Juk žinojom, kad ruošiasi: seniai grasino, praktikavosi aplinkui jūrose ir Baltarusijos kolūkio žemėse; JAV žvalgyba aiškiai raportavo, kad puls, o tai ne ta organizacija, kuriai rūpėtų tik pagąsdinti. Tačiau žinia apie puolimą vis tiek buvo smūgis visiems geros valios žmonėms. Netgi tokiems Rusijos paranoikams, kokie tipinio vakariečio akimis atrodome (gal jau atrodėme?) mes. Tarsi turėjome nenustebti, tik perklausti besistebinčių – argi nesakėm?
Ilga priešistorija tarsi sudarė sąlygas būti psichologiškai pasiruošusiems. Bet ar įmanoma tokiems dalykams pasiruošti? Ar žinojimas, kad gali užpulti banditas, sumažina užpuolimo brutalumą? Kažin. Nebent tik padeda pasiimti su savimi lazdą. Kaip pernai: argi žinojimas, kad Lukašenkos smogikai daužo žmones Minsko gatvėse, sumažino skausmą matyti tai vykstant? Kažin. Kaip ir mūsų kiekvieno žinojimas, kad mirsim, nesumažina pastangų, net ir desperatiškų, dar kiek nors išgyventi.
Žmonija kartu ir žmonės atskirai bando suvokti blogį – karą, prievartą, kankinimus. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai privertė tai daryti aktyviai, nes per daug būta baisios patirties, per daug siaubo, kurį tik stiprino mintis, kad tai gali pasikartoti. Ir kartojosi daugelį kartų: kitomis uniformomis, kitais pretekstais, kitose vietose. Dabar skauda apie tai galvoti, bet būtina suvokti, kad tai vyksta. Taip, kartojasi. Ir vėl Europos vidury.
Mums, esantiems ne karo zonoje, neskauda fiziškai, nekyla grėsmė gyvybei, kas nors, pažvelgęs į žemėlapį, apskritai galėtų paklausti, kodėl mes taip dėl to pergyvenam? Iš baimės, kad būsim sekantys? Yra to, nenuneigsi, bet ne tik. Mums ukrainiečiai artimi, nes mes suprantam, koks blogis juos užgriuvo ir kaip skiriasi gyvenimas savo valstybėje nuo gyvenimo pavergtoje. Šis supratimas padeda mums atjausti ir labiau palaikyti Ukrainą.
Tačiau vargu ar bent kiek padeda protu suprasti, kaip taip įmanoma. Kaip įmanoma būti tokia rusija, kokia ji šiandien yra, kaip įmanoma būti tokiu putinu, lavrovu, zacharova, kitais žinomais agresoriaus veidais ir visais beveidžiais pakalikais – su generolų uniformom štabe ir įsimaišiusiais tarp žmonių Ukrainoje. Negali patikėti, kad karas vyksta – tas banalus, brutalus karas su tankais ir civilių bombardavimu, karo laivais ir lėktuvais. Kurio, kiek prisiklausėm, tiesiog negali būti, nes neprotinga. Dabar esą visi išmanūs, kariauja tik kibernetinius ir hibridinius karus. Bet karas vyksta. Mums Lietuvoje agresorių teritorijos – iškart už sienų į Rytus ir į Vakarus. O atrodo, kitas pasaulis arba bent pusė amžiaus atgal. Ir klausimas „Kaip tai įmanoma?“ klykia per visą dangų it karo pašvaistė.
Iš 1991-ųjų sausio įvykių Vilniuje man likę du ryškūs jausmai, kuriuos beveik galiu pasverti ir pačiupinėti. Vienas – per žuvusiųjų laidotuves. Atrodė, kad sunkus juodas debesis užklojo Žemę ir spaudžia širdį taip, kad jau niekada nešvies saulė. Kad kažkaip neteisingai išaušo diena ir gal galima atsukti laiką atgal, kad tie žmonės nebūtų žuvę. Toks jausmas užgriuvo vasario 24-osios paryčiais, išgirdus žinias. Po 30 metų, bet jausmas nepakenčiamai pažįstamas. Tik dienos eina, šluoja savo žuvusiuosius ir nė vienos negali atsukti, net mintyse.
Po 30 metų, bet jausmas nepakenčiamai pažįstamas. Tik dienos eina, šluoja savo žuvusiuosius ir nė vienos negali atsukti, net mintyse.
Kitas 1991-ųjų palikimas – tankų, šūvių ir nuo stogo besileidžiančių desantininkų vaizdas. Taip į akis plieskia, į ausis griaudžia, gerklę užspaudžia grynasis blogis. Kaip lava, tekanti Sarumano karo fabrikų grioviuose, kaip žygiuojančios Saurono armijos. Pirmasis pasaulinis, Rusijos revoliucija, Antrasis pasaulinis, Vietnamas, Afganistanas, Bosnija, Tibetas, Vilnius, Ukraina, Baltarusija, Ukraina. Ir daugybėje kitų pasaulio vietų žmonės pavieniui, grupėmis ir visomis valstybėmis papuola į blogio gniaužtus, kuriems rakto atrakinti ieško visi geros valios žmonės. Blogis kiekvieną kartą reiškiasi kitaip, bet iš esmės taip pat. Nežinau, ar žmogaus protas gali jo užmačias suprasti, bet turi pripažinti, kad kažkur homo sapiens rūšyje tas blogis gyvena.
Nors universalus ir potencialiai visiems mums būdingas blogis nėra anoniminis ar paveldimas it koks kūno defektas. Būtent taip pasirinkęs asmuo blogį apjungia, sutelkia, suteikia vardą ir nukreipia prieš savo aukas – tuos, kuriuos pasirenka sunaikinti. Filosofiškai įsijautę galime suprasti, kad blogis buvo ir bus, ir žmonėms teks su juo susidurti – pavieniui ir grupėmis, ištisomis valstybėmis. Bet egzistenciškai labiau jaučiam ką kita – kad susidūrę su blogiu jam kaip nors atsakysim: kovosim ginklu, žodžiu, mintimi, malda. Su pačiu blogiu ir jo sukelta baime, panika, neviltim, kurios pasklinda tarp mūsų. Kurie nekovosime, nesipriešinsime – ištirpsime toje skysto metalo masėje arba virsime orkais.
Nė vienas nežinom iš anksto, kur teks atsidurti, ar tarp tų, kurie numuš priešo lėktuvą, ar tarp tų, kuriuos numuš. Tarp tvarstančių žaidas, apraudančių ar skleidžiančių žinią, kvietimą padėti. Karas ne žaibas, jis trenkia ir du, ir tris kartus. Ukraina jau tiek kartų kentėjo nuo Rusijos praeitame ir šiame amžiuje: Raudonoji armija, Holodomoras, Maidanas, Krymas, Kyjivas...
Pasaulis verčiasi, nes vyksta akistatos su blogiu akimirka. Akimirka, kai esi priverstas pajusti, kad esi tas žmogus, į kurį blogis kėsinasi, visų pirma kaip į auką. Bet ir kaip į padarą, kuriame jis gali gyventi. Kaip koks kovido virusas. Pasirenka kažkuriuos, o šie arba kovoja ir pasveiksta, arba apleidžia to žmogaus, kurio vardą rašom didžiąja raide, pavidalą.
Blogio tema, nors tokia deginančiai aktuali ir sudėtinga, nelabai tinka sofos filosofavimui – mažai ką protas čia turi veikti. Ukrainos karas ypač jį skaudina, nes argumentų ir motyvų neįmanoma suprasti. Netgi veiksmai neatrodo protingi, kad ir kokie to karo siekiai būtų. Už ką ten užpuolikai kovoja? Juk ne už tėvynę. Sako, net Rusijos karininkai iš pradžių ne visi suprato, kad čia jie Ukrainą užpuolė. Versijų apstu, bet protas nepajėgus suprasti nei kam, nei kodėl, nei, svarbiausia, ką daryti? Kaip paveikti, kaip pašaukti, kad sustotų? Todėl dažnas sakom, kad jų vadas beprotis. Protą ramina – jei beprotis, tai už proto. Reiškia, galiu ir nesuvokti, tada ne taip skauda. Bet baimę ši mintis maitina – jei beprotis, gali laukti visko ir bet ko. O baimė kausto ir trukdo atsakui. Baimė, kad jis beprotis, stingdo šiaip jau racionalią pasaulio šalių baimę taikyti griežčiausias ekonomines sankcijas, pagelbėti galingiausiais ginklais, mesti iš tarptautinių organizacijų, galų gale – nesikalbėti. Agresoriui turėti bepročio reputaciją patogu – esi nepakaltinamas. Tavęs negali nubausti įprastomis priemonėmis. Išbandyta banditų ir nusikaltėlių taktika išsisukti nuo atsakomybės. Ir nėra paprasta atskirti, kur riba tarp beprotybės kaip psichikos ligos ir kaip gyvenimo būdo, ypač kai kalbam apie kagėbistus.
Bandančiam visa tai suvokti žmogui tai yra atvejis, kai nesupranti, nesutinki ir visa esybe protestuoji, bet turi priimti aktyviai besiveržiantį blogį kaip faktą. Ir su juo gyventi – dėl to ir verčiasi pasaulis. Mes to nenorim, ir kančia kyla iš to, kad nesurandame, kaip to blogio atsikratyti. Vieninteliai, kuriems netenka sukti dėl to galvos, yra ukrainiečiai. Jiems reikia išgyventi, apginti savo laisvę ir valstybę. Blogis stovi priešais juos, armijos kareivių ir provokatorių pavidalais. Visi kiti, kurie mato ir girdi kas vyksta, nors fiziškai ir ne karo zonoje, nėra atleisti nuo pareigos rasti būdą šiam blogiui pažaboti. Blogis šiandien vadinasi Rusija, o Vakarų visuomenių turimi instrumentai neveikia.
Suvokti, kad jie neveikia, yra ne mažesnis skausmas demokratinio pasaulio vadovams. Eiliniams šiek tiek paprasčiau: gali apkaltinti politikus, kad nesukūrė efektyvių mechanizmų. Bet ir politikai turi savo mūšius šiame kare – vis naujai aiškinti, kad Rusijos vadas meluoja, yra nepatikimas, neturi jokių skrupulų. Gali tikrai apimti neviltis, tiek kartų išgirdus „mes nesitikėjom“, nors sakei ir ne kartą, ir pagalvojus, kiek žmonių būtų gyvi, jei supratimas būtų atėjęs anksčiau. Bet geriau vėliau nei niekad, nes šis blogis savęs pats nesustabdys. Jei norim gyventi, jį turėsim sustabdyti.
Buvau parašiusi šiai skilčiai tekstą iki įvykių visai kita tema – apie susilaikymo dorybę, kuri labai tiko „tam metui“ (kaip vėliau tą laiką vadinsim?): visuomenės susipriešinimas ir kaip iš jo išeiti. Pasauliui apvirtus, atitikimas subyrėjo mažais karoliukais. Bet tema apie susikalbėjimą liko aktuali, nes jis yra alternatyva karui. Tik ar visada įmanoma?
Neabejoju, kad karas sustiprino ukrainiečių vienybę. Tačiau vertėtų neapsigauti, jis tik išryškino didžiausią takoskyrą ir atsijojo piliečius, išdavikus ir abejinguosius, kurie tarpusavyje dabar praktiškai nesusieina. Tai, ką vadiname visuomenės susipriešinimu (pažiūrų, vertybių, socialinės padėties prasme) vėl pasimatys, kai tik ateis taika. Žinoma, ne iš karto, nes bus ir taip ką veikti ir apie ką galvoti, kol bus pasiektas tam tikras sotumo ir ramybės lygis. Lietuvos paveikslas iki vasario 24-osios geriausias to pavyzdys. Kaip vis pamini premjerė, vienas demokratijos bruožų yra žmonių galimybė keikti valdžią ir ant jos baubti, jei tai leidžia jų pačių padorumas. Taigi nesusikalbėjimas nėra demokratijos anomalija, tik kita monetos pusė.
Karo kontekste daug aštriau stirkso bendrai kalbėjimosi klausimas tarp valstybių. Vakarų institucijos vis kartojo apie vienybę, kuri ilgą laiką matėsi nebent atskirų šalių veto teisės išlaikymu. ES šalių požiūris į Rusiją labai skyrėsi ir tik karui įsibėgėjus ėmė panašėti. Tai, be abejo, teikia vilties, nes klausimas, kaip bendrauti su Rusija ir jos vadais, lieka. Susikalbėti su priešais padeda neutralumo suteikiančios struktūros – įvairios tarptautinės organizacijos. Bet šiuo metu jos veikia kaip papildomi Rusijos ginklai, kurių funkcionavimą pačios Vakarų valstybės ir garantuoja. Jau seniai turėjom, bet gal imsimės tuos ginklus, jei ne nukreipti prieš agresorių, tai bent atimti? Juolab kad iš tarptautinių organizacijų Rusijos vadui beliko viena tinkama – tribunolas. Tiesa, dar liks atsakyti į klausimą, ar jis (ne) beprotis.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.
