplinkoje apsidairęs vos ne kasdien susiduria su faktu, kad intencijos ir realijos dažnai nesutampa. O kai kuriose – kaip antai ligoninės, poliklinikos ir slaugos namai – net neketina sutapti. Ir visai nebūtinai dėl piktos valios ar aplaidumo.
Panagrinėkime kitą neseniai viešai nuskambėjusį pasiūlymą – sterilizuoti asocialius asmenis. Kas tokiu atveju turėtų priimti sprendimą, kad žmogus yra tiek asocialus, kad jam jau reikia taikyti tokią bausmę? Įgaliotas savivaldybės darbuotojas? Ar būtų įvesti teisės aktais apibrėžti asocialumo laipsniai? Kuo remiantis – vaikų skaičiumi, mokamų pašalpų dydžiu, materialine žala bendruomenei, triukšmo ir kitų šiukšlių lygiu?
Jei kriterijų būtų mažai, tai neatrodytų, kad problema (vaikai gimdomi dėl pašalpų) sprendžiasi, jei jų būtų daug – neišvengiamai atsirastų galimybė jais manipuliuoti ir pritempti prie to asmens, prie kurio norisi. O gal norisi tik dėl to, kad emociškai jis labai išvargino ir nebegali susilaikyti nuo sprendimo kirvuku?
Nuosekli diskusija apie sprendimo kriterijus anksčiau ar vėliau priveda prie išvados, kad nėra tokių formalių kriterijų, kurie leistų institucijos (savivaldybės, ministerijos, gydymo įstaigos, mokslo įstaigos, ekspertų komisijos) atstovui ar atstovams padaryti vienareikšmį ir objektyvų sprendimą atimti kažkieno esamą ar būsimą gyvybę prieš to asmens valią, ar netgi su ta valia.
Žmonijos nelaimei apstu ir pavyzdžių, į ką pavirsta sankcionuotas gyvybės atėmimas atskirais atvejais – į gyvybės atėmimą visai ne išimtinais atvejais. Ir tam visai nebūtinas totalitarinis režimas ar demokratija prisidengęs diktatorius.
Asocialūs asmenys buvo sterilizuojami taikioje ir labai racionalioje bei procedūriškai tvarkingoje Švedijoje. Pažvelgus atgal buvo pripažinta, kad priemonė buvo taikyta per plačiai, ir apskritai, kad priemonė buvo netinkama.
Asocialūs asmenys buvo sterilizuojami taikioje ir labai racionalioje bei procedūriškai tvarkingoje Švedijoje. Pažvelgus atgal buvo pripažinta, kad priemonė buvo taikyta per plačiai, ir apskritai, kad priemonė buvo netinkama. Apie principinį netinkamumą jau kalbėjome, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį kaip tik į administracinę-organizacinę pusę.
Kalbame apie Švediją, kur korupcijos praktiškai nėra, viešasis sektorius funkcionuoja efektyviai ir žmonės apskritai turi įprotį procedūras vykdyti tiksliai. Netgi tokiomis sąlygomis kriterijai turėjo tendenciją laisvėti. Tuomet įvertinkime, kaip greitai išimtys taptų taisykle šalyje, kurioje viešasis sektorius valdosi pats pagal savo norus, korupcija yra norma daugelyje sričių (kaip antai sveikatos apsaugoje), o žmonės nėra labai skrupulingi taisyklių vykdytojai iš principo.
Ką Lietuvoje girdime iš eutanazijos įteisinimo šalininkų? Tą patį išimtinumo, skaidrumo ir nešališko sprendimo argumentą. Kas turėtų spręsti apie mirštančiojo „tinkamumą“ eutanazijai? Apie mirštančiojo slaugos sąnaudas ar keliamą žalą aplinkiniams, kaip apie galimus kriterijus, garsiai nekalbama. Tačiau kažkodėl neapleidžia mintis, kad vienaip ar kitaip tai būtų įskaičiuota. O skaičiuoti tektų vis viena kažkuriam mirtingajam.
Kai jie eilinį kartą save nuvainikuoja (prokurorai, politikai, teisėjai, medikai), tai visuomenė piktinasi ir sakosi esanti nusivylusi. Tačiau gal jau metas liautis nusivilti ir pamąstyti, ar tokių antžmogių apskritai būti gali.
Nesvarbu, ar jis bus teisinis įgaliotinis, ar medicininis, bet kuriuo atveju – žmogus ar kelių žmonių grupė. Kokia liniuote jie pamatuotų mirštančiojo buvimą sąmoningu ir kitus minimus matmenis, išlieka paslaptis, nors populiaru tikėti, kad tokia liniuotė egzistuoja. Maža to, populiaru tikėti, kad ta liniuote naudojasi laisvi nuo žmogiškųjų ribotumų bei silpnybių asmenys.
Kai jie eilinį kartą save nuvainikuoja (prokurorai, politikai, teisėjai, medikai), tai visuomenė piktinasi ir sakosi esanti nusivylusi. Tačiau gal jau metas liautis nusivilti ir pamąstyti, ar tokių antžmogių apskritai būti gali. Gal valdantiesiems keliami neįgyvendinami reikalavimai – padaryti mus nuolat sveikus ir laimingus. Ir geidautina, be mūsų pačių pastangų.
Sekuliarioje valstybėje smagu gyventi, kai esi jaunas, sveikas ir agresyvus savo teisių siekėjas. Tačiau toks gyvenimo būdas visai atpratina nuo minties, kad esti dalykų, kurių negali valdyti ir nuo kurių negali apsidrausti. Nė pasiskiepyti. Nė profilaktiškai pasitikrinti.
Yra gyvenime įvykių, kurie ateina ir juos tenka priimti – nuo neišlaikyto egzamino, atleidimo iš darbo ar bankroto, akiai nemalonių vaizdų viešojoje erdvėje iki artimo netekties ir savo paties mirties. Jei tik tuomet pirmą kartą susimąstai, tai gali būti nepakeliamai sunku.
