Pastaruoju metu vis susimąstau apie lietuvių kalbos mokytojus. Ne, ne dėl streikų, „mažų atlyginimų“ ar „nesutramdomų“ vaikų. Dėl dėstomo dalyko turinio. Visų pirma – kalbos, kuri per ilgametį stažą turinčio mokytojo karjerą pasikeitė net savo skambesiu, ką ir kalbėti apie skyrybos tai švelnėjančias, tai griežtėjančias taisykles.
Nesakau, kad sunku tai išmokti. Bet kaip sau tai paaiškinti? Jeigu manome, kad esama kalbos mokslo, tai turėtume būti įtikinti, kad naujieji atradimai yra geresni už ankstesnius. Tik turint galvoje, kad kalba tiriama ne lazeriais ar mikroskopais, tai būtų sunku argumentuoti.
Jeigu manome, kad esama kalbos mokslo, tai turėtume būti įtikinti, kad naujieji atradimai yra geresni už ankstesnius.
Matyt, veikiau kažkaip tobulėja kalbos lauko tyrėjai ar „tvarkytojai“. O jei jau pripažįstame, kad kalba yra ne tik mokslo objektas, bet ir (tarsi augalas) gyvas darinys, tai bent kiek turime gerbti tradiciją ir, pavyzdžiui, laikytis tos kalbos, kuria rašė mūsų taip gerbiami rašytojai. Niekaip netelpa galvoje, kaip mylint literatūrą ir garbinant jos klasikus, galima toleruoti vadovėlius su perredaguotais („adaptuotais“) tekstais? Kaip mokytojams su tuo sugyventi?
Žinoma, esama visokių žmonių – kai kuriems tik duok paklusti taisyklėms. Jokio vargo: nei tau pačiam mąstyti, nei atsakomybę prisiimti. Perskaitei metodinius nurodymus, kaip mokinys privalo suvokti tekstą, ir gali sau nerūpestingai pro langą žvalgytis – pats autobuso nevairuoji. Ir vertinti lengva – vieni mokiniai teisingai supranta tekstą, kiti neteisingai. Negi vertinsi gerai vien už tai, kad apskritai kažkaip supranta?
Nenuostabu, kad vaikai nenori skaityti literatūros, ypač tos, kurią suprasti „teisingai“ yra sudėtinga. Kaip viena literatūros kritikė įvertino vieną rašytoją, „rašytojai visiškai nepavyko pavaizduoti to, ką ji norėjo...“
Taigi kai kuriems žmonėms, tarp kurių yra ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojų, patinka tiesiog vykdyti instrukcijas. Ir man jų visai neturėtų būti gaila, nes jie jaučiasi kuo puikiausiai. Tačiau tada klausimas kyla apie vaikus. Dėl mokytojų belieka smulkus neaiškumas, kaip patys jie tuos tekstus sugeba suprasti nurodytu būdu ir kaip jie kalba apie laisvę, tikėjimą ir kitus į normas netelpančius sielos virpesius? Turėtų būti labai sunku.
Visuomenėje visada rasis žmonių, kurie nenori galvoti ir spręsti patys, jie geriausiai jaučiasi vykdydami nurodymus. Jei tokių žmonių institucijoje (ministerijoje, mokykloje, poliklinikoje) yra daug, tai galima pasiekti gana efektyvų tų nurodymų įgyvendinimą.
Tvarka ir paklusnumas veda prie sistemos efektyvumo, tad gal visai neblogai, kad vaikai nuo mažens to mokomi? Juk tarp visuomenės narių būtent jaunimas labiausiai nori spręsti pats. Jis sukelia maištus, perversmus, klibina jei ne valstybės, tai bent savos mokyklos, klasės ar šeimos tvarką. Vieni mano, kad tai neišaugtas vaikiškumas, nuo tada, kai vaikas turėjo išmokti pats vaikščioti, valgyti, kalbėti ir suprasti, kodėl negalima liesti karšto lygintuvo.
Tada jo „noriu pats“ ir „kodėl?“ buvo pateisinami ir netgi būtini. Tačiau išmokęs socialinių įgūdžių minimumo – užsirišti batus, perskaityti laikraščius, susiskaičiuoti pinigus – jis esą turi liautis mąstęs pats. Turėtų „suaugti“, klausyti ką kiti, gudresni už jį, yra sugalvoję ir klusniai vykdyti. Taisyklingai kirčiuoti „be˜ bras“ ir „Aristoteliù“, teisingai suprasti Donelaitį ir Martinaitį. Žinoti vienintelį teisingą draugystės apibrėžimą (žr. pradinių klasių vadovėlius).
Jokiais filosofiniais klausimais neturėti savo nuomonės, bet dailiai cituoti tuo metu kotiruojamus autoritetus. Teisingai pasirinkti profesiją, būtinai gauti vidutinį atlyginimą (nes jei mažiau, atsiras socialinės atskirties rizika, jei daugiau – teks susirūpinti dėl godumo), turėti ne daugiau ir ne mažiau vaikų negu tuo metu įprasta. Valgyti tai, ką nurodo licencijuoti mitybos specialistai ir būtinai laiku skiepytis. Idealus gerovės valstybės pilietis.
Tačiau sėkmės istorijos kalba ką kita. Kalba apie kūrybiškumą ir inovacijas, kurios suprantamos kaip gebėjimas pažvelgti į tą patį reiškinį iš kitos pusės, – būtent egoistiškai ir individualistiškai savaip (!).
Jomis grindžiama konkurencinga ekonomika, kūrybiški žmonės yra laukiami, mylimi ir trokštami ambicijų turinčiose įmonėse, meno kolektyvuose ir net draugų kompanijose. O ir visada smagiau būti tokiu, nei paklusniu vykdytoju. Nes gali jaustis gyvas.
Tokiomis temomis garsiai nekalbama, nes politiškai nekorektiška, bet būtent laisve mąstyti ir veikti grindžiama žmogaus kasdienės veiklos prasmė.
Kūrybiškumas yra dieviškas žmogaus pradas, leidžiantis pajusti džiugesį ir pakylėjimą.
Kūrybiškumas yra dieviškas žmogaus pradas, leidžiantis pajusti džiugesį ir pakylėjimą. Jis būtinas žmogaus savivertei ir psichologinei pilnatvei, skleidžiasi kiekvienoje mūsų laisvai pasirenkamoje veikloje, net jeigu nieko ekonomine ar menine prasme neveikiame – tik mąstome. Tačiau sekuliarioje, materialistinėje visuomenėje tam erdvės darosi mažiau. Demokratijos santvarka čia mažai tepadeda, nes daugumos sprendimas būtent ir riboja individą.
Kaip, referuodama į Karlą Marxą, pastebi Hannah Arendt, „suvisuomeninta žmonija yra tokia visuomenės būklė, kai viešpatauja tik interesas, o šio intereso subjektas yra klasės arba žmonija, bet nei žmogus, nei žmonės. Turima omenyje, kad dabar žmogui ką nors darant išnykęs net paskutinis veiksmo pėdsakas – savanaudiškumo implikuojamas motyvas. Liko tik „gamtos jėga“, paties gyvenimo proceso jėga, o šiam procesui buvo lygiai pajungti visi žmonės ir visos žmonių veiklos“.
Pajungimas mums nuo seno siejasi su individo egoizmu, priespauda ar kitokiu jungu. Tai gali būti ponas, fabrikantas, diktatorius ar kitoks drakonas, pasiglemžiantis auksą ir nekaltąsias mergeles. Tuomet suprantama, kad reikia didvyrio ant balto žirgo. Tačiau tie patys senieji pasakojimai įspėja, kad pagrindiniai vaidmenys nėra tokie jau aiškūs. Nes nugalėjęs drakoną maištininkas žūsta ir pats tampa drakonu. Tegyvuoja naujas drakonas!
Šiandieniame postmoderniame pasaulyje atrodo kvaila tikėti senąja gėrio–blogio, laisvės–priespaudos simbolika. Šiandien ne žmogus išnaudoja žmogų, o sistema išnaudoja visus. Šiandien nėra nieko egoistiškiau už bendrą interesą ir nieko individui nenaudingiau už viešąsias gėrybes. Drakonų kaita vyksta tokiu greičiu, kad net vardus sunku atsiminti. Ir nebūtina – žmogus sukūrė sistemą, kuri jį pavertė sraigteliu sistemos gyvybei palaikyti, statistiniu vienetu. Pavertė laipsniškai, jam to nė nepastebint.
Pradžioje tėvai sugalvoja turėti vaikų ne iš meilės, o dėl mados arba mokamų pašalpų. Po to mama valgo visus prirašytus vaistus ir gimdo pagal ligoninės patvirtintus metodus (neleidžiančius patirti transcendentinės gimimo paslapties), vaiką iš mamos atima (o iš vaiko – pasaulį), kad jį paskiepytų ir patikrintų, ar tinkamas sistemai gimusysis žmonijos atstovas.
Vėliau – privalomas pasaulėjautos formavimas darželyje ir mokykloje. Sovietiniais laikais, pavyzdžiui, reikėdavo mokytis Majakovskio poemą apie Leniną, šiais laikais sugestijuojama mintis, kad vaikas gali pats nuspręsti, kokios yra lyties. Laimingi vaikai, kuriems teko sutikti tikrų mokytojų ir gydytojų...
Laimėti prieš sistemą neįmanoma, nes žmonės negali laimėti prieš save. Todėl kai kurie bando pasitraukti arba bent jau kelti šiokį tokį triukšmą – mesti prestižines mokyklas, išeiti klajoti po pasaulį, valgyti tik kitų išmestą maistą, kurti „primityvių“ gyvenimo sąlygų gamtoje bendruomenes, kurti filmus, radikaliai protestuoti prieš valstybių vadovus, ekonominę santvarką, gamtos niokojimą, atominę energetiką, vartojimą, karą ir pan.
Nebūtinai tokie protestai yra logiškai pagrįsti ar kitiems žmonėms kuo nors naudingi, tačiau kyla jie neabejotinai iš autentiško gyvenimo trūkumo, iš pojūčio, kad esi varžtelis valstybinėje, tarpvalstybinėje ar net pasaulinėje šiuolaikinės visuomenės mašinoje, kurioje kas sekundę tūkstančiai maištininkų atsistoja į savo nukautų drakonų vietą. Apie tai prirašyta nemažai knygų, pastatyta filmų. Atrodo, turėtų sukrėsti ir padaryti perversmą žmonių mąstyme. Bet nepadaro – gal dėl to, kad yra priskirti fantastikos žanrui?
Nepaisant mūsų didelio noro sudemoninti du didžiausius XX a. nusikaltėlius – Staliną ir Hitlerį, jie nebūtų įvykdę savo kėslų, jei žmonės nebūtų linkę tarnauti sistemai. Kaip šnipai, kaip informatoriai, kaip išdavikai,
Vertėtų nepamiršti ir to, kad sistemos irgi gali būti visokios. Gali būti paprastosios biurokratinės – skirtos tenkinti viršūnių interesus (manau, kad Lietuvoje veikia būtent tokia), yra ekspansinės – skirtos pajungti kitų sistemų išteklius (žmones) savo ekonominiams interesams. Bet yra ir atvirai grobikiškų.
Nepaisant mūsų didelio noro sudemoninti du didžiausius XX a. nusikaltėlius – Staliną ir Hitlerį, jie nebūtų įvykdę savo kėslų, jei žmonės nebūtų linkę tarnauti sistemai. Kaip šnipai, kaip informatoriai, kaip išdavikai, – nejausdami asmeninės atsakomybės, nes jos ir nebuvo. Jie jau buvo tapę sistemos varžteliais.
Kurie nebuvo tapę, skaudžiai kentėjo, negalėdami suvokti, kodėl jie turi daryti tai, ką juos verčia. Pažvelgus atgal, atrodo nesuvokiama, kaip tai galėjo atsitikti. Bet atsitiko ir tebeatsitinka – visai neseniai buvo Balkanų karas, kuriame žmonės elgėsi ne kaip žmonės, o tik kaip tam tikros rūšies ar doktrinos atstovai. Todėl nematau pagrindo manyti, kad esame nuo to apsaugoti ateityje.
Juo labiau žmogus praranda gebėjimą mąstyti, juo apskritai mažėja noro tai daryti, juo labiau tingsta protas. O tingdamas jis traukiasi. Kadangi protas yra langas, pro kurį mes matome pasaulį – pasaulis taip pat traukiasi.
Jei vakar dar matėme dramblio tris kojas ir straublį, tai šiandien pastebime tik vieną koją, – ir galime užmėtyti visus kitus plytomis, kurie sako, kad dar yra straublys. Ne, plytomis užmėtyti negalime – neužtenka nei fizinių jėgų plytą pakelti, nei drąsos mesti. Bet galim paskųsti – parašyti pranešimą atitinkamoms institucijoms apie neteisingai mąstančius. Juk mes nieko blogo nedarome – tik vykdome įstatymą ir atidžiai žiūrime, kad visi tuos įstatymus, nutarimus bei metodinius nurodymus vykdytų. Kad ir pačius kvailiausius. O tauta vis nori iš politikų asmeninės atsakomybės... naivuoliai.
Dėl to, kai pagalvoju apie lietuvių kalbos mokytojų darbą, suprantu, kad nenorėčiau būti jų vietoje. Juk reikia mokiniams ne tik poeziją skaityti, bet ir juos įkvėpti didiems darbams, ugdyti patriotais, įskiepyti moralines vertybes. O ką daryti, jei visi šie dalykai prieštarauja metodiniams nurodymams?
